Sielos alkoholis - Dievas dailininkas

Begalės religijų, tuntai šarlatanu, sektų, išminčių, kvailių ir mąstytojų mūsų mažame pasaulyje iškėlė mano idėjas į dienos šviesą, nepavadinčiau savęs teisuoliu, tiesiog esu laikina būtybė be galo spalvingoje planetoje, pavadintoje neįprastai įdomiu vardu-“Žemė”.

Leidziantis saulei kiekvienas žmogus akimirka sustoja ir pažvelgia atgal. Minčių pėdomis praminto tako besimato tik keletas fragmentų išsispaudusių laimingų atsitiktinumų dėka, tokių brangių širdžiai, jog emocijingas virpulys nerimstančios upės srove užvaldo spindinčius šauniuosius niauronus. Žmogiškoji dvasia tarsi bando išsiveržti iš kūno, virtusio auksiniu narvelio kaliniu, tuščios akys ima regėti dvasiškesnį, idealistinį paveikslą. Praeitis tampa dabartimi, susilieja pasauliai, o paskutiniai gęstantys spinduliu galiukai durstydami jautria paukštę neša vis kitą, aštrių kaip stiklas emocijų bangą. Šią akimirką pažvelgus į du didelius skaidrius veidrodžius gali suprasti daugiau negu gali išsakyti žodžiai.

Daugelis mūsų patyrę panašius jausmus juos prisimena su užslėpta melancholija šešėliais dengiančia, neišsipildžiusių svajonių paliktus įspaudus randuotoje sieloje, chaoso prasmę randančioje pilkoje masėje, vadinamoje smegenimis.