Kaip buvo

Man širdis nesidaužo – nepyk,
Ji tik kartais nedrąsiai suspurda.
Kaip paukštelis įstrigęs lange
Tarp ledinių stiklų, aš jaučiuosi.

Ir drugeliai jau susukę kokonus,
Nebevirpa jų sparniukai many.
Kaip maža, sidabrinė boružė
Be taškelių ant kūno, esu aš.

Nebesidžiaugia akys kaip vakar,
Jau užgeso žvaigždutės jose.
O gal jų net nebuvom uždegę,
Tik galėjom matyt tamsoje.