Liūdnas nepastebimosios laiškas

Išsiliesiu upe... gal tada pastebėsi mane...
Kai per dieną ir naktį lėtai tau čiurlensiu...
Pasiversiu paukščiu... gal tada pastebėsi mane...
Kai vakare tau vienam po langu čirensiu...
O gal būt man lietum... gal tada pastebėsi mane...
Kai tavo skausmą nuplausiu lašuose...
Būsiu saule karšta... gal tada pastebėsi mane...
Kai savo spinduliais šildysiu tave...
Būt net vėju galiu... gal tada pastebėsi mane...
Kai per visą naktį ūkausiu sode...
Būsiu daina... gal tada pastebėsi mane...
Kai tau kaip užsikirtusi plokštelė aš kartosiuos...
Pasiversti ir aidu galiu... gal tada pastebėsi mane...
Kai laukuose tik tau vienam aidėsiu...
Galiausiai aš būsiu šešėlis... gal tada pastebėsi mane...
Kai kur tu bebūtum sekiosiu tave...

Aš būti bet kuo tau galiu: ir diena ir naktim,
ir saule karšta, ir upe plačia, ir vėju, ir daina,
ir paukščiu, ir lietum nekantriu, ir aidu, ir kuo tik
panorėsi tu...
Tik nebūsiu styga, kuriai nutrūkus baigtųsi
dainos skambėjimas...