Pageltusios rankos

Įsirėžusi ne taip toli atitolusion atmintin tūnojo vaikiškos pėdos dydžio karšta diena. Ankstus, pilnas mieguistos kaitros rytas. Anksti pabudusiam – Dievulis padeda, sakydavo mama. O tu, toj kaitroj, atitolusi nuo kasdienio suaugusių gyvenimo sunkumo likai viena. Vos likusi – išsyk panirai į vaikiškai saldų, savo pačios susikurtą saugų gyvenimą. Tu net dabar nežinai, kodėl motinos žodžiai vis dar plaikstosi atminties labirintuos, juk augdama godžiai siurbei gyvenimo didžiąsias tiesas. Tiesas – padiktuotas kitų. Toji išmintis, juk kur kas didesnė už tą kaimietišką tikėjimą... Tikėjimą, raginusį kristi iš lovos šešioms ir būti didelei... Būti didelei prieš patį brangiausią žmogų – motiną. Ir tu išties jausdavaisi trissyk aukštesnė, didesnė, stipresnė negu buvai, kai basos kojos liesdavo permatomą švytėjimą užrakintą aklinam spindesy, pribarstytą ant žolių, dobilų ir renkamų rūgštynių... Tą jausmą dar labiau paaštrindavo ne tik vasaros ryto gaivi vėsa, bet ir augesnių galvų godus miego alsavimas į patalą, kai tuo metu laibais piršteliais, sėdėdama garbingiausioj vietoj už stalo, kimšai patį pirmą, auksu apskrudusį bulvinį blyną...
O vėliau visame pabus chaosas: bruzdesys, šūkaliojimai, kvietinėjimai, bėginėjimai, darbai... Tavęs bus pilna ir čia. Bet kol kas, išsvajotasis krėslas, saulės šilumą tvoskiantis krėslas, viliojo labiau už viską. Kamuolys, pamirštas prie daržinės durų, nubertas smulkiais, šlapiais aguonų dydžio grūdeliais pradžius ir atleis už neapdairumą.
Skarda, skirta uždengti angai, pro kurią žiemos miegui buvo talpinamos malkos, iš tiesų kvepėjo ir viliojo malonia ir tingia šiluma. Antra vertus, pasirinktas krėslas buvo lankomas mažyčių mažyčių drugiūkščių, čiupinėjančių laibas alkūnes, nelygiai suimtus plaukus, pariestas kojas, baltą lapą, akis, kol nutūpdavo ant pieštuko galo šviesa. Ir jos čia buvo tiek daug, kad plaukdavai įsivaizduojamose debesų mariose, kur pūkai guodžiamai glostė, o karštos, tvirtos, tik, gaila, kažkodėl pageltusios rankos, nuolat kamšė ir kamšė tavo patalą... Tos rankos nuolat budėdavo. Keistai ir įtartinai tau atrodė jos kurį laiką, tačiau tai truko tik iki tol, kol tu supratai kažką esant gyvą tavyje.
Tas mažas kažkas, su ašaromis nuolat mėgindavo iššokti, išsiveržti lauk. Mažam žvėriūkščiui, galvojai, ten nelabai patinka, bet jo jau nebijojai – pripratai. Tau juk padėdavo pageltusios rankos... Jas, tau vienai suprantamu ir įmanomu būdu, sugebėdavai išsikviesti. Tikriau ne taip: kažkas, pajutęs tavo mažojo žvėries blaškymąsi, labai atsargiai prieidavo ir lėtai, tėviškai panarindavo į skausmą nuimantį glėbį. Gerą glėbį. Gyvą glėbį.
Jos kartais išnirdavo ir prisiminimu. Tiesa, blankiu prisiminimu, kuris ilgainiui visiškai išnyks... palikęs žinojimą, kad visa kas atsiranda iš kažkur, o ne iš nieko. Šį prisiminimą atspindėdavo žydras dangus, judančių baltų figūrų kontūrai, kurie nuolat kisdavo. O tu įsivaizduodavai visą pasakojimo eigą, vyksmą nuo užuomazgos iki pačios galiausios scenos. Ir to pasakojimo viduryj, retai kada pradžioj, su paukščio balsų nuogirdom ir medžio lapų šlamstelėjimu įsitempdavo vaikiška mintis, kad tos rankos, gelsvos rankos, gyvena ten.
Maža krūtinėlė nevalingai suspursdavo, žolė braukdavo vėsos šuoru rankas, o sulaikytas kvapas, trumpam nuimąs nuo tavęs virpulį, išmesdavo iš akių nereikalingą svetimkūnį – ašaras. Gailėjai tų ašarų, oi gailėjai. Rankų gailėjai, pageltusių rankų, gyvenančių danguj. Kiek laiko reikia atmėšti tam svetimkūniui jausmui? Nežinojai tada, nežinai ir dabar. Tuomet, ne tik žolėje gulinti tu, mažas vabalas, buvai svarbi. Ir tu tai supratai. Svarbi tau buvo ir juoda baimė, stovinti greta tavo kūkčiojimo. Vaikiška baimė... juk visa pasauly turi pradžią ir priežastį... O jei kas pamatys, po to užklaus?.. O juk tavo tylos sučiauptuose žodžiuose pasaulis neteks priežasties, prieš kurią neliks ir pradžios, ir viso to klaida būsi – tu...
Kai sunertos rankos išslysdavo iš po galvos, o užkelta koja nukrisdavo nuo pirmosios, kai pasijusdavai gulinti jau nebe nugara, o šonu ant duriančio paširdžius akmens... Kai rankos apglėbdavo kelius ir stipriai stipriai, tarytum jas kas nors ketintų atplėšt, suspausdavo, pajusdavai paskutinį rasos lašą išsiveržusį iš akies. Jis stalaktitu įaugdavo tavo vidun, ant kurio viskas krausis nuolatos, augs, bet drauge su sąstingiu įtemptoji mintis netekdavo tamprumo ir ji atsileisdavo. Tu likdavai su saulės žaisme ant vyšnios raudonio lūpų, jau baigiančių džiūti nuo sūrumo, likdavai su motinos balsu, ataidinčiu iš kažkur toli, raginančiu tiestis ir miegot kaip vaikui... Į kamuolį susirietusiai negerai, geriau kaip visi, tiesiai – sveikiau. Bet akis apėmęs lipnumas užgniauždavo ir pačią giluminę terpę iš kurios sklisdavo balsas, o rankos vis dar glausdavo, jėgų netenkančios, glausdavo savus kelius...
Kai pabudai, nei maudžiančio sunkumo, nei klaidų aiškinimo pasauliui neprireikė. Ta diena liko nepaliesta nei dumblinų rankų, nei patižusio molinio kelio suteptų kojų kuždesio. Išskirtinis kelias priešais laukų plytėjimą, atsitrenkiantį į akmeninę sieną, juosiančią kito pasaulio miestą, rodos, tapo vienintele dėmėta ir sunkaus dumblo pilna paslaptimi.
Ar vienintele ji išliks nuolatos? Ar nyks, o gal keisis kaip tos baltos debesų figūros, bet  kas rytą vis bus ir bus? O kas lauks pabudusio, netekusio žydro vaikiško dangaus ir įsivaizduojamos istorijos tęsinio?
Bet tu pamanei, kad ta istorija niekur nedings. Kaip ir tavo ašaros iki paskutinio pajautimo liks sunkios ir sūrios. Tau tereikės užversti savo galvą į viršų, į žydrą mėlynę, kaip dabar ir... Tik tu perbėgai... Bėgdama kažką praleidai ar neužčiuopei. Todėl dabar, po anuometinio,, ir“ driekėsi daugtaškis. Tu pamiršai, o gal net nežinojai, kad suaugę ir žiūri ir mato kiek kitaip...