Duona

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Pasibaigus karui, o ir paskui, prievarta žmones suvarius į kolchozus, Albertėlis kartas nuo karto medinėje virtuvės spintelėje neberasdavo kasdieninės duonos. Tos saldžiarūgštės, truputį drėgnos, skaniai sukepusios ir švelnios, burnoje saldėte saldėjusios. Ir ji, ta duonelė, niekada nenusibosdavo nei nuo ryto, nei per pietus, nei vakare. Visada buvo skani ir gera, galėdavai lengvai ir beveizint užkišti patį didžiausią alkį, greitai atgauti išsekusias jėgas. Valgant ją niekad nereikėdavo sėstis prie stalo. Tai ne kokia mamos virta bulvienė, kurią valgydamas negalėdavai mauti pro duris. Jei belekiant nuo didelės abišalės koks trupinys ir nukris, tai ar užsiėmusiam žmogui čia kokia nuodėmė? Dėl to tik koks kvailas voras galėtų lipti į dangų ir skųsti žmogų Dievui, bet kur Albertas lakstydavo, ten vorų nebuvo.
O kiek visokių visokiausių reikalų lauke, jei visus sudėtum į krūvą, juos apeiti neužtektų ne tik dienos, bet ir nakties būtų per maža. Albertui visada reikėdavo skubėti.
Žaisdamas kieme kartais išalkdavo tiek, kad grobas grobą rydavo. Dar ir dėl tų grobų būtų buvę pusė bėdos, mokėjo pakentėti ir kantrybės nestokodavo. Tik kai pasijusdavo kaip laumės nujodytas ir visai nebeklausydavo greitosios kojos, o iš akių nebeišnykdavo, kaip kokio didžiulio rudo vabalo nugara, neprapjautos duonos kepalas, tada jau būdavo amen. Tekdavo minutei atidėti ar mesti visus sumanymus ir iš paskutinių jėgų, kartais net braukiant nuo kaktos šalto prakaito lašus, pulti prie spintelės.
Čia būdavo išganymas nuo visų atsiradusių bėdų ir nuovargių. Pravėręs šiepelio dureles, galėdavo pamatyti ir pasiimti ruda matine plutele blizgantį sunkų duonos kepalą ir prispaudęs prie pilvo žilinti su peiliu ar atsilaužti tiek, kiek suvalgydavo. Kvepėdavo duona taip stipriai, kad ne tik seilės tvanais trykšdavo, net suskaudėdavo žandikaulio sąnaris.
Šiandien, parbėgęs iš lauko, Albertėlis pamatė, kad spintelė jau tuščia... Kažkas anksčiau sušlavė paskutinę kriaukšlę. Jis pavėlavo.
Tik dabar prisiminė, kaip mama kalbėjo, kad rugiai pasibaigė, paskutinė duona suvalgyta, o šiųmetiniai dar nesubrendę, dar tebeauga, tebėra minkšti nesudžiūvę ir malti netinka.
– Kad ir minkšti, – ragino mama tėvą, – vis tiek nukirsk keletą pėdų, tegu greičiau džiūsta, išdaužysim į ratų gardę, sumalsime. Vaikai be duonos negali, ašarodami zyzia.
Tėvas paklausė ir po kelių dienų, jau pramalė šiųmetinių miltų. Mama tuoj atsinešė minkytuvą, tvilkė ir salino miltus, dėjo sugrūstų bulvių, iš anksčiau į rutulį suspausto ir miltais pasūdyto raugo, o po kiek laiko, braukdama vis ištrykštantį ant kaktos prakaitą, jau minkė duonos tešlą. Tada, šiltai uždangsčius, leido jai berūgstant pakilti.
Priešpiety visas būrys, nešini minkytuvu, pečšluoste, vandeniu, ėjo prie iškūrentos duonkepės. Mama su lenktu ant ilgo koto pagaikščiu prie angos į krūvą suvarė anglis ir nuodėgulius, po to su šlapia beržo pečšluoste iššlavė iš po papečės pelenus ir, pamirkiusi rankas švariam vandeny, atidalijo gabalą tešlos, dėjo ją ant klevo lapais dengtos ližės, tešlą apglostė vandeny pamirkyta ranka, apdailino, jo viduryje įspaudė negilų kryžių ir šovė po pečiaus.
Albertėliui čia nebuvo nieko naujo ar įdomaus. Svarbiausias šios dienos įvykis buvo paplotėlis, kurį mama iškepdavo per tą laiką, kol šaudavo po pečiu duonos kepalus.
Prieš pradėdama darbą, iš tešlos darydavo didelį, kad greičiau iškeptų, ploną, tankiai išbadytą klecką, ir tuoj pat pakepdavo netoli žarijų. Kai reikėdavo uždaryti pečiaus angą, paplotėlis būdavo iškepęs.
Kiek palaukdavo, kad prapultų didysis karštis, tuoj atsilauždavo, kvėpuodavo skaniu duona kvepiančiu garu, mėtydavo iš rankos į ranką, kad visai atvėstų ir nenudegtų, kąsdavo, valgydavo ir godžiai rydavo. Paplotėliui nereikėdavo nė peilio, imdavai ir atsilauždavai. Ta proga mama dažniausiai kiekvienam dar pripildavo po puodelį šalto pieno. Keletą dienų kankinęs alkis beveizint dingdavo.
Duona kepdavo porą valandų, po to jau šiltos, skanios, tikros duonos valgydavo iki valiai. Jos užtekdavo savaitei, bet retai nuo kepimo iki kepimo. Dėl to paplotėlio valgymo ceremonija Alberto atmintyje įsirėžė ir išliko ilgam.
Kai tėvas buvo įrašytas į kolchozą, į jų namus įžengė dar didesni nepritekliai. Visi žmonės pradėjo gyventi ne iš savo žemėje užauginto grūdo, o iš to, ką žalia skarda apkaltoje „karietoje“ kooperatyvo vežėjas pristatydavo į miestelio duonos parduotuvę. O veždavo jis nelabai daug ir tik du kartus per savaitę. Dėl to duonos vaikingesnių miestelėnų trobose trūkdavo jau bemaž visą laiką.
Atveždavo pavakariais, o pardavinėdavo kitos dienos rytą. Duonos parceliavimo ceremonialas trukdavo vieną – dvi valandas. O šiaip parduotuvė visą savaitę būdavo tuščia.
Moterys kalbėdavo:
– Nebėra doros duonos. Valdiškoji – šlapia, patilžusi, sūri kaip jūros vanduo. Ir kepalais kepti nebemoka, tik karo laikų blėkelėse. Ar žemaičiai kada valgė tokią duoną?
– Melskimės, –atsiliepė kita, – kad ir tokios nepritrūktų. Rusijoj, pasakoja, žmonės kiaurai badauja.
Duonos pirkti į miestelio parduotuvę Albertėlis su broliu ir seserim išeidavo anksti. Keldavosi šeštą valandą, apsimuturiuodavo, ypač žiemą, kuo beturėdavo. Einant gatve ne tik priešaušrio mėnulio pilnatis balsvai šviesdavo, bet ir šaltas vėjas galąsdavo žandus, tvilkydavo ausis, lįsdavo po plonais drabužiais. Prie parduotuvės dar tebūdavo keletas žmonių. Tie patys užsimetę kur panamėje, kur mažiau gairinimo vėjas. Visi trepsendavo kojomis, paaugliai lakstydavo, o kartais ir pasistumdydavo. Ilgos būdavo rytmetinės laukimo valandos.
Įeidamas krautuvėn turėjai įveikti šešių pakopų gana stačius medinius laiptelius. Eilė nusidriekdavo ilga, vingiuota. Šalia vienas kito stovėdavo miestelio kaimynai, ateidavo ir kaimiečių. Albertui nuotaiką gadindavo, kad ankstyvosios eilės niekas nepaiso. Prieš pat atidarant parduotuvės duris, prie laiptelių jau stovėdavo ne eilė, o visa kurkulė vėliau atėjusiųjų. Tai buvo drūti stiprūs vyrai, kurie eilės gale atsistoję vargu ar begautų duonos. Jie, kai durys atsidarydavo, viską ir sumaišydavo.
Aštuntą valandą, prasidėdavo parduotuvės šturmas. Iš šonų sustoję ir visokiais būdais įsikibę į sienas vyrai iš abiejų pusių suspausdavo stovinčiuosius ant laiptelių. Nei tos, nei anos laiptelių pusės besiveržiantieji lengvai nepasiduodavo: su jais visa žmonių masė pasiduodavo tai vienon, tai kiton pusėn, bet dar nuo laiptų negriūdavo. Retai kada anksčiausiai atėjusiems tikrosios eilės nupiepieliams tepavykdavo atsispirti abipusiam spaudimui ir nenugriūti. O tiktai to ir laukdavo besiveržiantieji iš šonų. Kai pagaliau pasisekdavo nustumti buvusius ant laiptų ir stovėję eilėje kurį laiką kepurnėdavosi suvirtę į krūvą, bandydami vėl greitai stotis ir stryktelėti ant laiptelių, nugalėjusioji pusė, švaistydama į šonus buvusios eilės likučius ir susimaišiusios eilės silpnesniuosius, pirmoji prišokdavo prie bufeto ir užsiimdavo tikrąją eilę. Jiems kliūdavo ir pirmieji duonos kepaliukai. Dažniausiai duonos užtekdavo ir tiems, kurie būdavo nuverčiami nuo laiptų. Jei nuvirtęs bandydavai skųstis skaudančiu šonu ar palaužta koja, nesugebėdavai tuoj pat pašokti ir naujoje eilėje likdavai paskutinis, duonelės galėjai ir nebegauti. Namo tada tekdavo eiti nosį nukabinus ir alkanam. Gerai, kad kartu su Albertu būdavo sesuo ir brolis – gal jie gavo? Jis labai nenusimindavo, nepasisekė tą kartą, bus geriau – kitą. Juk po kelių dienų vėl atveš.
Kai parduotuvės šturmas baigdavosi, visi aprimdavo. ir, susispaudę kaip silkės bačkoje, stovėdavo nuščiuvę, nes šio rytmečio stumdymosi epopėja buvo pasibaigusi – kojos niekam nenulaužė, nieko nesumindė. Tekdavo glotniai prisišlieti prie kito nugaros ir prie sienos, kad neužimtum siauros kaip kišenės krautuvės patalpos ir nusipirkusieji duonos galėtų kaip nors išeiti.
Nuo ilgo tampymo ir kabinėjimosi į sienų pieras, lentos pradėjo klibėti. Kai į jas vieną rytmetį įsikibo didesnis būrys, jos neatlaikiusios tempimo atitrūko. Žmonės kartu su lūžtančiomis lentomis krito žemyn ir atsidūrė ant purvinos žemės. Vienas kitas prasiskėlė net galvą, į vinis apsidraskė rankas.
Tuoj iš parduotuvės išlindo vedėjos galva, pasigirdo perspėjimas:
–Vyrai, ar iš proto išėjote, dar nuversite visą krautuvę. Puolat kaip tikri laukiniai. Kviesiu miliciją.
Kai kooperatyvo samdyti darbininkai sieną sutaisė, vėl netrukus viskas grįžo prie senosios tvarkos. Sienos lentos dabar buvo sutvirtintos geležiniais strypais. Taip vartotojų kooperatyvo valdyba pasiruošė ilgalaikei duonos prekybai.
Gerokai vėliau Albertas suprato, kad žmonės jau buvo pradėję gyventi naujų laikų papročiais, nes į Lietuvą atėjo sovietinė didžiųjų eilių epocha, kuri visus mokino naujos moralės: pulk, griebk, pasikliauk tik savo jėga.