postpsichokrizinis

Po tokio vakaro sunku sugaudyti savo mintis ir jausmus. Ir ne vien todėl, kad esu emociškai ir psichologiškai išsekusi. Taip pat ir todėl, kad po tokių krizių ryte nubundu kitas žmogus. Ir čia jokia ne metafora. Iš tiesų kitas. Esu rami ir net kiek apatiška, zombiškai mandagi ir bukai draugiška, tuščia iki spengimo galva, negaliu prisiminti priežasties to savo žiauriojo Liūdesio, kuris dar prieš keletą valandų vertė raitytis ant grindų ir kaukti iš skausmo. Vidinio. Nepakeliamo.
Labai pavargstu nuo tokio susidvejinimo. Taip pat ir nuo to nenuspėjamumo ir netikrumo dėl savęs pačios - bus krizė ar nebus? Užklups pačiu netikėčiausiu momentu ar praeis pro šalį? Ar pakils liūdesio banga, kaip cunamis šluojanti viską aplinkui - mane, laiką, erdvę, mano sąsajas su bet kuo kas brangu ir miela? Ar vėl skęsiu savo ašarose ir alkoholyje, jausdamasi tokia vieniša, koks dar niekas niekada nebuvo vienišas?
Viena iš sudėtingiausių šio mano daugiaserijinio draminio mini-serialo vietų - sugalvoti ir pateikti žiūrovui paaiškinimą, kodėl yra taip, kaip yra. Sudėtinga, nes tokio atsakymo paprasčiausiai nėra. Arba bent jau aš jo iki šiol nesužinojau. Neatradau jo, kad ir kiek besikapstyčiau savyje. Nors kita vertus, gal su tuo pasikapstymu kaip tik nutolinu atsakymą nuo savęs, nes darau tai nemokšiškai ir vienas mano atkastas klodas užverčia kitą, man kaip reikiant nepatikrinus ar jame nėra ko nors vertingo? Gal lieka kažkur indo dugne nepakankamai kruopščiai išsijotame smėlyje besislepiantis aukso grynuolis – mano problemos sprendimo raktas? Dieve, nuo šitiek neatsakytų klausimų net pačiai darosi bloga. Tad ko tikėtis iš šalia esančiojo? Supratimo – kai pati savęs nesupranti? Užuojautos – kai pati savęs nekenti? Solidaraus liūdesio - kai liūdėti tiesiog nėra priežasties?
Sunku nepradėti savęs kaltinti. Tiksliau – beveik neįmanoma, ir Kaltė užplūsta kaip antroji cunamio banga, pribaigianti tai, kas dar liko gyvybinga. Tobulas uždaras ratas – jautiesi blogai, dėl to jautiesi kalta ir dėl tos kaltės jautiesi dar blogiau. Belieka nusigerti ir užmigti. Žinau, kad tai padeda tą ratą pramušti, nors neilgai trukus jis ir vėl užsivers. Bet iki tol gausiu atokvėpio minutę, o tai jau yra šis tas.
Norėčiau būti -niolikos. Na, iš tiesų tai visai nenorėčiau grįžti į tą sumautą laikotarpį, bet tiesiog man tai suteiktų pasiteisinimą. Argi paaugliai nemaištauja, „nedepresuoja“, kankinami hormonų audrų? Arba – va sprendimas – jeigu man iš tiesų diagnozuotų kokį psichologinį susirgimą? Nelabai gilų ir ne visiškai destruktyvų susirgimą, tačiau na, bent jau kokį sutrikimą. Tada juo lyg mamos rašteliu dėl praleistų pamokų mokykloje mojuočiau kiekvieną kartą kiekvienam palei akis – va, turiu pateisinamą priežastį jaustis taip, kaip jaučiuosi. Specialistai taip nustatė. Kas jūs tokie, kad ginčytumėtės? Supraskite, užjauskite ir... atsikniskite.
Neturiu šios prabangos. Esu tokio amžiaus, kokį greitai bus galima pradėti vadinti brandžiu. Užimu šiokį tokį socialinį statusą. Turiu šiokias tokias profesines pareigas. Susikūriau šiokį tokį gerbuvį. Tad manau turėčiau būti ir ... šiokia tokia laiminga? Va tos visos „šiokios tokios“ aplinkybės ir žlugdo labiausiai, nes tai užkerta kelią bet kokiam pasiteisinimui, pasiaiškinimui ar pasiguodimui. Viskas atsimuša kaip į sieną – „kas tau tavo gyvenime negerai?? “ O dieve. Ir tai sako žmonės, iš kurių tokio siauraprotiškumo niekada nebūčiau tikėjusis. Skaudu. Ir net pikta.
Taigi, šią savo asmenybės pusę tenka slėpti. Kai kas krizes mato, bet nesupranta ir išsigąsta. Kai kas krizių nemato ir todėl visiškai nesiorientuoja situacijoje, gyvena praeitimi, kai buvau smagutė gerutė mergytė, ir todėl nereaguoja net į menkutes užuominas, kurias kaip gelbėjimosi šiaudelius karts nuo karto imu barstyti. Dar kai kas – emocinio intelekto požiūriu beviltiški atvejai, kuriems rodoma tik kaukė. Oi norėčiau juos visus sukrėsti. Šokiruoti. Įskaudinti. Kad pajustų bent milijoninę dalelę mano skausmo ir nevilties. Tačiau štai trečiasis dramblys, ant kurio laikosi manasis skausmo pasaulėlis – Atsakomybė. Paveldėta genetiškai, įskiepyta auklėjant, ar tiesiog dėl bjaurios likimo užgaidos įmesta į mano gerųjų (hm) savybių krepšelį? Negaliu savųjų skaudulių parodyti, nes artimieji nesupras, o dėl to nesupratimo išsigąs, sunerims, dėl netikėtumo efekto bus šokiruoti ir pasimetę – iš kur tai? Žinau, kad tada negrįžtamai sujaukčiau tą jų pasaulėlio dalį, kurioje jų dukra, žmona, marti, anūkė, krikštaduktė, pusseserė, dukterėčia, draugė yra stipri, valinga, protinga, racionali ir tvirta moteris. Kartais norisi nusispjauti ir išrėkti mamai – mama, man taip sušiktai bloga, kad tu to gyvenime nesuvoksi, nors nešiojai mane savo gimdoje ir esu tavo kūnas ir kraujas. Norisi nusispjauti ir išrėkti tėvui, koks jis suknistas tėvas, kad jis iš viso net ne tėvas, ir kad bus vertas senatvėje voliotis pagriovyje vienas ir apleistas, be dukros rūpesčio ir meilės, nes visą gyvenimą elgiasi taip, tarsi dukros net ir neturėtų. Norisi nusispjauti ir paduoti skyryboms, nebegalvojant, kad jį tai sužlugdys, nors gyvenimas kartu taip dažnai žlugdo mane. Norisi nusispjauti ir mesti nekenčiamą darbą, nesvarstant kaip po to reikės gyventi. Norisi papasakoti kiekvienam – bet kam – kokia beprasmybė ir blogis supa viską aplinkui – negi jie to nemato? Norisi išsivaduoti iš tos būsenos kai nenoriu-nieko. Tačiau vietoje viso to – aš toliau tūnau savo kokone, sutvardžiusi ir suvaržiusi save visais įmanomais būdais. Kita vertus – manau, kad būtent šis trukdymas sau galutinai paleisti vadeles iš rankų – ir sulaiko mane nuo visiško palūžimo. 
Nors... ar verta?