Plento skruzdėliukų vibracija

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

„Pabodo. Ilgiau nebeištversiu! “- pašokusi nuo lovos pamanė Bernadeta. „Gal atėjo metas? “ – svarstė ji. Pažvelgusi pro langą į brėkštančią aušrą, nieko nelaukdama ir nebemąstydama Bena iš spintos išsitraukė gan apdulkėjusį senelės laikų kelioninį lagaminą. Jį prikrovusi būtinais rūbais ir daiktais, uždarė ir, išsekusi nuo bemiegės nakties, ant jo atsisėdo. „Ar abiturientei leistina tiesiog išvykti? “ – pusbalsiu paklausė ji. „Tik trumpam, gi nieko tokio, “ – mintyse atsakė pati sau. Parašiusi mamai raštelį, jog po pamokų užsuks pasisvečiuoti pas draugę ir gal liks nakčiai, užsimaukšlinusi kepurę, apsivyniojusi šaliką, užsidėjusi mylimus akinius nuo saulės ir ausinuke įsijungusi mėgstamiausią Queen‘ų dainą, Bena paliko namus.
    Rudeninis Kaunas Bernadetai niekada nepatiko. Visos tos gatvės, kuriomis jai tekdavo žygiuoti iš mokyklos namų link, tokios niūrios, graudžios, be dvasios, nuotaikos, be spalvų. Tie atrestauruoti, suremontuoti bei nauji pastatai modernina miestą, bet naikina dvasią, jaukumą ir šilumą. Viskas tampa nyku. Vaikystėje Bernadetai taip patikdavo įsibėgėjus kristi į tik prikritusių lapų krūvą, juose užsikasti ar tiesiog juos išsklaidyti po visą aikštę, šitaip suteikiant gyvenimui spalvų.. O šičia medžių nėra. Tiksliau, nebėra. Rodos, deguonies taip pat nebūtų – merginai visados trūkdavo oro. Perėjus keletą tokių gatvių, dar keletą pravažiavus autobusu bei dar šiek tiek paėjus, Bena pasiekė plentą. „Negerai.. – pagalvojo ji, prastovėjusi geroką pusvalandį ir nesulaukusi nė vienos pakeleivingos mašinos. – Su tokiu judėjimu niekur nenukeliausiu.. “
    Ausinukas užgrojo legendinę „We are the champions“ dainą. Ji visiškai netiko prie Benos nuotaikos, todėl rolę perėmė Coldplay – reikėjo išlaikyti melancholišką nuotaiką. Užgrojus „Swallowed in the sea“, Bernadeta nusprendė, kad jai reikia prie jūros. Paskutinį kartą jūrą matė būdama 15 - os..
    Visu kūnu pasinėrusi į dainą, Bena atsiribojo nuo aplinkos: pamiršo plentą, pamiršo stabdyti mašinas - pamiršo viską. Rytmetinė saulutė taip maloniai kaitino, jog Bena nieko nebenorėjo, ji pajuto nirvaną. Tenorėjo būti tik čia ir dabar. Visados.
    „Oh what good is it to live with nothing left to give.. “ – visu pajėgumu dainą tęsė mergina, kai netikėtai prie jos sustojo abejotino patvarumo automobilis. Stagiai pačiupusi lagaminą, Bena pribėgo prie automobilio ir pravėrė jo dureles:
- Labas rytas, kur keliaujat? – pasiteiravo ji.
- Na, aš tai vienas – pasišaipė vaikinas. – Į Vakarus keliauju.
- Tuomet palaikysiu draugiją. Aš Bena, – tarė įsėdusi. Vaikinas užvedė variklį ir pajudėjo iš vietos lygiu autostrados plentu.
- Malonu, aš Julius. Tai kur keliauji, Bena?
- Manau, į Karklę.
- Ko gi ten? Ruošiesi žudytis?
- Na, man reikia prie jūros, o ten ramiausia. Dievinu skardžius. O šiaip nemanau, kad Karklės skardžių aukštis pakankamas savižudybei.
- Priklauso, kaip krenti, - nusijuokė jis.
- Dažnai priimi „tranzuojančius“? – po akimirkos paklausė Bena.
- Kiek paimu, visi klausia to paties. Čia ką, standartinis klausimas?
- Panašiai, – nusišypsojo ji. – Tai padeda išblaškyti tylą.
- Retai kada važinėju, aš studentas – neturiu pinigų dažniems pasivažinėjimams.
- O šita mašina..?
- Ji mano sesers, - pertraukė merginą Julius. – Tu iš Kauno?
- Deja, taip.
- Kodėl? Manau, Kaunas visai nieko. Vat, Vilniuj tai nesąmonė. Niekaip nepriprantu.
- Čia galima ilgai ir neįdomiai diskutuoti.. Studijuoji Vilniuj?
- Taigi. Dabar keliauju namo ir džiaugiuosi pabėgęs nuo tų kamščių,  nuo to smogo, - atsiputė Julius.
      Būtų jaunimėlis ir toliau kalbėjęs panašiomis temomis, panašiais sakiniais, panašia nuotaika, jei nebūtų staiga užgesęs automobilio variklis.
- Na ir griozdas: ryja daug, važiuoja mažai, - susinervino Julius žvilgtelėjęs į degalų skalę. – Artimiausia degalinė neaišku kur..
- Galim bandyt iki jos nueit.. – pasiūlė Bena.
- Na man teks, o tu gali bandyt ką nors susistabdyt ir keliaut toliau..

    Tačiau Bernadeta nenorėjo palikti Juliaus vieno ir toliau keliauti su kažkuo kitu. Ji staiga pajuto kažką naujo, nesuprantamo. Kalbėdami apie tokį jausmą, žmonės dažnai mini kažkur skrandyje plazdenančius drugelius. Benai tai labiau panašėjo į mikliai ropojančius ir nepailstančius skruzdėliukus. Ji pajuto keistai artimą ryšį, tarsi kažkas ją prie jo trauktų. Ji neabejojo, kad Julius jautėsi panašiai.

- O tu žinai, kad primeni Kurt‘ą Cobain‘ą?
- Kodėl? – nesupranta Julius.
- Na, tavo plaukai, melsvos akys, šypsena ir tas dryžuotas megztinis.. O tu rūkai?
- O nori, kad pavaišinčiau?
- Ne, tiesiog Cobain‘as rūkė, - nušypsojo ji.
- Cobain‘as buvo nesveikas.
- O tu sveikas?
- Nemanau..
- Tuomet tu Cobain‘as, - nusprendė Bena.
- Ir dėl to patiksiu tau labiau? – Julius įbedė akis į merginą.
- Na, „Nirvana“ man patinka.. – neryžtingai linktelėjo galva.

    Šis pasivaikščiojimas ieškant artimiausios degalinės, Bernadetai buvo pats netikėčiausias, įsimintiniausias bei, jos manymu, romantiškiausias. Kiek save atsiminė, mergina vis svajodavo sulaukti gyvenime kokio epizodo tarsi tai būtų iš nuostabaus romano. Negana to, Julius nebuvo šiaip vyrukas, pavežantis ją iki tinkamos vietelės. Jis turėjo užslėptą cinkelį, kuris traukė Bernadetą lyg magnetas metalinę vinį. Mintyse ji vis bandė susidėlioti, kas ją jame taip traukia. Bandė susidėlioti it tuos lapus, kuriais taip mėgdavo užsikasti vaikystėje.

- Ar pamačius krentančią žvaigždę sugalvoji norą? – staiga nuo minčių nutraukė Bernadetą Julius.
- Aš netikiu stebuklais.
- O kuo tiki?
- Svajonėmis..
- Svajonės išsipildymas ir yra stebuklas.
- Tuomet aš netikiu svajonių išsipildymu.
- Hm, liūdna.
- Iš tikrųjų..
- Manau, kiekvienas privalome turėti kokią svajonę, tikslą, kas verstų mus kažko siekti, kas įprasmintų mūsų gyvenimą, - garsiai mąstė vaikinas.
- Na ir koks gi tavo tikslas?
- Banalus: turėti gerą darbą, šeimą, auginti šunį.. – siekius vardijo Julius.
- Na bent jau neieškai lobio su auksu.
- Ne piniguose laimė. O ko tu sieki iš gyvenimo?
- Matai mano lagaminą? Jis priklausė mano senelei. Ji buvo nuostabi moteris, daug keliavusi, daug patyrusi, labai išmintinga. Trokštu sekti jos pėdomis. Noriu keliauti! – ir pradėjo eiti šokio žingsneliu. - Noriu su šiuo lagaminu aplankyti kuo daugiau šalių, kuo daugiau patirti ir pamatyti. Noriu tapti išmintinga! Supranti maneee..! – staiga Bernadeta pargriuvo, išsigandusi netikėtai pravažiavusio sunkvežimio ir sukėlusio smarkų vėją.
- Prakeikta „fūra“! - Julius ištiesė ranką, padėjo Benai atsistoti. Tačiau jau ir atsistojusi Bena nepaleido Juliaus rankos. Jis ir nenorėjo jos išlaisvinti. Kurį laiką porelė ėjo tylėdami. Kiekvienas paskendęs savo mintyse.

    Galiausiai priėję degalinę abu jaunuoliai įsipylė kanistrą degalų, lengvai užkrimto greito maisto užkandinėje ir išsinešę po puodelį kavos, patraukė atgal prie mašinos. Eidami visą kelią karštai diskutavo apie muziką, kino meną, literatūrą, filosofiją, visatą, NSO ir daugybę kitų dalykų. Pasiekę automobilį, nesidžiaugė nė vienas – žinojo, jog netrukus pasieks Vakarų Lietuvą ir teks išsiskirsti, o šito nelaukė abu.

Kurį laiką nė vienas nekalbėjo. Šitaip tylėdami nuvažiavo ne vieną kilometrą. Galiausiai Julius nebeištvėrė tylos įtampos:
- Apie ką mąstai, Bena?
- Nieko ypatingo, Juliau.
- Nagi, pasakyk, negi taip ir tylėsim? Matau, jog kažką galvoji.
- Žolyte žalia/ Pasidengus šalna. /Pavasaris man - / Giliai širdyje. Kažkaip įstrigo į galvą, bandžiau sugalvoti melodiją.
- O tu, žiūriu, kūrybinga – nuoširdžiai nusijuokia Julius, prajuokindamas ir Bernadetą. Šitaip jie juokiasi, kol privažiuoja geležinkelio pervažą.
- Rodos, netrukus pamatysime pralekiantį traukinį, - ištaria vaikinas, žvilgtelėjęs į šviesoforą.
- Visados mėgau skaičiuoti vagonus – nekantriai rankomis suploja Bena.
Atidundėjus traukiniui, abu ima skaičiuoti: „Vienas, du, trys.. “. Vaizdas tarsi susilieja, tarsi sapne, tarsi romantiškame kine – „.. šeši, septyni, aštuoni.. “
- Žinai, gal norėtum nuvažiuoti į Latviją? Ten jūros pakrantė labai graži.. – pasiūlo Julius.
- Šešiolika, septyniolika, aštuoniolika.. Būtų smagu. Tikrai norėčiau, - sutinka Bena, vis dar nepamesdama vagonų skaičiaus.
- Tai gal kitą savaitgalį? Dvidešimt du, dvidešimt trys..
- Sutarta, - nusišypso Bena, giliai pažvelgusi į Juliaus akis, nukreiptas į vagonus.
„Dvidešimt penki, dvidešimt šeši.. “ – toliau skaičiuoja kartu.
- Žiūrėk, atvažiuoja ta pati „fūra“, kurią matėm..
- Kažkodėl nelėtina.. – susirūpina Julius. – Kodėl nelėtina??
- Dar spės sulėtint..
- Ką spės, čia gi sunkvežimis, o jie ilgiau stabdo! Kodėl nestoja?? – ima šaukti vaikinas. - Mulki, gi traukinys!!! Stok!!
- Sustok! Dėl Dievo meilės, stok!!!
- Šok!! Šok iš mašinos!! Greičiau! – surinka Julius. Atidaro dureles, bando iššokti. Sugedusių stabdžių sunkvežimis smarkiai trenkiasi į automobilį su jaunuoliais. Mašina, paveikta inercijos, trenkiasi į lekiantį keturiasdešimties vagonų krovininį traukinį..


- Laba diena, skambina iš Raseinių miesto policijos komisariato. Ar Jūs Bernadetos Klienytės mama?
- Taip.. Kas nors negerai?