Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Darbas buvo pateiktas konkursui, bet dėl per didelio ženklų skaičiaus perkeltas į Prozą.

Įžanga

- Kas nutiko? - paklausiau jo.
Jis atsakė:
- Nieko.
- Kas nutiko? - paklausiau jo dar kartą.
Jis vėl atsakė:
- Nieko.
Tačiau man paklausus trečią kartą, pasipylė ištisa litanija apie nelaimingą meilę ir širdies troškimą vėl pamilti. Aš atidžiai klausiausi ir kartais įsiterpdavau tinkamais ištiktukais. Bet taip buvo tik pirmąsias 10 minučių. Vėliau jau buvau pamiršusi visą mintinai kaltą etiketą. Visos žmonių sugalvotos taisyklės, mums tada neegzistavo. Likau tik aš, jis ir jo balsas aidintis tyliame ir miego sukaustytame parke.

Ji

Man niekada nepatiko meilės istorijos, kuriose viena širdis nesugeba rasti kitos ir susitupėti kaip dera. Tokią nuostatą man įstatė mama, sakydama: „Mylėk tik kartą ir tik tikrai. “ Ji išmintinga moteris, tik pati to nenorėdama atsiejo mane nuo trumpalaikių santykių. Tačiau ši istorija buvo kitokia – reali, nutikusi mano pašnekovui ir man buvo lemta ją išgirsti tą vėlių birželio sekmadienį.
Visąlaik klausiausi jo labai įdėmiai. Ir tai buvo pirmas kartas, kai tai dariau tinkamai. Aš nemėgau klausytis kitų. Visada tarškėdavau pati ir mėgau, kai kiti klausėsi manęs. Gal todėl neturėjau tikrų draugų. Pagaliau supratau savo problemą. Didžiąją problemą, trukdžiusią man pasiekti laimę.
Nepaisant to, kad mintyse aiškinausi savo problemas, pro ausį nepraslydo nė vienas vaikino žodis. Tikiu, kad pašaliečiui mes atrodytumėme keistai: du jaunuoliai, pačiame jėgų žydėjime, sėdi susikibę rankomis, žiūri vienas į kitą ir pasakoja slapčiausias sielos istorijas.
Bet apie tai galvojau tik kelias minutes. Vėl leidau vaikino žodžiams užlieti visą mano vidų.
Apie savo pašnekovą žinau tik tiek, kiek jis man papasakojo. Susitikom gan netikėtai. Važiavau pas draugę. Įsėdusi į tuščią autobusiuką, nusvyravau į galą. Nebuvau geros nuotaikos, nes prastai miegojau. Sekančioje stotelėje įlipo mano pašnekovas. Jis atsisėdo šalia manęs. Tai iškart patraukė mano dėmesį, nes juk autobusiukas buvo tuščias. Staiga vaikinas užsidengė veidą rankomis ir pradėjo verkti. Pasimečiau. Tačiau nežinia kokios bitės įgelta, uždėjau ranką verkiančiam vaikinui ant nugaros ir pradėjau tyliai kuždėti:
- Viskas bus gerai. Nereikia šitaip graužtis.
Vaikinas pakėlė ašarų išvagotą veidą į mane. Jo akys tiesiog žėrėjo liūdesiu. Dar neteko matyti taip kenčiančio žmogaus. Pradėjau abejoti savo žodžiais ir nežinojau ką jam pasakyti.
- Kur čia artimiausias tiltas? - staiga paklausė jis.
Pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kad privažiavom parką. Iki mano draugės buvo dar tolimas kelias. Bet negalėjau palikti šio vaikino vieno, nes jis tikrai būtų susiradęs tiltą ar bent palindęs po mašina. Supratau, kokia atsakomybė užgriuvo ant mano pečių. Todėl sušukau vairuotojui:
- Sustokit sekančioj stotelėj.
Vaikinas vis dar žiūrėjo į mane. Aš patraukiau savo ranką nuo jo nugaros, švelniai perbraukiau per ašarotą veidą ir pasakiau:
- Nėra šiame pasaulyje problemos, vertos kieno nors mirties.
Man pavyko sukelti šiokį tokį šypsnį nelaimėlio veide. Autobusiukas sustojo ir mudu išlipome. Vaikinas atvedė mane čia ir pasisodino. Galiausiai pradėjome kalbėtis, ką darome dar ir dabar.

Jis

Kas ji? Angelas įsiveržęs į mano gyvenimą. Į tą bereikšmį ir kančių kupiną gyvenimą. Aš jo nemėgau. Nekenčiau. Jau geriau būčiau miręs. Negaliu teigti, kad mano gyvenime nepasitaikydavo pragiedrulių. Ne. Nekartą jaučiausi visai laimingas. Tačiau taip ir neradau žmogaus pilnai suprantančio mane. Viskas, ko troškau buvo mylimoji, kuri mane suprastų. Tokios neradau ir nesitikiu rasti. Nors gal ir ne?
Pirmą kartą po tiek laiko jaučiau, kad kažkam rūpiu. O tas kažkas buvo mergina, sutikta autobusiuke. Juokiuosi iš savęs. Ji juk nepažysta manęs. Ko gero, tik gailisi manęs, puikiai supratusi, kad paliktas vienas nusižudysiu. Tačiau kažkodėl man tai nerūpėjo. Tikėjau ja.
Ir net rodos ją pamilau. Ji buvo kitokia nei visos ir taip arti. O dar ta jos išvaizda. Ji atrodė, kaip modelis nužengęs nuo podiumo. Tokia tyra grožio būtybė nusileidusi iš dangaus, kad nuimtų kilpą nuo manojo kaklo, kuri jau dusino mane. Jos skaisti oda žėrėjo saulėlydžio fone, žydros akys suprantamai žvelgė į mane. Vėjas kedeno šviesius jos plaukus, vis atpūsdamas tą nepakartojamą saldžių jazminų kvapą, kurį taip mėgau. Viskas, ką ji turėjo buvo tiesiog tobula. Gal todėl pamilau ją per anksti.
Pradėjau gailėtis savęs. Toks pilkas, apsiašarojęs vaikinas, sėdintis prie tobulo grožio įsikūnijimo.
Bet aš tikėjau. Tikėjau, kad angelas, neseniai nusileidęs šalia manęs, padės man išsikapstyti. Pajusti, ką reiškia gyventi, mylėti ir džiaugtis. Tikėjau, kad ji yra tai, ko taip ilgai ieškojau ir neradau. Kad ji mano tikrasis išsigelbėjimas.
Dieve, prašau, padaryk, kad mes niekada neišsiskirtumėme.

Ji

- Kas nutiko? - paklausiau jo trečią kartą.
- Gerai, pasakysiu, - jis atsiduso ir švelniai spustelėjo mano ranką savo delne, lyg norėdamas įsitikinti, kad aš tikra. - Viskas prasidėjo dar, kai nebuvau gimęs. Tėvas ir geriausias jo draugas prižadėjo vienas kitam, kad išaugins du sūnus, kurie bus tokie pat geri draugai, kaip ir juodu. Tačiau, kai tėvo draugui gimė dukrelė, jie sumąstė susisaistyti giminystės ryšiais. Mums nuo pat vaikystės buvo kalama mintis apie vedybas. Nejučia ir pamilau tą mergaitę, vėliau tapusia gražia mergina. Tėvai nusprendė mus sutuokti dar dvyliktoje klasėje. Pati gali įsivaizduoti, ką tai reiškė bendraamžių ir mokytojų akimis. Visi nuo mūsų nusisuko ir pradėjo šaipytis. Tie metai mudu suartino. Bet tai buvo tik metai. Vėliau ji man įgriso.
Vasarą sulaukiau laiško iš mano geriausio draugo su kvietimu atvykti pas jį į kaimą. Ten susipažinau su jo seserimi. Ir vėl pamilau. Visą savaitę praleidau su ja. Mums nerūpėjo kur, svarbiausia, kad drauge. Nenorėjau, kad trumpa savaitė baigtųsi. Likau ten dar vieną. Galiausiai, įpusėjant trečiai, į svečius atvažiavo mano žmona. Ji pakelė tikrą skandalą. Teko pasiimti ją ant kupros ir įsisodinti į mašiną. Daugiau niekada nemačiau naujosios savo meilės.
Namie išklausiau ištisą jos jausmų romaną. Pasijaučiau kaltas, todėl daugiau net nedrįsau pagalvoti apie kitas. Tik širdžiai neįsakysi. Kiekvieną dieną kovojau su savimi. Po kelerių metų draugas pranešė, kad jo sesuo mirė. Kartu su ja mirė ir ta mano sielos dalis, kuri dar svajojo apie gražesnį ir geresnį gyvenimą.
Po pusmečio man jau buvo geriau. Susitaikiau su apgailėtina savo padėtimi ir nesistengiau nieko pakeisti. Bet staiga mano žmona pradėjo sirgti. Ji man nieko nesakė. Viena vaikščiojo pas daktarus. Iš pradžių slapta, vėliau akivaizdžiai. Tačiau tai nepadėjo. Jos liga vis stiprėjo. Ji jau nesilankė pas daktarus. O kai bandydavau ją pas juo nutemti, ji grasindavo, kad nusižudys. Budėjau prie jos lovos, nes jutau pareigą nors taip jai padėti.
Jutau, kad jos galas jau netoli. Iškviečiau daktarus ir paaiškinau apie silpną jos psichiką. Tačiau jie manęs neklausė ir bandė išsivežti ją per prievartą. Nežinia iš kur ji išsitraukė peilį ir mano akivaizdoje persirėžė kaklą, - šįkart jam ašarų sulaikyti nepavyko.
Prisislinkau arčiau ir prisiglaudžiau jį, kad išsiverktų ant mano peties. Neįsivaizdavau, kaip gali taip būti. Šitiek mirčių, šitiek brangių žmonių palieka šį pasaulį. Išgirdusi viską pradėjau net teisinti jo norą nusižudyti.
Kai vaikinas nusiramino, jis manęs paklausė:
- Papasakok savo gyvenimo istoriją.
- Neturiu ką pasakot. Visas mano gyvenimas tik bereikšmis pasivaikščiojimas pajūriu.
- Bet tu kenti. Aš tai jaučiu.
Jis sakė tiesą. Aš tikrai kenčiau. Ne taip kaip jis, bet kenčiau. Vienatvę ir nepripažinimą ir meilės stoką. Galiausiai pasakiau:
- Kas tos mano kančios palyginti su tavosiomis. Viskas mano gyvenime buvo gerai. Ne tobulai, bet gerai. Gyvenu geroje šeimoje. Mėgstu daug plepėti ir nemoku klausyti, todėl neturiu tikrų draugų.
- Nemoki klausyt? Tu vienintelis žmogus išklausęs mane ir supratęs. Gal tiesiog neturėjai, ką klausyti.
Susimąsčiau. Gal tikrai jis sako tiesą? Niekas nenorėjo išsipasakoti, todėl užgoždavau tylą savo kalbomis. Aš nemėgau tylos.
- O kaip dėl meilės. Žinai kas tai?
Norėjau iškart sakyti: „Tai žinoma. “ Bet vėliau susimąsčiau. Maniau, kad kartą mylėjau, bet dabar jau abejoju. Kas tas mano susižavėjimas, kai pasirodo, kad esama tikros meilės.
- Geriau papasakok, kas tai.
- Tai neapsakoma. Geriau aš tau parodysiu.
Pakilau iš šilto guolio ir pažiūrėjau į vaikiną. Jis jau nebebuvo tas sielvartaujantis žmogus, kurį sutikau autobuse. Jis pasikeitė. Pralinksmėjo. Net šypsojosi! Dėl šios savo pergalės pasijaučiau be galo laiminga.
Vaikinas perbraukė per mano plaukus. Tada prisislinko arčiau ir švelniai suėmęs manąjį veidą pabučiavo. Kažkas pasikeitė. Širdis rodės nusirito kažkur į padus, viduje skraidė drugeliai, o širdis daužėsi, kaip dar niekad nesidaužė. Pajutau žemę po savo galvą. Vaikinas vis dar glostė mane, taip priversdamas širdį dar labiau spurdėti. Apsikabinau jį, nes nenorėjau, kad jis nustotų. Troškau, kad jis liktų su manimi, niekur nepabėgtų. Troškau būti su juo kiekvieną minutę, sekundę ir taip iki gyvenimo galo. Troškau jo, kaip dar nieko šiame pasaulyje. Supratau, kas yra meilė. Ta tikroji meilė, kurios taip ilgai troško mano širdis.
Kai pagaliau mums pritrūko oro, trumpam atsitraukėm. Bet vis dar buvom taip arti, kaip leidžia sau tik du vienas kitą mylintys žmonės. Po ilgokos tylos jis pasakė:
- Tai kas yra meilė?
- Tu.
Jis sukikeno. Ne taip pašaipiai, kaip padarytų kiti, bet iš laimės. Todėl nusišypsojau. Taip nuoširdžiai, kad dar niekad nesišypsojau. Man tikrai buvo gera. Pagaliau supratau gyvenimo prasmę ir priežastį, kodėl esu čia. Esu čia tam kad mylėčiau jį – vaikiną, iškentusį tikrai per daug kančių.


Epilogas:

Minėtoji geriausio draugo sesuo ir pagrindinio veikėjo žmona mirė nuo AIDS. Po kelerių metų toks pat likimas ištiko ir du pagrindinius knygos herojus. Per tą laiką jie sugebėjo susituokti ir laimingai nugyventi, kad ir trumpą savo gyvenimą. Abudu jie mirė su šyp

2010-10-07 20:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą