Kelionėj gimusi

Iš pasakų toji mergaitė atsirado. Būtent todėl Mamulė patikrino mažytį, kadų kadais žaliai dažytą ir kelio dulkių blukintą krepšelį, ar neras sagės, gal kokio kito brangaus daikto, įrodančio kilmingą giminę. Kad Mamulė galėtų saugoti tą daiktelį iki mergaitei sukaktų dvidešimt metų, ją surastų karalius tėvas ir apdovanotų visą gausią globėjų šeimyną, jog taip gražiai ugdė jo vaiką. Rūbeliai buvo nutrinti, lopai beveik nuirę, o akys, mėlynų akmenėlių dėlionė, tikro meistro darbas, pernelyg blausios, kad išduotų kilmę. Bet krepšiuky Mamulė rado tik duonos kampiuką, kuris ir tai nė trupinio nuo savęs nebarstė, koks sudžiūvęs ir saugotas atrodė.
Mamulė tuomet nedrąsiai, sutrikusi ir alkanu žvilgsniu, lyg kaltintų, apžvelgė savo vaikus. Vyriausioji tuojau pat pabėgo iš kambario žemai nuleidusi galvą. Pamestinukėi buvo užkaistas vanduo maudynėms. Iki tol, kol kubilas ėmė kunkuliuoti, Mamulė bandė prakalbinti mergaitę, išpešti, kaip čia yra, jog į jos namus atklydus. Atsakas tebuvo ankstyvas vyturys, primenantis, kiek dar darbo liko, koks jis nepabaigiamas, o mergaitė per maža ūkyje padėti.
Mamulė raitojosi rankoves, o tada tarkavo medetkomis kvepiantį muilą vonelei. Mergaitė pati pradėjo rengtis. Mamulė buvo tokia užimta ir susikaupusi, jog nespėjo išvyti dviejų troboje užsilikusių savo neklaužadų, tad šie rąžydami pirštus, sukumpę, bet skubriu žvilgsniu lydėjo kiekvieną krentantį rūbelį, o paskui grįždavo sušildyti nuogų odos lopinėlių. Mergaitė nė kiek nesidrovėjo, gal tik šiek tiek, nes nuogut nuogutėlė dengėsi tik alkūnes, tokias grublėtas ir net parudavusias. Berniūkščiai nuščiūvo. Patys pašaukė mamą ir išdūmė iš trobos.
Mamulė užtat nieko blogo nepastebėjo ir, pakėlus mergaitę, įstatė ją vonelėn, ilgai negaišdama ištiesino rankutes prie šonų ir patrynė pilvuką. Tas įdubo, mat visą laiką buvo išpūstas lyg sotaus trobos vaiko. Mergaitė sukikeno ir pati puoduką vandens užpylė ant galvos. Jai patiko toks žaidimas, ji jautėsi ir žvejys, ir žuvelė, ir jūra, ir krantai, visi pasaulio krantai, kurie priglaudžia žmones ir augina palmes namukams.
Mamulė ėmėsi trinti nugarą. Atsargiai apžiūrinėdama kiekvieną kauburėlį ir įdubimą, lygų stuburo linkį ir mažutes sėdmenis. Vidinė kelių pusė buvo švelniai rusva, bet išvagotą smulkių mėlynų venų, lyg kojos augtų per greitai. Dešinysis kelis turėjo tamsiai rudą dėmelė, tad Mamulė dar kartą patrynė tą vietą, po ko ji liko švarutėlė. Vadinas, net ir apgamo nebuvo. Net žymės tų aristokratiškų išsigimimų, už kuriuos renkami mokesčiai ir įšventinama spręsti likimus. Ir Mamulė nurimo ko nors ieškojusi.

Mamulės šeimynos kiemą saugojo augalotas, tikras meška, ėsti gaunantis už skardų balsą šuva. Jei tik kurią dieną tylėdavo, jei tik niekas neapsilankydavo, visi, rodos, pamiršdavo jį pašerti. Kiemo žvirbliai ne ką tebuvo protingesni – žiūrėk, vienas iš lizdo pats nukrisdavo, dar kitas – iš dangaus,  trečias šlubas ateidavo, ketvirtą katinas atnešdavo. Taip šuva ir misdavo, būdoj susirangydavo ir išlysdavo tik kaulelius išmesti. Nieks per dešimt jo metų nesugalvojo jam vardo. Nieks ir neklausė, kaip jį vadinti. 
Mamulė pavalgydino mergaitę, aprengė švariu rūbu ir išėjo gyvulius apžiūrėti, kadangi artėjo vidurdienis ir laikas kaip sausą sūrį spaudė prie darbų. Vidury kiemo apsigręžė ir kartu pasišaukė troboj prie lango paliktą mergaitę. Bijojo, kad gali padegti namus. Toji visgi taip nebūtų dariusi. Tiesa, jai, vis dar šlapiais plaukais ir iki galo neišvalytomis ausimis, buvo šalta, bet geriau jau būtų apkabinusi Mamulę ar bent tą kiemo šunį. Nes kitaip norėjosi bėgti.
Tvarte jau buvo kilęs triukšmas. Užvis garsiausiai kudakavo gaidys ir, neapkęsdamas karvių baubimo, net mėtė uodegos plunkas tai šen, tai ten kaip žaibas pasisukdamas. Į mergaitę absoliučiai niekas nekreipė dėmesio. Net ir namie po kelių dienų visi ją priėmė kaip būtiną tiesą, kuri neturi paneigimo, tad reikia, tikrąja to žodžio prasme, gyventi su ja. Mamulė tiesiog priskaičiavo mergaitę prie kitų savo vaikų ir nebeieškojo nė vieno karališkojo ženklo. Gal tik laikas bėgo greičiau. Ji vis teisinosi sau, kad tarpelis tarp krykštaujančios jaunystės ir jos pačios didelio metų skaičiaus buvo toks platus, jog reikėdavo jį peršokti. Laiko tarpai šeimoje nebuvo mėgiami – jie kaip netvarkingos lentynos, kur nesurūšiuoti ir pamiršti rūgsta konservai, genda medus, o vasariniai obuoliais pajuosta. O mergaitė viską suvalgo.
Mergaitė tikrai nebuvo išranki. Išvis mažai valgė, o kas likdavo, paslapčia duodavo sunaikinti šuniui. Taip jie prisirišo vienas prie kito. Abu tikėjosi įtikti Mamulei. Ir abu tai darė ne taip, kaip toji tikėjosi ar mąstė esant tinkama. Pavyzdžiui, nė vienas nedirbo. Tik valgė.
Troboj maudynės vykdavo kiekvieną šeštadienio vakarą. Ne tam, kad sekmadienį visi švarūs atlankytų bažnyčią, bet kad savaitė išvis būdavo dalinama į šešias dienas, paskutiniąją nedirbant, o kitą rytą vėl prisimenant savo pareigas. Mergaitė buvo maudoma paskutinė. Kiekvieną kartą ji darėsi vis nedrąsesnė, kol išvis atsisakė maudytis. Tačiau buvo tokia sulysusi ir nuvargusi, jog neįstengė pasipriešinti nurengiama. Mamulė taip supykdavo, jog nepatikrindavo vandens temperatūros, kartais iki galo neištrinkdavo  galvos. Jos berniūkščiai – priešingai – drąsėjo, linksmėjo, giedru būdu rodė pavyzdį sesėms. Nes vis slapta žvilgčiodavo į mergaitę. 

Buvo žiema. Dveji ar treji metai mergaitė gyveno troboje jau išmokusi dirbti ir virti skanią grikių košę. Aplinkui trobą tiesiog kilte kilo kalnai ir kalvos. Lyg pats namas būtų toks sunkus ir smegtų. Vaikai, radę laiko nuo darbo, čiuožinėdavo rogėmis, leisdavo ir šuniui lakstyti. O tas kad vejodavo mergaitę, kaip jie ritindavosi sniego pusnimis! Abu sotūs vienas kito lyg spanguolių, pririnktų per pačią vilkų rują, kisieliaus. Arba dar ko nors šventiškesnio ir gardesnio. Mamulė nevartojo svaiginančių gėrimų, todėl ir vaikai nežinojo nieko apie juos. Juos visus liūliuodavo pušų kvapas, malkų kvapas prieš įsidegant ugniai ar kepinių kvapas. Taigi kai vaikai grįždavo namo, Mamulė į vonelę pripildavo karšto vandens ir liepdavo visiems kaitinti kojas. Šeštadieniais nuo garų baltais langais virtuvėje trindavo kiekvieno veidą, pilvą ir kojas. Mergaitė, kaip paskutinė, įsidrąsindavo rankutėmis atremti į Mamulės pečius. Toji užpykdavo, kam ją visą sušlapindavo. Ir taip kiekvieną šeštadienį.
Tik vieną kartą, žiemą, Mamulė turėjo suverpti tiek daug siūlų, jog ir šeštadienį dirbo kiaurą dieną. Tačiau maudynės visgi vyko. Mergaitė, kaip visada paskutinė, tąkart nusprendė viena užsidaryti priemenėje pati nusiprausti. Pati pirmą kartą nusivalyti kitų žymes ant savo kūno. Tarsi paaugti. Taip taip, tarsi paaugti nuo to pirmo karto, kai berniūkščiai ją stebėjo. Tad trynė visą kūnelį. Net pradėjo niūniuoti seniai išmoktą lopšinę:

Karalius man davė geldelę
ir liepė plukdyti jo dalią,
karūną ir lopšio pabaisas
taip toli, taip toli,
kur aš jau ne aš,
ir žemė ne jo,
aoi.

Mergaitė apsišluostė, nudžiūvo, padėjo muilą į vietą, o vandenį išpylė ant šuns.

Motulė beverpdama pakėlė galvą. Ir tik dėl to, jog pustė, vėjas daužė langą, kol pro rėmo plyšius ėmė skverbtis vidun. Reikėjo nedelsiant užtaisyti. Ji turėjo tiek vaikų, jog kai reikėdavo pagalbos, pašaukdavo tą, kuris pirmas šaudavo į galvą, ir nė karto negirdėjo nusiskundimo. Jau vien dėl to, kad savo eilės kiekvienas sulaukdavo ne taip dažnai. Pirmą pašaukė mergaitę. Toji atėjo po valandėlės ir padarė, kas buvo liepta. Netgi padėjo Mamulei susukti siūlus, o po to abidvi, apkalbėdamos šaltą žiemą, nuėjo gultis. 
Rytą Mamulė rado išplėštą rūsį. Norėjo, baisiai norėjo pykti, bet kaime žiema sėjo badą ir reikėjo mokytis kantrybės. Gal netgi mokytis laukti eilėje. Net nenorėjo pykti ant šuns, kad lojimu nepažadino. Visgi pasisuko į jį, o tas užsimerkęs ir patogiai atsigulęs jau nebekvėpavo. Mamulė suraukė antakius, nieko nesuprato. Kaip tas šuva sušalo? Juk būda skudurais išklota, šieno prinešta.
Namuos abidvi žinios buvo sutiktos ne taip ramiai, kaip Mamulė tikėjosi. Ypač berniūkščiai pasiuto – ėmė rėkti ant jos, pirmą kartą plūsti savo Mamulę. Dideli berniūkščiai buvo, stiprūs ir gražūs, mylintys namus ir Mamulę, bet išsigandę.
Mamulė bandė ramintis. Tačiau toji mergaitė, nežinia kaip atklydusi, kaip toki graži išaugusi, dabar traukė visų akis. Visi sukosi į ją, besišypsančią, glostančią savo alkūnes.

Liko tik vienas neišspręstas klausimas, gąsdinęs Mamulę ir berniūkščius: toji mergaitė jau gimė ar tik išaugo tokia gudria ragana? Ir kas būna, kai ji negali būti išvyta?