kaži kur dingo, tai vėl įdedu

C. -J.

iš Jūreivio Sindbado dienoraščio (atsitikimas)




Nusipirkom mes su žmona namą, manau vykusiai. Senolis, kuris jį mums pardavė, nuleido kainą daugiau nei per pusę, bet iškėlė sąlygą, kad liks gyventi vienam mažam kambarėly iki gyvenimo galo, mums netrukdys ir kad tik mes jo netrukdytume. Jis atrodė labai senas, veidas nerodė jokio suktumo, todėl mes ilgai negalvoję sutikom.
Ir iš tikro, jis mums netrukdė, nei kai šėlo mūsų vaikai, nei kai jie užeidavo pas jį į svečius. Jis nesiskundė, greičiau atvirkščiai, buvo patenkintas tuo šurmuliu. Dažnai anksti ryte jis išeidavo žvejoti ir grįžęs rodydavo jiems sugautas žuveles, maitino katiną. Mūsų bendravimas su juo tilpdavo į pasilabinimus. Tai mums tiko, jam, atrodo, taip pat.
Taip prabėgo penkeri metai. Niekas mūsų santykiuose nesikeitė, vaikai augo, keista buvo viena, kad per tą laiką niekas pas jį nebuvo atvažiavęs, ar užėję kokie nors giminės ar artimieji. Jis dėl to, atrodo, ir nesikrimto. Bet šį rudenį jis mirė. Tris dienas nieko nesulaukę, mes viską sutvarkėm, palaidojom jį ir kalbėdami su žmona apie žmonių nežmoniškumą, giliai širdyje džiaugėmės tokia pabaiga – visas namas mūsų.
Praėjus kuriam laikui, mes nutarėm apžiūrėti ir kažkaip susitvarkyti velionio kambarėlį. Ten, išskyrus kelias drapanas, kelis nereikšmingus dokumentus nieko nebuvo. Stalo stalčiuje radom tik knygą tuščiais lapais ir odiniais, senais, jau aptriušusiais viršeliais. Turbūt senolio, kieno dar. Tiesa, vienas lapas buvo prirašytas. Jo nuorašą ir įdedu jums:

Jūreivio Sindbado dienoraštis

1891

1918 lapkritis

1939 vasara

1941

1953

1972 metai

1980 metai
Tyla. Kamanė zyziuodama įskrido pro langą.

1989 liepa

2004

Tai būtų lyg ir viskas, bet po paskutiniais 2004 m. buvo dviejų eilučių įrašas nepažįstamais rašmenimis. Žmona pasakė, jog tai panašu į graikiškas raides, kažką pasakė apie išliekamąją vertę, ji, matote, mokytoja, ir pasiuntė mane į Vilnių. Ten vienas garbus žmogus pagirdė mane arbata ir išvertė, tad tuos rašmenis ir vertimą pridedu. Tai, pasirodo, buvo parašyta senovės graikų kalba:

Τά ἱστία, ἄνεμος, ἥ θάλασσα καὶ ἥλιος,
τοῦ πλανήτου θέλημα ἡσύχως θανεῖν.


Burės, vėjas, jūra ir saulė
Klajūno svajonė – ramiai numirti


Bet kalbėdama apie išliekamąją vertę ji, kažkodėl, nucenzūravo paskutinį įrašą, du ketureilius, kurių aš neišdrįstu išmesti dėl tos pačios išliekamosios vertės. Tad pridedu ir juos:




2004 rugsėjis

Bum, bum, bum, bum, bum,
Bum, bum, bum, bum, bum, bum, bum
Dvylika.

Mano kukurūzai,
Mano kukurūzai
Šiemet prinokt nesuspėjo.



Tai lyg ir viskas.


Po velnių, labai patiko rašyti, todėl papasakosiu dar vieną istoriją, kuri įvyko apie 1990-1991 metus.



ISTORIJA APIE NEBESALDŽIAS BARANKAS


Kaip jau minėjau, tai atsitiko apie 1990-1991 metus. Tuo metu aš dirbau miške, sodinau, pjoviau, žodžiu, visi miško darbai. Ir po šiai dienai jaučiu didelį malonumą ir dėkingumą prisimindamas tai. Visa brigada dvasinių disidentų ar šiaip nepritapusių toje visuomenėje išvažiuodavom į mišką, niekas ten nekvaršino galvos, dirbom sau, maudėmės jūroje, rinkom gintarą, žvejojom, gėrėm, žodžiu, gerai leidom laiką. Be to, tai po ilgų ieškojimų buvo vienintelė vieta, kur mane priėmė dirbti. Mat vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje truputį persistengiau ir po kelių mėnesių praleistų psichoneurologiniame dispanseryje atsirado išvada – gili depresija, buvau giliai depresuotas, o tai suteikė man straipsnį 7B ir įrašą kariniame biliete – karinei tarnybai nėra tinkamas. Bet čia iškilo sunkumų su darbu. Visur reikalavo karinio bilieto, o tokį jį pamatę, darbdaviai tuo metu su manim reikalų turėti nenorėjo. Todėl, po kelių mėnesių vaikščiojimo, labai apsidžiaugiau, kad mane priėmė į darbą miške, vienoje girininkijoje. Ir todėl po šiai dienai jaučiu didelį dėkingumą jos administracijai. Ten dirbo iš tiesų neeiliniai žmonės, bet dabar ne apie tai, o apie barankas ir kaip jos virto nebesaldžiomis.
Gal atsimenat, tuo metu buvo galima nusipirkti tokių didelių barankų. Jos buvo parduodamos po vieną, po 5 kapeikas, kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje. Barankos su kefyru man buvo didžiausias delikatesas. Nežinau, ar tai trūko man kokių medžiagų, ar kas kita, bet valgiau šį patiekalą kiekvieną dieną su didžiausiu malonumu, ir ne todėl, kad man trūko maisto ar galėjau sau leisti tik šitą, ne, palyginus su kitais, manau, tada turėjau viską: servelatus, džinsus, nešiojamą grotuvą „Panasonic“, importines cigaretes, mėgau restoranus ir kavines, ne, tiesiog man barankos su kefyru buvo labai skanu. Todėl labai gerai pajutau barankų skonio permainas. Jos tapo nebe tokios, nebe tokios skanios man, ėmė trūkti saldumo jose, gal ir druskos kiek. Tiek to, pagalvojau, ką darysi, ir toliau jas valgiau užsigerdamas kefyru, nors malonumo tiek nebegaudavau. Turiu pasakyti, kad tuo metu aš gyvenau pas uošvius. Mano uošvis buvo labai paprastas ir nuoširdus žmogus. Tuo metu jis, kaip ir visi, statėsi sodo namelį, o savaitgaliais, ūkio reikalams, išsivirdavo naminės, 5-6 litrus. Žodžiu, visi sukosi kaip mokėjo. Naminė, reikia pasakyti, buvo tikrai neprasta. Ne kartą ir ne du teko jos ragauti ir vaišinti kitus. Bet vėlgi, dabar ne apie tai.
Tuo metu turėjau draugą, Rolandą. Labai buvo pasiutęs vaikinas. Laikas nuo laiko jis pas mane apsilankydavo. Sėdėdavom sau gurkšnodami alų, rūkėme žolę, kurios jis atnešdavo, plepėdavome, kūrėme visokius beprotiškus verslo planus, kaip užsidirbti pirmą milijoną - laukinis kapitalizmas ir kova už būvį jau buvo prasidėję. Nežinau kaip, bet jis įsidarbino šalia esančiame duonos kombinate. Dirbo sunkiai, trimis pamainomis, bet nuo to, mačiau, jo nuotaika nepablogėjo. Atvirkščiai, akyse matėsi kūrybinės ugnelės. Jis man pasakojo, jog dabar yra tešlaminkys, o į mano klausimą, kas tai galėtų būti, jis ramiai atsakė: „Žinai, gamykloje yra tokie dideli katilai. Tai va. Aš darau tešlą, supilu į tuos didžiulius katilus kelis maišus miltų, kelis maišus cukraus, pavarau vandens, paspaudžiu tokią pizdiuliną ir didžiulės lopetos viską maišo. Aš esu tešlaminkys“. Man viskas dašuto tik po kurio laiko, kai grįžęs vieną vėlų vakarą namo, aptikau Rolandą su bulviniu maišu cukraus, įnirtingai besiderantį su mano uošviu dėl kainos. Pasirodo, jis tos gamyklos ceche prakirto sienoje skylę ir kiekvieną naktinę pamainą išvilkdavo po maišą cukraus, su tuo maišu ropšdavosi per tvorą ir realizuodavo aplinkiniams smulkaus verslo aktyvistams.
Dašuto jau už stalo, kai mes tvarkėm jo kruvinu prakaitu uždirbtus butelius, su grybukais iš miško ir bulvikėm, kai aš jo paklausiau: „Tai ką tu ten kepi? “ – „Barankas, - svajingai pratarė jis, - barankas“.


Viešpatėliau, kaip patiko rašyti, todėl dar viena istorija, apie šlepetes, tai dabar jas viešai nešioja visa Lietuva, visas pasaulis – po miestą, į pliažą, į kaimą, į sodą ir t. t., o tada, tada tai buvo tikras iššūkis, nors, manau, dabar būtų tai pat.



ISTORIJA APIE ŠLEPETES, KAIP JAS PRADĖJO VIEŠAI NEŠIOTI VISA LIETUVA
Tai atsitiko dar anksčiau, negu istorija su barankomis. Gerokai anksčiau. Kokie dešimt metų. Buvo gal 1980, o gal ir 1979 metai. Gal prisimena truputį vyresni žmonės tą laikmetį: partinius suvažiavimus su krenkščiančiais vadais, Maskvos olimpiadas, visokius BAM-us ir socialistinio darbo didvyrius. Buvau paauglys, bet jau bepradedąs po truputį jausti save.
Algis. Kaip nepapasakoti apie jį, apie pirmąjį savo guru, iš kurio aš perėmiau stovėseną viso pasaulio akivaizdoje, kuri išliko ir po šiai dienai, gal tik dabar truputį paslėpta.
Pamačiau aš jį... va, mane jau pradeda imti juokas, prie perėjimo per gatvę, mūsų namai buvo vienoje sankryžoje... mane pribloškė jo atsaini ir išdidi povyza. Tai buvo aukšto ūgio vaikinas, poilgiais plaukais, ant nosies pakabintais akiniais su storais plastmasiniais rėmeliais ir pakeltu į viršų smakru. Jis mūvėjo plyta nutrintus Lewis džinsus, marškiniai laisvai kabėjo ant jų, rankoje laikė sietką (rezginėlę) su tuščiu trilitriniu stiklainiu, matyt ėjo alaus. Bet labiausiai mane pribloškė plikas jo kojos didysis pirštas, laisvai kyšantis pro nušiurusias šlepetes. Mašinom pravažiavus, jis į nieką nekreipdamas dėmesio nuplaukė savo tikslo link.
Žmonės jo tarsi nematydavo, sukdavo akis į šalį, nežinau, gal gėdinosi to, ko neišdrįsdavo daryti patys – būti laisvi. Jį užkabindavo tik pagyvenusios partietės ir smulkūs banditėliai, kurie negali pakęsti laisvės, bet prieš vienas jis drąsiai kasydavosi savo užpakalį, o kitiems jis tiesiog gurindavo nosis, nors ir jam pačiam kliūdavo. Tai buvo tikras autoritetas ir ne tik man. Po kiek laiko dažnai lankydavausi jų namuose, mokėmės vienoje mokykloje, vienoje klasėje su jo jaunesne seserimi. Jo kambarys buvo pilnas knygų, nuo grindų iki lubų, buvo diskų, ne plokštelių, diskų kolekcija, ir dar masė geriausios vakarietiškos muzikos, nuo Bitlų, Zepelinų, džiazo iki klasikos. Taip, mano bręstančiai sielai tai buvo gyvasis vanduo, aukso ir deimantų kasyklos. Aš jau nekalbu apie Hamletą, azerbaidžanietį, kuris išgyveno pas jį metus, su plyta anašos po lova, praktiškai neišeidamas iš kambario. Oooo, laukinės dienos ir naktys...
Bet aš ne apie tai. Tai va, Algis suįžūlėjo tiek, kad su tais džinsais, ant kurių papildomai uždėjo kelias dešimtis lopų, besiplaikstančiais marškiniais ir nudregtom šlepetėm, su įžūliai kyšančiu pliku didžiuoju pirštu, ėmė eiti ne tik į kitą pusę gatvės alaus, bet ir į miestą – bibliotekas, kavines, senamiestį, žodžiu visur. Ir ką gi, miesto elitas įvertino visus tokių šlepečių privalumus – ir pradėjo elgtis taip pat. Mieste jau galėjai išvysti kaip ir nušiurusių šlepečių pasekėjų, ištisą jų būrį. Jis rinkosi miesto centre ant lentų (suolai) prie upės, rūkė, dūko, šnekučiavosi, ėjo gerti kavos, o Valstybės saugumo struktūroms neliko nieko kito kaip tik sekti ir fotografuoti „paslapčia“, iš priešais esančio milicininkų bendrabučio kambarių. Kas dar labiau populiarino šį kojų apavą. Jis išpopuliarėjo tiek, kad po kurio laiko jį perėmė aukštuomenė, po to čia įsisuko verslo žmonės ir po kurio laiko, ir po šiai dienai jau visi nešioja šį apavą laisvai ir visur. Iš ne tik mūsų valstybėje, bet mačiau jau ir visame pasaulyje. Tiesa, tos elito šliurės aukštuomenėje ir verslo pasaulyje transformavosi į tapkes pliažui „Adidas“, „Nice“, o visame likusiajame į „Aididas“ ir t. t.
Taip, dabar elitas praktiškai išnyko. Liko tik aukštuomenė ir visi likusieji. Bet manau neilgam. Kapitalizmas ir smulkioji buržuazija padarys savo. Jis atsiras vėl kokioje nors sankryžoje, gal Vilniuje, naujajame Gedimino prospekte, besikasantis užpakalį, su nudrengtomis šlepetėmis ir įžūliai iš jų kyšančiu pliku didžiuoju kojos pirštu.
Nenoriu pasakyti, kad tada buvo geriau, visai ne, anas laikmetis sugniuždė daugelį asmenybių, tikrai turėjusių ką pasakyti ir muzikoje, ir literatūroje, ir mene. Kas prasigėrė, kas mirė nuo narkotikų, kas šiaip degradavo. Visa tai mačiau, visa tai palietė ir mane. Todėl dabar truputį papasakosiu apie savo antrą guru, iš kurio aš perėmiau neblėstantį džiugesį ir optimizmą, kokios aplinkybės aplink bebūtų. Noriu papasakoti apie Žilviną.


ŽILVINAS

Jis išmokė mane laisvai naudotis taksi transportu. Kurį laiką mes su juo gan artimai bendravom. Jis lankydavosi pas mane, aš pas jį. Jo tautybė buvo karaimas. Rytietiškų veido bruožų, tamsaus gymio, kai šypsodavosi, jo akys įgaudavo vos matomą suktumą, kas pasiutusiai ėmė reikštis vėliau ir kas sukūrė neįtikėtinas situacijas jam, kuriose jis jautėsi kaip žuvis vandenyje ir kurios atskleidė tą neblėstantį jo optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, bet kurios taip pat keldavo begalę rūpesčių. Jo protas tikrai, tikrai buvo neeilinis. Papasakosiu vieną atsitikimą, kurį mačiau savo akimis ir kuris visa tai, mano galva, įrodo. Kažkaip vienu tarpu Lietuvoje buvo toks metas, kai mūsų šalį kažkodėl buvo užplūdę visokie hipnotizuotojai, iliuzionistai, kurie vedė savo programas didžiausiose miestų salėse ir surinkdavo neįtikėtiną kiekį publikos. Aš taip pat buvau viename tokiame pasirodyme, kaip žiūrovas, įdomu buvo. Tai va, vedantysis ilgai pasakojo apie didžiules žmonių neišnaudotas galias, apie neišnaudotus 90% proto pajėgumų, apie Rytus, okultiką, lamas, budas ir Himalajus.
Po to jis į sceną pakvietė savanorius. Aš likau sėdėti salėje, ir didžiai savo nuostabai, be kokių trijų dešimčių savanorių, scenoje pamačiau Žilviną. Džimis, mes jį taip vadinom, taip pat buvo tarp jų. Vedantysis pasakė, kad dabar juos visus užhipnotizuos ir tada atsiskleis jų likę smegenų 90%, jie galėsią daryti viską ir absoliučiai viskas bus jiems pasiekiama. Prasidėjo skaičiavimas, po skaičiaus 10 visi lyg įėjo į transo būseną. Vedantysis ėmė eiti prie kiekvieno iš esančių scenoje ir prašyti atlikti jo sugalvotą veiksmą. Vienai moteriai liepė nusirengti, tai to nepanorus daryti, gražino ją atgal į salę. Panašiai į salę sugrįžo visi, scenoje liko vien tik Žilvinas. Jis darė viską, ko tik vedantysis neprašė, galiausiai vedantysis pasakė jam, kad jis žmogbeždžionė ar kažką panašaus, ir Žilvinas ėmė ūbauti kaip beždžionės ir šokinėti lyg ant keturių kojų. Vedantysis konstatavo žiūrovams, jog tokio gilaus transo jis dar nematė ir po kurio laiko skaičiuodamas nuo dešimt atgal su žodžiu nulis išvedė jį iš tos būsenos.
Bet ne tai sukrėtė mane, visai ne tai. Dabar vedantysis tarė Žilvinui. Tu - neeilinis žmogus, dabar tavo protas visiškai atviras, jis pajėgus įvykdyti patį didžiausią tavo norą, jei ne dabar, tai šiame gyvenime tikrai, sakyk. O dabar klausykit, ką atsakė Džimis, nežinau, pasistengsiu kiek galima tiksliau atgaminti jo žodžius. Po šių vedančiojo žodžių visų pirma, ką pamačiau, tai beprotiška, gudria, triumfuojančia liepsna nusidažiusias Džimio rytietiškas akis, po to, ką išgirdau, nepatikėjau savo ausimis, ir dabar man ta akimirka yra tikrasis Žilvinas, nors vėliau buvo visko. Tad klausykit, jo žodžiai: „Noriu dar šiame gyvenime, nepriklausomai nuo to, kas man nutiktų, nepriklausomai nuo to, kur aš atsidurčiau, nepriklausomai nuo to, kas aš būčiau, pasiekti Nirvaną“. Čia jis triumfuodamas išsišiepė iki ausų, vienas pats likęs scenoje, prieš visus žiūrovus, nors manau, tik nedaugelis suprato jo užmačias. Aš sėdėjau salėje ir tikrai, tikrai buvau sukrėstas. Ar suprantat? Dar dabar atgamindamas tai, kas įvyko toje scenoje, jaudinuos. Tai va, čia aš apie jo protą. Po to mes dar bendravome keletą metų, bet aš jam nepasakiau, kad aš viską mačiau ir kad viską supratau, o gal ir sakiau, bet buvo tokios aplinkybės, jog mes apie tai nebeįsikalbėjome. Nors dabar manau, jog toje srityje ir žodžių nebėra, nieko nebėra, manau, tik triumfas, nenutrūkstantis jo srautas.
Per tuos keliolika po to sekusių metų aš, mes, jis išgyvenome begalę nuotykių, buvome papuolę į įvairiausias situacijas, kuriose, kaip jau minėjau, Džimis jautėsi kaip žuvis vandenyje.
Vieną žiemos vakarą mes su Žilvinu sėdėjome kažkokioje kavinėje ir įnirtingai taršėme bulvikes su muštinukais, gausiai užsigerdami įvairiausiais gėrimais. Grojo muzika, šokom su merginom, žodžiu po truputį svaigom. Gal todėl ir gimė tas grandiozinis planas tą vakarą, o gal ir nuo tų atlaisvintų Žilvino 90% protinių galių. Žodžiu, mes nutarėm varyti į Vidurinę Aziją, pakabinti merginą, pas kurią tėvas lėktuvo pilotas ir nuvaryti lėktuvą į Turkiją ar į Vakarus, o po to, aišku, varyti į Indiją, siekti savo didžiausių gyvenimo tikslų. O gal pirma į Indiją, be lėktuvo, per Pamyro kalnus, jau nebe labai ir beprisimenu. Bet, kaip patys matot, planas buvo tikrai grandiozinis, o aš tokius planus, kaip įsitikau savo gyvenime, tik ir palaikau, visa siela. Nieko mes daugiau lyg ir nebeplanavom, o tik kitą rytą, išgėrę alaus, nusipirkome bilietus traukiniu Kaliningradas-Maskva, Maskva-Taškentas ir išvažiavom. Maskvoje buvo persėdimas, reikėjo laukti, todėl nuėjome į miesto kavinę. Atrodėme pakankamai įspūdingai tiems laikams, ypač kartu. Traukinyje aš aptikau, jog po kavinės lyg ir vilkiu ne savo paltą, maniškis buvo lyg ir aukščiau kelių, turbūt rūbininkė suklydo, bet ką dabar darysi. Dabar buvau ilgu paltu, ilgais iki pusės nugaros baltais plaukais, šalia Džimis, visiška priešingybė – juodi kaip pas varną taip pat ilgi plaukai, įkypos azijietiškos akys, tamsus gymis. Nenuostabu, jog mus palaikė kažkokias užsieniečiais, įleido į kavinę be eilės, pasodino prie gero stalo, visko prinešė, mes tai nuomonei ir netrukdėm. Manau daugelis iš Pabaltijiečių tuo naudojosi, net tempėsi. O kai prie stalo prisėdo du vietiniai studentai ir išgirdę mūsų lietuvių kalbą ėmė lieti apie brigadinės rangos privalumus jų šalyje, aš jau galėjau sąžiningai kvatoti visu balsu.
Į stotį grįžome pačiu laiku. Po pusvalandžio traukinys turėjo išvykti. Kupė susipažinome su gruzinu, grįžtančiu iš komandiruotės. Jis pavaišino mus gruzinišku rinktiniu konjaku. Po to esu ragavęs daug konjakų, ir pačių geriausių, bet to konjako skonį vis dar prisimenu, švelnus, su nuostabiu vos, vos juntamu razinų skoniu.
Gerai nebepamenu, ar laikas bėgo greitai ar lėtai, prisimenu tik Taškento traukinių stotį. Žiema. Buvo pažliugę. Kieme vietiniai kepė vištienos šašlykus. Atsimenu, kad nusipirkom. Džiaugėmės atvykę. Bet nuo tų vištienos šašlykų ko nesusivėmiau. Tai buvo vienintelis nepriimtinas mano organizmui patiekalas Vidurinėje Azijoje. Nevalgiau dar pomidorų, bet jų nevalgiau dar nuo mažens, mane nuo jų pykino, tik gerokai subrendęs po truputį įpratinau save juos valgyti, maišydamas su agurkiukais, svogūniukais, krapukais, petražolėm. Kartu sudėjus visą praleistą laiką Vidurinėje Azijoje, gautųsi apie 1 metai. Nežinau, kaip kitiems, bet man, nuoširdžiai sakau, Rytuose jaučiuosi kaip namie. Ir ne dėl to, jog ten gyvenau. Tiesiog aš ten taip jaučiuosi, kas be galo keista man pačiam. Man be galo priimtina jų susidarytas sau patogumas. Tarkim, eini gatve ir užsimanai pavalgyti ar išgerti arbatos, ar šiaip tiesiog pavargai. Užeini į čaichaną, tokia vietinė arbatinė, o ten padarytos, dažniausiai pavėsyje, ant pakylos tokios gulyklos su čiužiniais, nusiauni batus ir priguli, čia pačiame mieste, atneša ar atsineši arbatos ir gulinėji sau ją gurkšnodamas. Nuostabu. Bet apie ką aš čia. Aha. Toliau. Toliau mes susiradome tokį viešbutį turistams, kuriame ir įsikūrėme. Pradėjom zonduoti Taškentą. Ėmė stipriai šalti. Tad vėl susiradome barą, ar kavinę, o gal tai buvo restoranas, jau nebepamenu. Galiu tik tie pasakyti, čia Žilvino galios klestėte klestėjo. Po poros apsilankymų toje kavinėje ar restorane, mus jau vaišino nemokamai patys padavėjai. Atnešdavo pilnus grafinus šampano, bet tik su ledo gabaliukais, nes taip Džimis pageidavo, padavėjai, barmenai jau rinkosi importines mašinas, kurias jiems prižadėjo jis parūpinti, jau jas lyg ir vairavo, o mes vis ėjom ir ėjom, diena iš dienos, muzikantai grojo Žilvino pagrindinę dainą, „Už tuos, kurie jūroj“, visos merginos veržėsi su mumis pašokti... Žilvino protas siautėjo toliau, mane ir save jis visiems pristatinėjo kaip laivų statyklos savininkus, įdomiausia, jog visi net neabejojo tuo. Galiausiai, po geros savaitės puotų, susiradę naujų pažįstamų, pasišalinom. Džimis, šaltu veidu, išdalino visiems norintiems savo namų adresą Lietuvoje ir liepė atvažiuoti. Priminsiu, tai buvo ne šie laikai, tai buvo apie 1983 metus, kaip prisimenat, mes vis dar buvom už geležinės uždangos ir gyvenome vienoje valstybėje. Pinigai ėjo į pabaigą, iš vieno viešbučio teko persikelt į kitą, pigesnį. Čia sustodavo pernakvoti vietiniai tolimų reisų vairuotojai. Tą patį vakarą jau puotavome su jais. Rytuose šis žodis labai tinka. Žmonės ten nepaprastai vaišingi, o jeigu jie dar jaučia tau palankumą, tai jau nebereikia daryti nieko – tave tiesiog maitina iš rankų, kaip tai atsitiko man, tereikia tik išsižioti. Taip atsitiko jau po kelių dienų, kai vienam vairuotojui pakvietus mus į svečius, mes po kelių dienų ir atsibastėme į miestelį apie 500 kilometrų nuo Taškento, kurį supo kalnai. Ten prabuvome apie savaitę, susidraugavome su vietine bendruomene, kuri surengė, vėlgi sakau, puotą. Buvome kviečiami pasilikti net visam laikui, jie siūlė savo pagalbą atidarant gintaro dirbiniais prekiaujančią parduotuvėlę, čia mes lyg ir nemelavom, sakėm, jog esam klajojantys menininkai, dabar pasakyčiau, postmodernistai. Netgi iš vietinio valdžios atstovo buvom gavę užsakymą, padaryti vietinės kultūros rūmų salės interjerą, net buvom padarę maketą. Iškirpome iš kažkokios knygos didėliausią Lenino bareljefo atvaizdą ir prikabinome prie būsimos scenos uždangos. O ką, gerai atrodė, įtikinamai, tiko ir stilius, ir spalva tiko. Bet užsibūti... Žilvinas jau tempė mane atgal į Taškentą. Tiesą pasakius, dariausi pasyvus, Žilvino energija supo mane iš visų pusių. Vaidinti svetimus vaidmenis, tokį jų kiekį... Mes ėmėme tolti vienas nuo kito. Grįžus į Taškentą, Žilvinas greit vėl surado naują būstą. Tai buvo Taškento pedagoginio instituto bendrabučiai, pas vietinius studentus. Čia mes buvom nuo ekspedicijos atsilikę alpinistai, kurie važiavo šturmuoti Komunizmo viršukalnės. Ir kai pas mus pradėjo ateidinėti studentai su prašymu įtraukti juos į tą ekspediciją, pasakiau sau stop.
Atšilo. Prasidėjo pavasaris, paskui vasara. Žilvinas jau vienas vystė savo veiklą ir, galima sakyti, beveik nenustebau, kai jis įstojo į vieną Taškento aukštąją mokyklą, į aktorinio meistriškumo ir režisūros specialybės antrą kursą. Čia jis įkrito į tokią veiklą, kad aš jo beveik nebemačiau.
Įsibėgėjo vasara. Prasidėjo stiprūs karščiai. Aš, kaip ir visi vietiniai, nusiskutau savo galvą plikai. Kartais užsidėdavau tiubeteiką. Mieste jau prie manęs prieidavo žmonės ir klausdavo uzbekiškai kelio. Ir kai vieną kartą prie manęs priėjo būrys žmonių ir pradėjo prašyti autografų, suglumęs ir nieko nesuprasdamas pasakiau sau, viskas, važiuoju namo. Kai jų paklausiau kuo jie mane laiką, šie nusijuokė, paplekšnojo per petį ir pasakė, kad mano pokštas geras ir aš labai kuklus, kaip visai Uzbekijai žinomos vaikų laidos vedėjas.
Kitą dieną už tris rublius nusipirkau bilietą į traukinį Taškentas-Maskva. Traukinyje užsidėjau kareiviškus aptrintus marškinius. Atrodžiau, kaip ką tik atlikęs tarnybą dembelis. Sakiau sau, jog tai paskutinis mano vaidmuo. Teisinausi sau tuo, jog taip ramiau, nesikabinės milicija ir šiaip visokie tikrintojai. Bet aš klydau, labai klydau.
Grįžau. Praėjo ruduo, žiema, atėjo pavasaris ir šaukimas į karinę tarnybą. Mane išvežė iš karinio komisariato į psichoneurologinį dispanserį, kur netikėtai teko labai nudžiugti – taip sutapo, jog jame sutikau pusę Klaipėdos elito. Kas ten vyko? Gal atsimenat,, Skrydį virš gegutės lizdo“, kažkas panašaus, kažkas panašaus. Bet apie tai gal vėliau.
Pabaigai apie Žilviną pasakysiu tik tiek, kad mes vis dėlto suradome merginą, lėktuvo piloto dukrą, net buvome pas juos svečiuose, tai buvo puikūs, vaišingi rusai, visi apsirijome ant garų virtais koldūniukais ir degtine, kažkurį vėlų vakarą net parlydėjau ją namo, ji jautė man didžiulę simpatiją, todėl ta plano dalis buvo priskirta man, ir aš mačiau, galiu su ja daryti ką noriu, netgi ji to laukė, bet aš tik pabučiavau ją į žandą ir atsisveikinau. Ji buvo negraži, negraži. Neaprašinėsiu to negražumo. O man, estetui ir gurmanui, išjautrintos sielos žmogui, kuris gali tiesiog apalpti nuo tobulų moters kūno linijų, tai buvo neįveikiama, tiesiog neįveikiama. Taip žlugo mūsų grandiozinis planas.


OKEANAS 234


Apniko abejonės, ar rašyti toliau, nes galiu įžeisti niekuo nekaltus žmones, gydytojus, psichologus, o jie tik dirbo savo darbą ir, net sakyčiau, padėjo įgyvendinti tikslus, kurių siekiau, kurių siekė kiti, gal tik pernelyg stropiai, bet tai jau charakterio savybės.
Tai va, atsidūriau aš psichoneurologiniame dispanseryje, Bangų gatvėje. Ir kaip jau minėjau anksčiau, taip jau sutapo, ne vienas, po truputį čia susirinko pusė Klaipėdos elito. Vienas pateko čia dėl manijos, nes turėjo priklausomybę nuo kavos pupelių, kurias slėpė po pagalve ir laikas nuo laiko po vieną pupelę sugrauždavo. Kitas buvo budistas, treti buvo jau patyrę, lankėsi čia ne pirmą kartą. Žodžiu, buvo taip. Kadangi mus visus ėmė lankyti pusė miesto, mamos, seserys, broliai, merginos ar šiaip pažįstami eidami pro šalį, tai labai greitai mūsų sandėliai, t. y. spintelės, visokios slėptuvės prisipildė legaliomis ir nelegaliomis atsargomis: namų darbo cepelinais, kotletais, keptomis vištomis, mišrainėmis, dešromis, bandelėmis, pyragais, karbonadais, konjakais, saldainiais, visokiausiomis gydomojo pobūdžio rūkomosiomis žolėmis (kurias dabar legaliai išrašinėja Amerikos psichiatrai). Aš mamos paprašiau atnešti legendinį Okeaną 234. Tai buvo didelių gabaritų nešiojamas radijo imtuvas. Liuksemburgo radiją be trukdžių jis pradėdavo imti nuo 6 val. vakaro. Septintai visi gydytojai kiek pamenu jau būdavo išėję. Tad sustūmus lovas ir išdėliojus tos dienos atsargas, ir suvartojus jas, gaudavosi pilnas euforijos kokteilis. Radijas rėkė kažką:,, Beibi šemp, beibi šemp... “, - mes rėkėme iš paskos, na gal nerėkėme, bet jau iš lengvo plyšavome tai tikrai. Pasakojome įvairias istorijas, plėšėme nuo kaulų mėsą, užsikąsdami citrusiniais. Nepripažintas poetas skaitė eiles, tiesa jis buvo išprotėjęs, o gal jau aš ir klydau, bet paguldė jį po vado L. Brežnevo mirties. Kiek pamindžikavęs ir visiems nutilus jis droviai perskaitė savo šedevrą: „Dabar jau galas. Karas! “. Kai jo paprašėme tęsti, jis nuraudęs atsakė, jog tai viskas. Visi įvertino jo kuklią, nepripažintą kūrybą. Paprašėme prisidėti prie mūsų. Žodžiu, euforija apėmė visus ir tęsėsi kelias savaites. Pirma jos auka buvo budistas. Vieną popietę jis išdidžiai gydytojui pareiškė: „Aš esu Dievas! “, - į ką jo nuostabai vyr. gydytojas atsakė: „O aš esu Dievas Nr. 1“, - ir išrašė kursą aminezino. Euforija paveikė ir mane – po dviejų savaičių pravestų tyrimų man paskyrė 15 komų. Nežinantiems pasakysiu, jog tai tokia insulino leidimo programa – tau pradeda leisti insuliną, ir po savaitės ar dviejų tokį kiekį, kad visai sumažėjus cukraus kiekiui kraujyje, nutrūksta tavo proto sąmoninga veikla, į paviršių išplaukia pasąmonė, tavo gyvūniška praeitis, pradedi rėkti, keiktis, daužytis lovoje kaip įkalintas žvėris. Tada tave pradeda rišti prie lovos tokiais plačiais diržais arba paklodėmis, kad nesusižalotum ir nesužalotum kitų. Tai vadinama koma. Atstato sąmonę gliukozės injekcijomis ir arbata su 10 šaukštelių cukraus. Komų man prirašė 15, o gal 18, nebepamenu. Matyt, persistengiau per tyrimus. Be reikalo, kalbėdamas apie nelaimingą meilę ir rodydamas skustuvo peiliuku supjaustytą ranką, pridėjau kažką apie mistiką ir transcendenciją. Šalia, lovos kaimynas, savo žvėriškus instinktus reiškė jau savaitę. Jis buvo stambus vaikinas, todėl lova kilnojosi vos ne iki lubų, drebėjo visa palata ir ligoninė, o jo riksmas girdėjosi pajūryje. Aš jau artėjau prie visos ligoninės visų laikų rekordo. Man jau leido virš šimto vienetų insulino, o komos vis nebuvo. Vakarinės puotos darė savo. Nors gal man tik taip atrodė, nes po kelių metų sutiktas tuo metu gulėjęs pažįstamas tvirtino priešingai ir citavo mano riksmus.
Bet tai mus visus jaudino mažiausiai. Visus lankė artimieji, pažįstami, draugai, merginos, mūsų atsargos neseko. Okeanas ir toliau vakarais netrikdomai ėmė Liuksemburgo radiją ir mes vos ne mintinai jau dainavome Europos hitų dešimtuką.
Viskas, bent jau man, baigėsi netikėtai ir staiga. Į skyrių atsigulė vartojantis narkotikus vaikinas. Buvo rytas. Vakare jis jau sakėsi padaręs klaidą ir norėjo namo. Ką gi. Mes, kai reikėjo atnešti vakarienę, suorganizavome jo pabėgimą. Ir po valandos jau visi širdingai kalbėjomės, nuo opiumo, kurį atnešė bėglys ir kurį įsitraukėme pro langą, taip vadinamu arkliu. Jo pabėgimą pastebėjo tik dalinant vaistus. Kitą rytą skyriaus gydytojas išrašė personalui pylos. Mes taip pat gavome savo – po injekciją galapiridolio. Tai toks vaistas, kai jo suleidus prasideda raumenų persukimai. Man ėmė persukti kaklą. Niekaip negalėjau galvos nulaikyti tiesiai. Tokį mane mano mama ir pamatė, atėjusi manęs aplankyti. Ji pradėjo spardyti skyriaus duris ir rėkti. Po poros valandų aš jau buvau namie. Mama pasirašė, jog visą atsakomybę dėl ligos prisiima sau. Kai reikėjo užsidėti kelnes, niekaip negalėjau jų užsisegti. Numojau ranka. Buvau priaugęs apie 20 kilogramų. Širdingai atsisveikinau su sanitarais. Buvom iš tiesų susidraugavę.

CUKRUS

Augis, arba Cukrus, kaip mes jį vadinome. Jis man kėlė nedidelę antipatiją, nors vienu tarpu mes kartu kurį laiką nuomojome vieną kambarį ir visai neblogai leidome laiką. O jeigu tiksliau, tai antipatiją kėlė jo gudrumas. Kai jis ko nors norėjo, tai jo apgavystė, jo elgsena buvo labai jau saldi. Jis tapdavo toks lipšnus ir draugiškas, kad net kėlė šleikštulį. Dėl to ir gavo savo pravardę – Cukrus. Tai ne Džimis, kurio apgavystės pasekmės, pati apgavystė kėlė juoką, gal kitiems įsiūtį, bet man – juoką. Tarkim, Džimis ateina pas jus į svečius, pamato pas jus odinę striukę, paprašo pasimatuoti ir didesnio veidrodžio pasižiūrėti kaip atrodo, po to pasisiūlo pirkti, ir paklausia ar gali nueiti pasižiūrėti į save į savo namus, nes pas jį koridoriuje žymiai didesnis veidrodis, matosi visas ūgis, ir atsinešti pinigų. Tu tiek ir tematai savo striukę ir pinigus. Paprasta, gryna, švaru. Arba užstato kokiam nors banditui tavo pasą. Tau lieka tik juoktis. Niekada nepykau ant Žilvino, jis nesukeldavo man pykčio, tik juoką.
Cukrus. Jo likimas sukrėtė mane. Todėl ir ryžausi papasakoti, nežiūrint į tai, kad galiu ką nors užgauti. Jis jau buvo tapęs tikinčiu. Priklausė ar tai Meilės žodžiui, ar tai Tikėjimo žodžiui. Buvo tapęs kaip ir vienu iš pamokslininkų, ar tai lyderių. Per televizorių mačiau jį dainuojantį ir grojantį gitara kelis kartus, kažką apie Dievą. Sėkmingai vedė. Jo žmona taip pat lankė šią krikščionybės pakraipą. Ėmė važinėti į Vokietiją, pardavinėjo savo darbus. Jis tapė ir pardavinėjo savo darbus. Ilgą laiką jo nemačiau, kol netyčia susitikom. Jis buvo su gera mašina, išdidžiai į mane pasižiūrėjo, pasisiūlė parvežti namo. Visas jo pasipūtimas dingo, kai pakviečiau jį pas save į svečius. Gyvenau nuosavame keturių kambarių bute. Pas mane jis pradėjo atvažinėti, kol vieną kartą ėmė ir paprašė, kad gaučiau jam narkotikų. Nebeprisimenu, ar aš jį bandžiau atkalbėti ar ne, bet jis tikrai turėjo suprasti, prie ko tai veda. Jis jau buvo bandęs ir sėkmingai išsikapstęs. Kaip ten bebūtų, jis jų gavo, kaip vėliau man pasakojo, nebe pirmą kartą. Jis man pasakojo apie Vokietiją, apie vietinę chebrą ir kaip ten jie puikiai tempėsi. Mano akyse jo vežimas pradėjo riedėti nuo kalno atgal. Jis pradėjo dažniau užsukti pas mane. Sakė man, kad niekam nesakyčiau, nes tai sužlugdys jo autoritetą. Buvo liūdna, pasakiau: „Gerai“, - ir niekam nepasakojau. Dabar papasakosiu, kas pribloškė mane taip pat, kaip ir jo pasirinkta mirtis, nors tada aš tai nutylėjau. Mes važiavome jo mašina, buvome truputį apsvaigę – grįžinėjome iš kolektyvinių sodų. Jis pasakojo kažką apie Kristų, apie savo tikėjimo pasirinkimą. Kelyje įvyko šioks toks nesusipratimas, vos neatsitrenkėme į kitą mašiną. Aš pasakiau: „Tu atsargiai! “.,, Jis mane saugo“, - ir parodęs į mašinoje įtvirtintą Kristaus atvaizdą, nusijuokė. Tas juokas ir pribloškė mane. Jis buvo nešvarus, nežinau kaip dar jį apibūdinti. Tai buvo juokas žmogaus, kuris puikiai įsitaisė ir dabar gali daryti ką nori, ir tai, mano akimis, darė. Nesakiau nieko, nes jeigu būčiau pasakęs: „Tu praradai Dievo baimę“, - jis būtų nesupratęs, tikrai nebūtų supratęs.
Po kelių metų mes susitikome gatvėje. Dugne. Mano butas išgaravo, kaip ir jo padėtis. Skirtumas tik tas, jog aš viską padariau savo noru, apsisprendęs, laisvai, todėl, kad ir kaip sunku buvo, jaučiausi pakenčiamai. Apsisprendžiau, buvo nesunku, nes žmona, kai pagalbos man reikėjo labiausiai, išdavė mane, o geriausias vaikystės draugas, kurį buvau priėmęs pas save gyventi, siūlėsi nupirkti dalį mano buto. Jaučiausi taip, kaip jaučiasi dar nemiręs žmogus, kurio kišenes jau krausto giminaičiai. Ir kai vieną kartą pakėliau ant savęs ranką savo namuose, o pabudęs ryte pamačiau, jog esu apiplėštas - gerai atsiminiau, kiek buvo likę pinigų mano piniginėje, o ši gulėjo prie mano kojų išsiskėtojusi, garsiai nusijuokiau, ir pasakiau sau, viskas, čia aš nebeturiu ką veikti. Iš žmonos pasiėmiau truputį pinigų, kuriuos sėkmingai švaisčiau į kairę ir į dešinę, o jai su dukra palikau keturių kambarių butą.
Kiekvieną kartą susitikus Augis atrodė vis prasčiau. Viskas jam tęsėsi ir tęsėsi. Gerą mašiną keitė blogesnė mašina, blogesnę dar blogesnė, kol nebeliko jokios. Pradėjo pyktis su žmona. Po to stipriai. Ėmė iš namų nešti daiktus. Kiekvieną kartą atrodė vis labiau patinęs, po akimis atsirado maišai, retai besiskuto.
Paskutinį kartą jį mačiau ką tik sumuštą, jis karščiavo, kažką bandė man pasiaiškinti. Išsiskyrėme. Daugiau jo nebemačiau. Jis mirė išgėręs acto rūgšties anhidrido, žinojo ką daro. Tai tas pats, kas ir sieros rūgštis.


VIRGA

Ji priėmė mane gyventi pas save iškart, kai tik pamatė mane. Tą dieną buvau vėl beprarandąs viltį. Manau, ji taip pasielgė todėl, kad ir pati jautėsi panašiai. Todėl mes kurį laiką puikiai sutarėm. Gyvenom sau nekvaršindami galvos jos butelyje. Aš ir toliau galėjau skaityti knygas, o jos gyvenimas, nebebūnant vienai, sunormalėjo. Mes abu po truputį sunormalinom vienas kitą. Ir po kurio laiko ji duso iš juoko, kai vos tik pradėjus mylėtis, mano visa sėkla iškart ištekėjo. Jutau kažkokią aferą, kažkokią klastą ir prirėmiau ją prie sienos. Pasirodo, žmonės klausykit, ji pasiskaitė kažkokį jogos vadovėlį ir išmoko vaginos sutraukimo pratimą, išmoko jį tobulai. Ir dabar, kai eidavo į laivus užsidirbti pinigų, ji 50 dolerių galėdavo užsidirbti tik kokiam filipiniečiui ar graikui vos spėjus įmerkti savo žirgus. Šie atsiskaitydavo iškart ir iš nepatogumo dar pridėdavo, jūreiviai mat, vyrai. O čia, kokia gėda. Kai ji pasakojo įvairiausias tokias istorijas, jų veido išraiškas, aš žvygavau, ji taip pat.
Dabar ji guli psichoneurologiniame dispanseryje. Manau visam laikui. Juodi akiniai nebenuslenka nuo jos akių. Manau, ji pavargo, ji tiesiog pasitraukė. Pirmą kartą pavyko ją dar ištraukti. Antrą kartą, manau, ji jau per toli. Jaučiuosi labai kaltas. Ji paskambino man vėlai vakare, buvau truputį suirzęs, gyvenau pas tėvus, pasakiau, jog susitiksim rytoj, ji prašė dabar. Pasakiau, ne. Ją, jos emociją pajutau tik padėjęs ragelį. Manau tą naktį, gal suprasit mane, jei pasakysiu, ji atsistūmė nuo kranto, visam. Siaubingas pojūtis. Atsiprašau, aš atsiprašau. Prašau man atleisti. Atleisk man.


APIE SAVE

Ir prieš, ir po įvyko dar daug istorijų, žymiai, žymiai daugiau, negu jų aprašyta čia. Nepaminėjau nuostabiausių žmonių ir visiškų niekšų, kuriuos man lėmė sutikti likimas. Papasakosiu nuostabiausią, įvykusią su manim.
Buvo žiema. Sėdėjau lauke. Dangus buvo giedras. Buvo labai šalta. Danguje žibėjo žvaigždės. Mąsčiau. Prisiminiau visus suvaidintus vaidmenis, visas istorijas ir patirtis. Iškilo aiški kaip kristalas mintis. Absurdas. Visiškas absurdas. Kam? Kodėl? Dėl ko?
Atsakymas man pačiam buvo stulbinamai paprastas. Nušvito viskas, viskas įgavo aiškią ir protu suvokiamą prasmę, viskas. Aš prisiminiau paskutinį Virgos skambutį.
Ir dabar, kai ši šviesa pradingsta ar tampa blausesnė, aš prisimenu visas tas istorijas, aš prisimenu visus, aš prisimenu save. Aš prisimenu save.




2004 m. spalio 4 d.