...

Šiluma... Guliu ant smėlio. Pučia vėjas nuo jūros.  Saulė...  Ji mane sušildo, bučiuoja mane, o aš žiūriu į tą mėlyną dangų aplinkui.  Esu toli...  Aplink mane tik tai, ko noriu: žuvėdros ir meilė širdy. Gera mylėti! Gera būti  dviese toli nuo visų. Kopose -  toli nuo stiklinio miesto.  Atsimerkiu, nes pajuntu jo ranką. Einam, ir mūsų basas kojas plauna jūros puta.  Pėdos smėly  –  tai ne tik S. Nėries kūryba, bet ir brangūs atsiminimai. Saulė leidžiasi, nunešdama nerimą ir skausmą tolyn. Aš čia. Toli nuo visų, bet arti dangaus. Jūra ir dangus susilieja. Pasaulis mano. Myliu…  Jaučiu – širdyje ramybė. Sėdžiu ant kopos. Vėjas plaiksto mano plaukus. Saulė skęsta ir palieka mane nuostabiame pasaulyje. Susitiksim – tariu jai. Ir mano akyse sužiba cukraus kristalai.