Prismeikite, nes negalite kitaip?

prismeikite mane prie sienos ir plakit lyg vaikai, atradę silpną paukštį, galvoję mirtį pamatyt gyvai.
nebūkite geri, nebūkit švelnūs... geriau po truputį išdarinėkite, absurdiškai nurenkite ydas.
nes taip koktu, kai nebemoki verkti... kai viduje šlykštiesi savo buvimu... kai salsta lūpos nuo devinto karto, kai realybėn sugrįžtu.
iš tikro skauda. apsimetinėti pavargsti... atšąla kraujas ir širdis nebe tokia naivi...
ir merkias akys, taip noris gulto po sniegu.... ir rėkt - sustokit, sustabdykit, nebenoriu jaust... bet noriu. nebenoriu jaust, bet reikia. nebenoriu jaust, bet negaliu kitaip.