Geriausiai poezija rašosi 7 dienos po atstūmimo, 6 dienos po pagirių, tą dieną kai pasigauni gripą ir lėtai apsvaigsti nuo vaistų.
Banaliausia poezija rašosi, kai paakiai pajuosta, 5 valandos po tavo siekimo, 4 valandos po vilties šermenų. Natūraliausia juk būna, kai balso stygos subraižo baltus pirštus.
Poezija iš viso nesirašo, kai užsegi man paltą ir nubučiuoji, ledą nuo blakstienų bei karščiu užkloji. Nes tada jau nieko nereikia, tai gal ir gerai, kad to niekad iki galo nebuvo.
Poezija rašosi kvailiausiai 3 valandą ryto, kai užsimerkti bandai - neišeina, o tau užsiuvo liežuvį... tad pastumiu tave aš tiesiai, o pati suku į rasą, kur vėjas ir šaltis nemėgsta tyliai verkianių mergaičių.
Nieko nerašai, kai atsiguli vidury kelio, o aplink dega šimtas lempučių, tikros tiesos meluoja ir sako - blogiausia, kas gali nutikt tai nebent kad nubėgs tušas.