Pirmas spalio rytas

Žolės, samanos -
iš po akmenų
išsišovusios.
Gražus ir spalvingas -
spalio rytas.
Skabo ožkytės
mano šlovę -
nubundu
ir imu dairytis.

Gimsta mintys
geros ir šiltos.
Srūva pirštais
praėjusos vasaros
šiluma.
Voratinklių
už langų šilkas -
įsikorus
į mano kriaušę -
žiema.

Tiesiog
į mokyklą
įvirsta kūlversčiais
vaikai -
šis žaidimas,
geruoju nesibaigs
ir tu, negeras mintis
lyg muses išvaikai,
mane, kaip balandį
rankose laikai.

Regiu
mokytojų kambarį -
saulės spinduliais
paaukstuotą,
o vaikų rankose -
puokštės gėlių.
Spalio lietus
užkariavo
laukus ir sodus -
aprėpt pasaulo
nebegaliu...

- Vaikai,
ar pražydės -
kiškių pagraužta
šaka?
Rašinėju,
skaitinėju kažką.
Nuo rašymo -
rasoja kakta -
vasara praėjo
ir šiluma
jau ne ta.

- O Šekspyre,
Šekspyre -
mano komedija
dar nebaigta,
o svečiai jau renkasi.
Gėlės, šampanas rankose -
rasoja
nuo įtampos kakta.

Imu
po apvogtus namus
dairytis -
aušta pirmas
ir tragiškas - spalio rytas.
Už langų
Rašykų poetai,
kaip šunys loja -
- Prigirdysim
tavo šlovę.