Norėčiau būti ten, kur tavo žingsniai pasilieka,
Kvepėti proskynų ūkais, kad tik manęs nejaustum,
Įsliuogti pro sapnų plyšius į tavo sprangų miegą
Ir tingiu rytmečio skubėjimu brūkštelt paausį.
Norėčiau įsitrint tarp paraščių nepastebėta,
Kabintis prie raitytų nosinių arba brūkšnelių,
Kramtyti frazę, kruopščiai subrandintą, išturėtą,
Skaudėti, kai tau sopa ar pavakarėjant gelia.
Norėčiau pasislėpt kaklaryšio vingiuotoj klostėj
Ir po medžiu stovėti dviese, staigiai ėmus lyti,
Sruvenant jauduliui, nebemėginsiu žodžių glostyt,
Tiktai pakviesiu rudeninį dangų išbraidyti.
Kaip čia pasakius..?Surimuotos gudrios medaus pinklės ištroškusiems bitinėliams,panašios į jausmų reklamą.Veikia:)
Negaliu nieko padaryti savo smegenams,bet man atsistoja mintys ties paausiu tai mazgotės kvapu,tai peiliu...:)))Va ir poezija kažkokia trupmeniška mano galvoj pasidaro...:)
Jei žinočiau,kad Jūs pikta - taip čia nerašyčiau.
Nepatinka man Jūsų naujoji rimavimo maniera. Turinys kaip visuomet įdomus, bet tas rimas... Kai nerimuojate, gražiau suskamba Jūsų eilės. Kita vertus, jei galvojant apie adresatą, gal naujasis Jūsų kelias ir logiškas... Čia mano nuomonė.
(chi, man būna užeina važiuojant mikriuku tokia mintis prieš mane sėdinčiam vyrui brūkštelt per kaklą, o kai jis atsisuks - apsimest, kad nieko nebuvo. įdomi būtų pati reakcija. įdomus būtų antras susitikimas. bet čia tik mano nupušimas - nekreipkite dėmesio).