Brolis broliui

Labas, Karoli..

Senokai nesikalbėjome. Ilgai neradau žodžių.. Tikiuosi išgirsi mane ten, kur esi, nes ant liežuvio galo kybo ne vienas „degantis“ sakinys.. Viskas galėjo ir kitaip susiklostyti..

Apmaudu, kad Alberto Einšteino nebėra - gal būtų sukūręs ir laiko mašiną ar šiaip ką panašaus, nes, jei tik galėčiau, atsukčiau laiką atgal ir viską pakeisčiau. Tačiau.. Einšteinas ir taip turėjo darbo, todėl žmonija priversta susitaikyti su bet kokiomis pasekmėmis. Nors kitą vertus, jei ir būtų koks burtažodis, nukeliantis mus praeitin, užvirtų toks chaosas, tokia sumaištis lyg stebint verdančią grikių košę ir laukiant, kol smulkieji grūdai nurims. Žmonija - ne grikiai, jie nenurimtų. Ir nesiliautų tol, kol nesunaikintų to, kas mums svarbiausia - Žemės. Tad, nors ir labai sunku, pasistengsiu būti kaip tie grikiai ir nurimti.

Po to siaubingo įvykio mane aplankė begalę prisiminimų. Ar pameni, kai tu parsivedei savo pirmąją panelę į namus? Iškart puoliau pažindintis ir nė akimirkos nebuvau jūsų palikęs vienų. Baiminausi, kad neprisivirtum košės ir kur neišvažiuotum - kad nepaliktum manęs. Jau tada žinojau, iš kur atsiranda vaikai. Nenorėjau, būdamas aštuonerių su puse, patapti dėde - nebūčiau galėjęs džiuginti mažylio taip, kaip tetos džiugindavo mane įvairiais siurprizais. Tiesa, tada dar nežinojau, kad porelės paprastai tik bučiuojasi ir tai neįpareigoja vesti merginos ir su ja nugyventi likusių dienų. Jei būtum su ta panele susidėjęs artimiau, mudu nebebūtume išlikę futbolo „partneriais“, kaip vadinomės. Pameni? Taip kvailai elgiausi apimtas egoizmo jausmo ir tik, mano manymu, mūsų gerovei.. kurios tu ilgokai nebenorėjai, mat merginai pasirodei per menkai kietas ir per daug broliškas. Nors ir pykai ant manęs, aš vistiek slapta džiaugiausi. Vienaip ar kitaip, toji ledi nebuvo verta tavęs. Patikėk manim, užtikrinu.

Be abejo, pamenu, kai - dar prieš tavo mirtį - susiginčijau su kaimynu - tikru bukagalviu. Jis netikėjo, kad tu - vienas talentingiausių futbolo žaidėjų - patekai į rinktinę komandą. Tąkart pajutau pareigą apginti brolį. Nė nepagalvojęs trenkiau kaimynui ir netrukus abu jau raitėmės ant šiurkštaus ir purvino gatvės grindinio. Jei ne mūsų motina, grįžtanti iš darbo, būtume kovoję visą vakarą. Privalėjau atkeršyti jam, kad drįsta abejoti mano broliu, neva jis nevykėlis. Vėliau mama paaiškino, kad neverta savęs žemintis įsiveliant į muštynes. Svarbiausia - meilė, tikėjimas, pagarba ir dorumas. Ir tik pačio savęs tikėjimas suteikia jėgų ir stiprybės išgyventi.

Žinoma, taip pat niekada nepamiršiu, kai per vienas rungtynes pelnei septynis įvarčius iš dvylikos. Tuomet džiaugsmo ir pasididžiavimo skatinamas nusivedei mane į karuseles. Važinėjomės elektrinėmis mašinytėmis, šaudėm iš lanko, valgėm cukraus vatą - buvo nepakartojamai nuostabu. Ir liko vienas, vienintelis atrakcionas, į kurį nueiti norėjai labiausiai, tačiau aš pernelyg bijojau - tie traukinukai man visada atrodė nepatikimi. Tada tu pritūpei, suėmei mano pečius ir broliškai tarei žodžius, kurių gyvenime nepamiršiu: „Osvaldai, nebijok. Kad ir kas nutiktų, aš visada būsiu šalia, niekada tavęs nepaliksiu. Tu mano brolis ir aš galvą paguldysiu, jei reikės, kad tik tu būtum patenkintas. Su manim tu visada būsi saugus, neleisiu niekam tavęs nuskriausti, net toms nelemtoms karuselėms, Tad nesijaudink, būdamas su vyresniuoju broleliu, ir lekiam pasivažinėti! „ Ir iš tiesų, stipriai spausdamas tavo plaštaką, jaučiausi patikimose rankose. Man netgi patiko tas traukinukas su vingiais ir pavingiavimais..

Vis dar prisiminus tą lemtingąjį vakarą, darosi sunku kvėpuoti. Tu turėjai nuvažiuoti pas draugą kažko pasiimti. „Pamatysi“ - pasakei. Buvo vakaras ir nenorėdamas, kad dar labiau sutemtų, skubiai išlėkei. Išsivarei dviratį ir pasukai už šalia esančio namo. Stebėjau pro langą į po truputį tolstantį tave - laukiau, nes tau sugrįžus turėjom žaisti „Playstation 2“. Staiga, suvokiau, kad palikai šalmą. Pačiupęs jį, išbėgau ir dar stebuklingai spėjau tave prisišaukti. Pamatęs, kad stoviu su tavo šalmu, numojai ranka ir nusišypsojęs pagreitinai.
Turėjai grįžti už pusvalandžio.. Kol laukiau tavęs, svarsčiau, koks esi man brangus ir kaip tave myliu bei gerbiu. Mąsčiau, ar kada išdrįsim taip „išskysti“, kad išsakytume savo pasididžiavimus ir tą paprastutį myliu. „Gal kadanors“ - pagalvojau. Taigi laukiau. Praėjus jau daugiau nei valandai suskambo telefonas. Pastebėjau, kad visada džiugios ir optimistiškos mamos veido išraiška persikreipė. Klausiamai pažvelgiau į ją, o ji išslydus telefonui iš rankų su gniužulu gerklėje sunkiai sunkiai ir girgždančiai ištarė: „Karolis.. „

Prisiminus karuselių dieną, ima kauptis ašaros, nes vis dėlto tu man melavai.. Tu palikai mane, nors žadėjai visada būti šalia. Tu išdavei savo pažadą ir išėjai į aukštybes net neatsisveikinęs.. Taip greitai.. Pykčio apimtas, trokštu susirasti tą baisiąją giltinę, kuri pasiglemžė iš už kampo tavo sielą, ir nukirsti jai galvą lygiai taip pat, kaip rodo filmuose. Gaila, kad ji neegzistuoja ir kad nėra nieko, kas tave sugrąžintų atgal į gyvenimą. Neguodžia net tai, jog vairuotojas, partrenkęs tave, iškart nusibaudė save tuo pačiu. Geriau nepasidaro. Kam dvi, jei geriau nė vienos.

Tu nė nenutuoki, kaip man tavęs trūksta.. O kur mūsų planai aplankyti Indiją, troškimas kartu su šeimomis švęsti visas šventes, galų gale, mūsų augintinis - Džoniukas - užaugo taip ir neišdresuotas. Man niekaip nepavyko iš jo padaryti kovinio šuns, kokio norėjom, nors taip stengiausi tavo atminimui. Na dabar nebėra ir jo: iš sielvarto jis greičiau nugaišo. Planai buvo, planų nebėra.

Ak, Karoli, kodėl turėjai iškeliauti taip anksti? Aš dar nė nepabaigiau mokyklos ir tu  taip ir neišvysi mano atestatų įteikimo ceremonijos.. Ką čia aš, ir tu mokyklos neužbaigei.. Kai netenki svarbiausio asmens savo gyvenime, supranti, koks jis buvo ypatingas ir koks tuščias gyvenimas dabar. „Žinojimas, kad nė viena akimirka negrįš, gyvenimą daro nepakartojąmą. „ - Emily Dickinson. Su tavim jis buvo nepakartojamas, o dabar.. Vis dar sunku patikėti, kad mano vyresnysis brolelis, mano Karolis dingo, išėjo visam.. Niekada su tuo nesusitaikysiu, kaip ir niekada nebepaspausiu tau rankos..

Su begaline meile ir ilgesiu,
Osvaldas.

_ _ _ _ _