Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





begemotas_ begemotas_

Vabalas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Gimiau krašte, kur saulė šviečia į viršugalvį ir menki dygliuotų krūmokšnių šešėliai nesaugo nuo alinančio karščio. Išdžiuvusių upių vagose smėlio sūkuriai sukasi kaukdami tarsi alkani dykumos šunys. Gelsvame mano veide siauros įkypos akys ir plokšti skruostikauliai. Suskeldėjusios lūpos - tik atkartojimas paskutinio išsekusio šaltinio, prie kurio palikau tuščią, kaltinį indą.
Kelis vakarus, nuslūgus karščiui, promotė tylėdama audė baltus drabužius. Baigusi darbą pašaukė mane, prieangyje aprengė nauju apdaru, sušukavo juodus plaukus, vos dengiančius pečius. Į prijuostę supylė grūdus ir rankos mostu parodė kelią kur niekada nekyla ir nesileidžia saulė.
Tolstu nuo namų. Kojos klimpsta į birų smėlį, iriuosi nesustodama paskui save palikdama išklampotą šleifą. Lydima vėstančios saulės pasiekiu smilgom apžėlusią laukymę prisiglaudusią prie plieninio eglyno sienos. Prietemoj sugulusiais šešėliais braunuosi per nusvirusias, draskančias veidą, eglių šakas. Braukiu rankom per lūžtančių šermukšnių sąžalynus. Raudonos, karčios uogos įsipina į plaukus. Siauras, pramintas žvėrių, takas išveda į kerpėtą žemę apaugusią beržais. Išsiilgusi kaitrių prisilietimų nedrįstu pažvelgti atgal, kur promotė, raukšlių iš vagotu, stingstančiu veidu, užvėrė namų angą.
Vis atšiauresni vėjo šuorai gnaibo odą, šaltis skverbiasi į kaulus. Susilieju su baltu klampiu sniegu, malšinančiu troškulį. Plaukuose džiūna akmenėjančios raudonos uogos, krenta į sniegą ryškiais taškais žymėdamos nueitą kelią. Užšalęs vandenynas moja  išriestom ledo keterom. Išskobtose ledkalnių sienose ilsisi sustingę kriokliai su trupančiais varveklių dantimis. Šioje dykynėje grūdai neužaugs. Patrinu sugrubusiomis rankomis ledėjantį veidą ir pasuku į besileidžiančią saulę.
Nirštantys vėjai svaido į nugarą ledo gniūžtes, kol nusilpsta. Vis dažniau nuprausia šilti lietūs. Prie kūno prilipę per ankšti drabužiai, spaudžia pečius ir krūtinę, šlapi plaukai glosto aštrius mentikaulius, skleidžia sakų ir sutraiškytų šermukšnių  kvapus. Priėjau skardį nuo kurio akmenys brenda į okeaną. Po kojomis rangosi laukinių vynuogių virkščios. Pernokusios geltonos uogos trūkinėja ir lipnios sultys sunkiasi į baltomis nuosėdomis padengtą žemę. Gremžiu nagais rupius kristalus ir ragauju. Tirpstanti druska graužia suskilusias nuo šalčio lūpas. Mano sėklom ši žemė per sūri.
Už nugaros pasiliko uolėti krantai, nulaižyti bangų. Leidžiuosi plokščia nuokalne apaugusia alyvmedžiais. Sujudėjus šakoms vaisiai  krenta ir rieda iš paskos. Puriame šlaite kulnai slysta palikdami gilias žymes. Tirpstantys nuo nuovargio raumenys kausto judesius, sukumpę pečiai ir nulinkus galva panirusi į abejones, kad nesurasiu žemės savo grūdams.
Priėjau mėnesienos užlietą smaragdinį slėnį, žydro ežero akį prisišliejusią prie kalvos su pražiotais nasrais. Per tviskančią nuo vandens lašų žolę brendu juodos kiaurymės link. Nekviesta braunuosi per erškėtrožes. Dygūs krūmynai šnara nuo pumpurų linkstančioms šakoms, kimba į drabužius aštriais spygliais, tarytum norėtų sulaikyti.
Urvas įsileidžia į vidų, duslioje prietemoje mėnulis dažo geltoniu akmenines sienas. Vedžioju pirštu iškaltus kontūrus: ežero plokštumoje neregėtas vabalas stovi ant vandens, šalia, apgaubta švendrių, moteris su didelėmis laukinių alyvuogių akimis. Rankose ji laiko iš erškėtrožių nupintą vainiką ir regis tuoj savo auką padės ant vandens priešais vabalą. Paglostau kruopščiai išpieštas raineles su iškiliais vyzdžiais. Ji paliko ant sienos man žinią ir apleido savo namus. Dabar čia esu viena. Irstančius per siūles drabužius dengia iki juosmens nuaugę plaukai. Įbrėžiu sienoje promotės išmokytus ženklus. Skaičiuosiu savo laiką, kuriame mėnuliai vis keisis, augs, dils, išnyks iš dangaus skliauto ir vėl kils virš mano galvos.
Švinta. Slėnis garuoja, sklaidosi rūkas. Spaudžiu prie krūtinės grūdus, surištus į baltą prijuostę. Ši žemė pasiruošusi. Beriu į dirvą grūdus. Jie dygsta, skleidžiasi skiltys, stiebiasi į viršų stiebeliai. Virš javų lauko, vilnijančio vėjy, užauga jaunas mėnulis. Ryškus apskritimas, iš vagotas išdžiuvusių upių, įžūliai žvelgia žemyn. Priartėja, apšviečia akių įpjovimus. Atriekiu mėnulio kūno. Delnuose virpanti riekė suspurda ir nurimsta lyg išblėsusi aukojimo ugnis. Laužiu per puse. Korėta uoliena traška tarp dantų, svaigus kvapas apsuka galvą. Trapios skeldėjančios nuolaužos krinta tarp liaunų daigų, sunkiasi į dirvą, sušildo šaknis ir plonais koteliais veržiasi į užsimezgusias varpas.
Mėnulį keičia saulė. Sunokusių javų paskleistos žiedadulkės nusėda ant mano odos išvaikščiotų kelių siūlais, nutrūkusiais šiame slėnyje, kad išlikčiau promotės veidu, sulipdytu iš smėlio smilčių. Susilieju su įkaitusiais grūdais, kedenamais vėjo, byrančiais ant baltos prijuostės. Pjūtis guldo javus, taršo šiaudus ir akuotus kimbančius į plaukus. Javų šiaudeliai sklaido dulkių debesį, lūžta slysdami tarp pirštų, veriami ant siūlo susijungia į trikampius, rombus, kvadratus. Auga geltonas korėtas varpas su jaunu mėnesiu ant smaigalio.
Rudeniui lankstant erškėtrožių šakas prisiartinu prie ežero. Įsisupu į drykstantį rūko apklotą kylanti nuo vandens, drėgmė skverbiasi į nunešiotą rūbą. Apsunkęs audinys plyšta per pečių liniją, nukrenta, apgobia kojų pėdas. Baikščiai žvelgiantis per debesų properšą mėnulio pjautuvas apšviečia išblukusį, vystantį mano kūną, išsiilgusį akinančių spindulių neleidžiančių žvelgti į dangų. Atėjau pratęsti gimimo ir mirties, kai grūdas gulasi į žemę, pakyla ir subręsta. Atėjau iš krašto, kur saulė praryja šešėlius ir vandenį, kur promotės veidu slysta smėlio upė, o akyse tolstantis mano siluetas taria:
-Ir paskutiniai bus pirmi.
Nusilenkiu vandeniui, kad neišsektų girdantys šaltiniai ir slėnis nevirstų negyva dykuma. Paliečiu delnu skaidrų, neapčiuopiamai virpantį savo atvaizdą, prausiamą bangų sliuogiančių kranto link. Pastumiu slidžiu paviršiumi žemės auką, šiaudinis varpas lėtai susvyruodamas tolsta. Vabalas snaudęs po nulinkusiu švendrės lapu nubunda. Pabaisa kūdikišku veidu priartėja prie plūduriuojančios aukos, stumdomos nematomos rankos. Apiplaukęs ratą priartėja prie varpo tarsi labirinto koridoriais lėtai ropščiasi  aukštyn ir  pakimba ant šiaudinio smaigalio. Ritmingai siūbuoja į šalis, kol apverčia ant šono ir nunertas mėnuo panyra po vandeniu. Vabalas ištrūksta iš narvo, čiuoždamas vandens ratilais priartėja prie manęs.
Užmerkiu akis. Atminties pelenai ir juodos anglys už apsunkusių mano vokų. Akies obuoliais praslenka čiuožiko šešėlis ištrūkęs iš apibrėžto rato, prisiartina prie akmeninėje sienoje nupieštų mėnulių, įniršęs stumdo sukeisdamas jaunatį su delčia.
Praplėšiu vos įžiūrimus akių įpjovimus, sumirga spalvomis tamsus vanduo. Mano atspindžiu čiuožia vabalas, aštriais zigzagais perrėžia skruostikaulį. Plyšta plona oda, atidengdama rausvus audinius. Prispaudžiu prie drėkstančio veido ranką. Srūva išsipildymo druska, sunkiasi per  pirštus, kapsi prislopintais garsais, daužo ausų būgnelius. Vanduo tyška į šalis, suliūla ir užsitraukia. Nulenkiu galvą. Vabalas priekinėm kojom švelniai perbraukia per blakstienas, suaižo akių baltymus, lėtai sliuogia pulsuojančiu karščiu smilkiniu, aštriomis pėdų briaunom tarsi žirklėm kerpa plaukus, atidengia kaktą, apnuogina pakaušį. Krenta į vandenį  juodos sruogos apvelia baltus dugno akmenis.
Mano nuskusta galva, lyg geltonas mėnulis apkabintas grėsmingo čiuožiko šešėlio,  krinta į vandenį. Virš ežero pilnatis sudrasko debesis į rausvas perregimas skiautes ir nušviečia rimstantį vandenį.

2010-09-28 19:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 20 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-09 12:18
Ruukas
Ruukas beveik laimingas tumuliuoja, o rasa iškristi negali. Neranda tekste per kur pabusti. Na, dėl ko visas šis sapnas. Taip ir sklendžia tolyn nepabudęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-08 12:10
A Puokas
Mano galva, nors stilius neblogas, užsižaista. Virsmas kelionėje neatitinka vidinio virsmo, nelygiavertiškai. Aprašymai išstumti į paviršių. Simbolika - iki vabalo - iš esmės vienoda gaida skamba. Ir čiuožikas drykteli kaip Pilypas iš kanapių. Yra smulkių dėstymo klaidų, nesvarbios, lengvai taisomos.

Jūsų,

A.P.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-06 17:27
TheLady
Per daug galvojimo. The lady nepatikti galvoti. Per didelė mintis jai į galvą netilpti. Ir per daug liūdna būti...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-03 22:00
Sniego mėnuo
Tekstas reikalauja iš skaitytojo susikaupimo, ramybės. Tai iššūkis skaitytojui. Argi visiems mums patinka, kai kažko iš mūsų reikalaujama?.. Toli gražu ne visiems. Tad ir tekstas ne visiems...
Tiems, kas sugeba panirti į gilią akimirkos prasmę, ir ištrūkti iš laiko gniaužtų ("Skaičiuosiu savo laiką, kuriame mėnuliai vis keisis, augs, dils, išnyks iš dangaus skliauto ir vėl kils virš mano galvos.");
tiems, kas ieško savęs ne malonumų kupinoje dabartyje, o senovės paminkluose, apkerpėjusiuose akmenyse ("Vedžioju pirštu iškaltus kontūrus...");
tiems, kas mažai kalba, o daug padaro, kas eina tolyn nepaisant nesėkmių ir išpildo savo menką savastį ("Susilieju su įkaitusiais grūdais, kedenamais vėjo, byrančiais ant baltos prijuostės.").
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-03 17:00
klimbingupthewalls
žaviuosi tamstos sugebėjimu aprašyti taip detaliai ir kartu skoningai.
dažniausiai visų aplinkos aprašymu neištveriu, bet jūs parašot taip lyg voratinklio gijomis įpinat ir priverčiat iki pabaigos sekti, narplioti.
pabaigoje belieka pripažinti, kad tarsi apie nieką, bet nuostabu :)

dvi vietos tebuvo kur sudvejojau, nors žinot, kad skaičiau labai priekabiai.

tiesa, man žodis vabalas kalbant apie čiuožiką niekaip nelimpa. kas kartą glumina.

kliuvo:
Sunokusių javų paskleistos žiedadulkės nusėda ant mano odos išvaikščiotų kelių siūlais, nutrūkusiais šiame slėnyje, kad išlikčiau promotės veidu, sulipdytu iš smėlio smilčių.
ir
Baikščiai žvelgiantis per debesų properšą mėnulio pjautuvas apšviečia išblukusį, vystantį mano kūną, išsiilgusį akinančių spindulių neleidžiančių žvelgti į dangų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-02 23:22
Šmadrija
Tekstas prigrūstas vaizdinių ir simbolikos tiek, kad nejučia imi sau tvirtinti - visa tai vardan vaizdinių ir simbolikos. Galėčiau ir grafomanija pavadinti, nes veliasi tas žodis ant liežuvio galo. Perskaičiau, nesuvokus jokio realaus siužeto ir tuo labiau PRASMĖS. Na taip, yra simbolika, aprašymai. Vardan ko? Poetinių gilumų? Pačios simbolikos? Mane mokė paprastai - geras pasakotojas yra tas, kuris pasako trumpai ir tiksliai, kurio istoriją lengva suprasti ir pasinaudoti. Kuri kažko išmoko. Kurią perpasakoti lengviau lengvo. Tu, deja, nepatenki į šią kategoriją. Nesi pasakotojas.
Kuolo nerašau vien dėl to, kad yra šiame pasaulyje mazochistų, kuriems tu patinki. Ir dar dėl to, kad rašai be klaidų, moki dėstyti mintis. O kad tų minčių nesuprantu ir nenoriu suprasti - matyt, mano reikalas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-02 18:25
ška
Taip, iš pradžių sunku įsijausti į šito teksto pasaulį, bet po to pamatai, kad jis toks grynas ir tikras. Tavo tekstai būtų puiki medžiaga mitopoetinei analizei.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 16:08
bibliotekininkė
Labai patiko. Įtraukė taip, kad netgi perskaičiau iki galo:) Dažnokai to nedarau, prozos per daug neskaitinėju.. Stipriai pagauta nuotaika, vaizdiniai, jų perteikimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-01 00:43
tiesatechniskaineprieinama
…nei mes mirsim, nei gimsim, kai esame tik formos. Juk tai dievas reinkarnuojasi nuolat (jeigu laikas yra).

Tekstas labai labai įtraukia. T.y., gal “neužkimbama” iš karto, reikia pirma susikaupti, priprasti, kad neerzintų vaizdų perkrova, per kuriuos, iš esmės, tekstas ir yra organizuojamas, todėl pirmas “kritiškas” žvilgsnis yra klaidingas. O paskui, pasileidus skaityti, įsijautus į tą judėjimą, ciklą, tekstas, aišku, smogia. Ir vaizdai – erdvė lyg trimatė, fantastinė, galų gale - neatsitiktinė - nes iš jos išauga prasmė. Iš paveiksliukų labiausiai įstrigo šalčio peizažai (gal dėl to, kad tai man gražiausia) tos užšalę bangų keteros, ledo siena.

Galbūt galima kritikuoti kalbėtojo pozicijos nekonkretumą, bet rodant virsmą, nesugalvoju, kaip dar galima būtų kalbėti.

Dar gali būti, jog tekstas toks gilus, kad kitą pusę prasmės atrasiu tik dar keliskart perskaičiusi.

Puiku, gražu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-29 20:05
Žilis van Gogas
petiorka
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-29 16:24
Sutemų Sesuo
...visa esmė (man)-vabalas, kiek daug reikėjo pažinti pasaulio, kad suprastumei viena, žemė priima...simbolių, metaforų kalbėjimas, tobulai įvaldomi įvaizdžiai...patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-29 11:50
švo
Aprašyta gražiai. Nuotaika sukurta puikiai. Bet erzina tai, jog per puikiai. Pirmame plane stovi aprašymai ir nuotaikos kūrimas, o ne pats siužetas, kas ir kliūva. Stipriai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 21:54
twentyFour
ir dar su vabalu fui
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 21:53
twentyFour
aš spagečių  nevalgau
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 21:21
Pranas
Jaučiu, kad reikėtų skaityti dar kartą. Beje, kaip ir kitus tavo kūrinius, kuriuos esu skaitęs. Kas bus ar nebus, o Rašykai galės pasididžiuoti, kad savo balose išlaikė begemotą su jo kuriamais pasauliais, kurių ir Dievas nesugebėtų taip sukirpti. Žodžiu, įdomu skaityti. Dar įdomiau spėlioti, kodėl tokie vaizdai tave pasitinka. Ir bendrai nemanau, kad kas labai dalykiškai galėtų komentuoti kad ir "Vabalą", nemanydamas, kad jis tikriausiai nusišneka.
Beje, su mėnuliu atsargiau
Suraikysi, suvalgysi. O kas liks dangyje?  Na, gerai, kad radai sėklai reikalingą lauką. Kas žino, kas  iš jos išaugs. Nenustebčiau, jeigu koks  žvaigždynas ar Paukščių takas. Ar net Gilšės ežeras... 
Būk!
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 20:56
ex promtu
jei "Vėžio ženklas" būtų "Žiedų valdovas", tai šitas kūrinys būtų "Hobitas" :)
promotės negaliu objektyviai įvertinti dėl andromedos gyventojams suprantamų priežasčių :)
na o kūrinys spalvotas. tik kartais spalvos per greitai šokinėja. tai smėlis, tai sniegas, tai ilgi plaukai, tai skusta galva. panašu, jog gana stipriai kūrinyje šuoliuoja ne tik vaizdai bet ir laikas. tačiau jei kas pasiūlytų jį apibrėžti (apie kokį laiko tarpą kalbame) nerizikuočiau. kodėl? todėl šis kūrinys daugiaprasmiškas. iš vienos pusės panašu į kūrinio veikėjo gyvenimo kelionę  ir bandymą įsitvirtinti po saule(prisilaikant šeimos ar bendruomenės tradicijų ir kartu jas interpretuojant savaip), kita vertus kai kuriose teksto vietose atrodo, jog ši kelionė ir savęs paieškos vyksta veikėjo mintyse. Rasi kur pasėti grūdus- gali būti ramus (o gal ir ne), nerasi- vargas tau (o gal ir ne). Keliauji, keliauji ir pats savęs pamiršti paklausti "velniams to reikia".
Šiaip dėl pasirinktų detalių (promotė, gamtos reiškiniai, urvas, grūdai) kūrinys šiek tiek primena mitą, tai čiuožikas tampa panašus į toteminį gyvūną (vabzdį). Lietuvių liaudies padavimuose jo prototipu manau būtų aitvaras.
geras tekstas, tik asmeniškai man per daug detalių (pvz raukšlėtas veidas, birus smėlis, smaragdinis slėnis). manau galima ir taupiau. nes kai bandai viską įsivaizduoti, vaizduotė šiek tiek perdega ir dėl to kenčia turinio suvokimas. kita vertus. geri kūriniai skaitomi po kelis kartus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 20:13
Lucky Strike
Kalno pamokslas, kelionė po dykumą, erškėtrožių vainikas, šiaudinės figūrėlės ( atsiprašau, pamiršau ką tos moterys gamino iš šiaudų). Vėl grįžtu prie to, kad čiuožikas raižo atspindį vandenyje, kas turbūt yra gal tik ir mano vaizduotės susikurtas simbolis.

Tiesiog visiems kas skaito... Mes esame puikios egzistiancialistinės, kupinos simbolių ir ieškojimų knygos "gaminimo" liudininkai.

Aš net nežinau nuo kur pradėti ir kur pabaigti. Pasakysiu tik tiek, kad skaitant širdis pradėjo plakti dažniau ir skaitant toliau dar dažniau ir ta visa Jūsų kūrybos visata siurbia mane vidun. Ir tiesiog negaliu pasakyti nieko protingo, nes galvon plūsta tokie informacijos ir pasitenkinimo kiekiai, kad negaliu jų visų iššifruoti taip greitai.

Aš tiesiog esu sužavėtas.

Žinau, kad Begemotui nepatinka tos liaupsės. Bet nieko negaliu sau padaryti.

Šis atrodo vienas stipriausių, nors iš tiesų taip nėra, visi kūriniai svarbūs, bet su kiekvienu labai egzistensiška, simboliška intriga vis didėja.

Galėčiau rašyt turbūt begalo šitą "brainstorminga"
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 20:10
ja Il
tekstas sunkus. žiauriai. galvoju, ar jis panašus į aną čiuožiką.. susivalgė kaip naujas, bet labai kliuvo už dantų. reikėjo vis grįžinėti ir vėl iš naujo įsiskaityti. taigi, reikia itin susikaupti - aišku, tai nėra blogai (nors laikmetis dabar, kai viskas greitai).

kažkodėl pagavau save, kad kabinėjuos prie prasmių, tarsi ieškau loginių klaidų. ir iš pradžių atrodė, kad randu - dėl saulės, dėl plaukų ilgio, dar ten kažkas, bet po to lyg ir stojas viskas į savo vietas.

5 vienareikšmiškai, bet ne tai tau gi svarbu. skaitysiu dar. bet rytoj. kad labiau suprasčiau, labiau panerčiau.

nu tu duodi, Beg.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 20:00
cls
cls
Ritmingas, vientisas.
Kelionė per visas juostas, nuo pradžios iki pabaigos.
Galvoju, ką čiuožikas simbolizuoja.
Įtraukia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą