Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kartais iš mano temstančios sąmonės lyg iš pelkės išnyra stebėtinai ryškūs prisiminimai, tarytum jų net nebūtų palietęs užmaršties dumblas. Džiaugiuosi jais. Mąstau apie juos, svarstau, kritikuoju. Kartais jaučiuosi patenkintas tuo, ką darau, kitąsyk – sėdžiu paniuręs, kankinamas graužaties už tą skausmą ir nemalonumus, kuriuos per savo egoizmą suteikiau kitiems. Gyvenu atsiminimais, nes kito gyvenimo nebeturiu.

Tą dieną buvau supykęs ant viso pasaulio.

Buvo vasara. Atostogų savo gimtajame miestelyje metu sutikau nuostabaus grožio merginą. Buvau tik dvidešimt penkerių, vėjavaikis, mylėjau daug merginų ir dažnai kelias vienu metu, tačiau šitoji per labai trumpą laiką išstūmė visas kitas ir viena apsigyveno mano svajonėse. Tačiau, per greit užburtas formos, neįsižiūrėjau į turinį. Supratau, kiek nedaug gyvenime tereikia mano mylimajai. Vos pasitaikius progai, ji su man skausmingu žaismingumu numojo ranka į jausmus ir pasirinko kito, vyresnio ir daug turtingesnio vyro draugiją.

Laimei mūsų miestelyje veikė vienas nuostabus baras, kuriame galėjai pajusti didmiesčio dvasią (gūdžioje provincijoje tai labai svarbu), atsipalaiduoti, trumpam pabėgti nuo įkyrių rūpesčių. Baras buvo įrengtas seno pastato rūsyje skliautuotomis lubomis, jame skambėjo muzika, kurią anuomet mėgau. Taigi žinojau, kur noriu nuskandinti pagiežą…

Kai įžengiau vidun, baras buvo dar apytuštis. Uždaręs duris, už jų palikau bjaurų orą ir nelaimingas mintis. Kitas „aš“ nuvedė prie laisvo stalelio ir užsakė pirmąjį gėrimą. Parimau virš taurės ir nežinau, kiek laiko prasėdėjau taip sustingęs.

Kai pakėliau akis, pamačiau moterį.

Galbūt tuomet viskas nebuvo taip fantastiška, bet metai pagražino šią sceną, ir dabar ją prisimindamas netgi regiu rūką ir iš jo išnyrantį veidą… Tartum žinojau, kad ji turi čia ateiti, turi paklausti, ar laisva vieta prie mano stalelio, turėjau tarstelti „taip“ ir linktelėti apsunkusia galva…

Moteris buvo juodaplaukė, bet šviesiaakė. Apsirengusi juodai, ryškiai raudonai pasidažiusi lūpas… Laikysena – ori, karališka. Buvo aišku, kad ji jaučia savo vertę, bet pernelyg tuo nesididžiuoja. Nuojauta šnabždėjo, jog tai mano vienmetė.

Ji prisėdo ir dairėsi padavėjo. Sėdėjau apstulbęs, nežinojau, kaip ją pakalbinti. Kai padavėjas atnešė kavą, ji ėmė neskubėdama, grakščiai kilnoti puodelį prie lūpų, lyg bučiuodama jo kraštelį. Retkarčiais žvilgčiojo į duris.

- Kažko laukiate? – susigriebęs paklausiau gal per įžūliai, bet moteris nenustebo.

- Taip, – ji padėjo puodelį ant lėkštutės ir nusišypsojo. – Laukiu dukters…

Žvilgtelėjau į jos rankas. Aukso žiedo nebuvo.

- Tokia jauna ir jau turite dukrą? – leptelėjau tai, kas akivaizdu. – Atleiskite. Aš turbūt pernelyg kišuosi į asmeninį…

- Ne ne, – moteris vėl nusišypsojo, bet nugirdau liūdesio gaidelę. – Dukrai šešeri. Ją čia greit atves mano, jos…

- Tėvelis.

Ji nuleido akis ir pakėlė puodelį prie lūpų. Akivaizdu, kad kavos jame nebeliko, bet ji vis tiek suvaidino gurkšnelį, mandagiai nusausino servetėle lūpų kamputį ir pažvelgė į mane tiesiu žvilgsniu.

- Ne. Ji nepažįsta savo tėvo.

Pasigailėjau, kam klausinėju tokių dalykų, bet trauktis atgal buvo per vėlu. Pasiūliau taurelę armėniško konjako. Ji padėkojo.

Gurkšnojome tylėdami. Ji turbūt klausėsi muzikos, o aš nerimau: ką jai dar pasakyti? Jaučiau, kaip mane užlieja šilta pasitikėjimo banga. Tai atsitikdavo retai, bet tokiais atvejais žinodavau, kad elgiuosi teisingai ir kad tokiam žmogui galėčiau netgi išsipasakoti. Prisiminiau, kad nežinau jos vardo.

- Mano vardas Konstantinas, Kostas, – ištiesiau ranką per stalelį. – O jūsų?

- Raminta, – jos delnas buvo vėsus ir švelnus.

- Galima į jus kreiptis „tu“?

- Žinoma. Taip smagiau.

Atsidusau. Žiūrėdamas į jos dailius pirštus, nepajutau, kaip ištariau:

- Raminta, tu – nepaprasta…

Anuomet buvau pratęs žarstyti komplimentus, bet Raminta pažvelgė į mane taip, kad pasigailėjau turįs tokios patirties.

- Aš – paprasta. Jei nori – nepaprasta savo paprastumu. O šiaip, visi žmonės yra nepaprasti. Tik reikia juose tai matyti…

- Galbūt, – gūžtelėjau, nenorėdamas per smarkiai prieštarauti. – Bet man tu atrodai nepaprasta. Tik nesupyk, bet sakau tai, ką galvoju… Kaip įdomu, kad mums buvo lemta susitikti būtent dabar ir būtent čia…

Tuo mano gražbylystės ir išsisėmė. Jaučiausi kaip girtas medžiotojas, nenulaikantis lanko, negebantis taikliai iššauti. Strėlė prašvilpė mano stirnai pro ausis, įsikirto į medžio kamieną ir dabar apgailėtinai stirkso. Žiūrėjau, kaip pabaidytas laimikis svajingai laigo po savo minčių mišką.

Prisidegiau cigaretę. Pasiūliau ir jai. Rūkėm abu.

Vos tik Raminta, net nesurūkiusi iki galo, cigaretę užgesino, prasivėrė baro durys, ir prie mūsų staliuko atitrepsėjo mažas padarėlis: šviesiaplaukė mergytė didelėmis rudomis akimis ir įkaitusiais skruostukais.

- Mama! – mergytė įsikniaubė į Ramintos drabužius. – Redis mane vežiojo ant kalniukų.

- Linksma buvo? – paklausė motina, bet taip rimtai, lyg būtų klaususi manęs ar kito suaugusiojo (akimirką man net pasirodė, kad ji nemėgsta savo dukros, bet ne, tai buvo tikra motiniška meilė). – Tik nesakyk Redis, sakyk Feliksas… Medute, juk žinai, kad jam nepatinka, kai jį pravardžiuoji.

Man Redis skambėjo rimčiau nei Feliksas.

Apkalbamasis netrukus atvėrė baro duris ir pasirodė visu ūgiu – tai buvo stipraus kūno sudėjimo jaunuolis plačiu, įdegusiu veidu. Juokingai atrodė stovėdamas šalia mažylės, laikydamas rankoje geltoną vaikišką megztuką. Sutikęs mano žvilgsnį, jis linktelėjo ir pritūpė, kad galėtų susilyginti su Medute.

- Na, stirniuk, pasakei mamai, kur buvom?

Mergytė linktelėjo.

- Feliksai. Ar rytoj važiuosim į gamtininkų stotį?

Feliksas geraširdiškai nusišypsojo ir pažvelgė į Ramintą. Pastebėjau jo veidu bėgantį nerimo debesėlį.

- Jau lėksiu. O rytoj… hm… kažin ar išeis, stirniuk.

Mergytė atsisuko į mane ir įdėmiai apžiūrėjo veidą, rankas ir cigaretę. Raminta atsiduso.

- Ką gi, ačiū už vargą. Užeik kada į svečius, – ji mirktelėjo, ir Feliksas nušvito.

- Būtinai. Bėgu, Lilė užsilauks. Viso geriausio, panele, – jis pavėlė Medutei galvelę, linktelėjo Ramintai, metė daugiareikšmį žvilgsnį į mane ir apsisukęs išžirguliavo.

Mergytė pasiuntė jam pavymui oro bučinį ir susiraukusi atsisuko į mamą.

- Na, – tarė Raminta. – Alkanaujame?

Mergytė papurtė galvą, tada linktelėjo, nusišypsojo.

- Sėskis, o aš užsakysiu tai, ką mėgsti, – Raminta kilstelėjo dukros alkūnę, padėdama užsiropšti ant kėdės, ir pridūrė: – Susipažinkite – Kostas, Meda. Padraugaukite, kol grįšiu.

Ir nuėjo. Aš vėl prisidegiau cigaretę. Man patiko Medutė. Patiko jos protingos akys. Kai kurie jos amžiaus vaikai jau atrodo kaip suaugę, su būsimų nemylimų profesijų, nuobodaus likimo įspaudais – tai jiems su pienu perduoda nelaimingos motinos, amžinai užsiėmę savo rūpesčiais tėvai. Šita mergytė buvo ir teberašoma knyga, ir jos autorė. Ir viskas joje buvo rašoma teisingai.

- Tu irgi mėgsti rūkyti? – paklausė manęs mergytė.

- Taip. O kas dar mėgsta?

- Raminta. Bet ji sau neleidžia. Nes aš jos prašau.

- Nes tu jos prašai, aha…

- Man smirda. Bet juk mums kartu gyventi reikia!

- Kodėl tu vadini savo mamą Raminta? – paklausiau, tramdydamas juoką.

- Todėl, kad jos toks vardas, – ji pakėlė antakius. – Nesakė?

- Sakė, – linktelėjau. – Tavo mamytė labai gera.

- Taip, – linktelėjo ir ji. – Ji netgi leido man laikyti mažą šuniuką, kuris išauga į didelį šunį, va, tokį, – ji parodė virš stalo. – Bet paskui jis numirė, ir mes jį palaidojom po vyšnia.

- Tavo mama turi daug draugų?

- Daug. Ir aš daug. Turiu didelį draugą Redį… Feliksą.

- Bet jis ir mamos draugas?

- Irgi. O tu mėgsti vaikus?

- Na, taip.

- Tu turi vaikų?

- Dar ne, – jau pradėjau dairytis Ramintos. – Nori, kada nors nusivešiu jus su mama prie ežerų? Ten gyvena mano tėveliai. Jie turi du didelius šunis, va, tokius, – parodžiau virš stalo.

- O tu mamos draugas?

Grįžo Raminta su pyragėliais ir ledais.

- Na, dabar kirsk, – tarė Raminta ir perkėlė ant gretimo stalelio tuščią puodelį kavos, tuščią savo taurę.

- Jūs gyvenate vienos? – paklausiau.

- Taip. Su Meda nenuobodžiausi…

- Mama, ar Kostas tavo draugas?

Raminta šyptelėjo ir pažvelgė į mane. Aš taip pat šypsojausi.

- Vaikai nepamiršta savo klausimų, ar ne, – tarė Raminta. – Aš pažįstu Kostą dar tik pusvalandį, bet tikriausiai jis mano draugas.

- Žinoma, – patvirtinau. – Man atrodo, kad pažįstu tavo mamą jau šimtą metų.

- Šimtą, – Meda nepatikliai prisimerkė. – Tu toks senas?

- Medute, tai toks išsireiškimas. Kai kas nors nori pasakyti, kad jaučiasi šalia kito žmogaus jaukiai, lyg pažinotų jį labai gerai, sakoma, „pažįstu šimtą metų“, – paskutinis Ramintos sakinys bus skirtas tik man: – Bet tai tik iliuzija.

Kurį laiką abu stebėjome, kaip valgo vaikas, ir man patiko dar viena iliuzija: tai mano šeima, tai mano žmona ir dukrelė. Tyliai sau svaigau.

- Feliksas yra tavo draugas? – paklausiau Ramintos.

- Mes drauge mokėmės.

- Universitete?

- Ne, vidurinėje.

- Tu ką nors baigei?

- Ne, nespėjau. Gimė Meda.

Prikandau liežuvį. Pamaniau, kad Ramintai, tokiai inteligentiškai moteriai, turbūt nebus malonu kalbėti apie dėl nėštumo nebaigtus mokslus… Juk mūsų šalyje už diplomą svarbesnės tik pažintys.

- Man tada buvo devyniolika, – tęsė Raminta. – Buvau ką tik baigusi vidurinę ir taikiausi į filologiją, bet neišsigandau, kad planai pasikeitė. Nesigailėjau nė sekundei. Aš laiminga.

- Laiminga? Raminta, argi žmogus gali būti laimingas? Tai tik idėja, tai tik dar viena iliuzija. Pavyzdžiui, sakoma, kad būsi laimingas sukūręs šeimą, tačiau tereikia įsižiūrėti į tuos, jau sukūrusius šeimas. Ar jie laimingi? Nė vienuose namuose man negalėjo atsakyti teigiamai. Mano teorija tokia: negalvoti apie laimę. Ieškoti savo vietos pasaulyje. Ir nenustebti, jei visą gyvenimą ieškojęs, nerasi! Galima greit tapti nelaimingu, bet tapti laimingu… Tai daug sunkiau pasiekti, o išlaikyti – neįmanoma.

Raminta išklausė mano sapalionių labai rimtai, patylėjo ir atsakė:

- Ką gi – aš turiu mylimą dukrą, mėgstamą darbą, man netrūksta draugų ir pinigų. Žinau savo vietą pasaulyje – susikūriau ją pati. Mažos problemos mano laimės neužtemdo. Taigi esu laiminga tavo teorijos išimtis.

- Ką tu dirbi?

- Aš kuriu.

Tikėjausi išgirsti ir ką kuria, bet ji apsiėmė padėti Medai suvalgyti ledus. Paskutinis žodis buvo padėtas kaip taškas mūsų pokalbyje.

Pasėdėjome tame bare dar valandą, ne mažiau. Pokalbis toliau rišosi lengvai ir buvo nerūpestingas, paviršutiniškas. Meda išgėrė stiklinę beržų sulos. Raminta neberūkė, bet neatsisakė dar vienos konjako taurės. Kai bare prisirinko perdaug žmonių, žvilgtelėjome į laikrodį – buvo septynios.

- Gaila būtų taip skirtis… – numykiau, kai jos ėmė ruoštis namo.

- Iš tiesų, – pritarė Raminta. – Eime pas mus. Jei turi laiko…

Be galo apsidžiaugiau ir, žinoma, sutikau.

(1 dalies pabaiga)
2010-09-28 09:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-29 05:29
Grafomanija
Šmadrija, iš viso jūsų komentaro supratau tik pabaigą: "Viso to fone kūrinys atrodo netikroviškas".

Pseudorealistinis (vėliau rašote, kad siurrealistinis - ar tai vienas ir tas pats)? Gal galite parašyti tokio stiliaus pavyzdžių - knygų pavadinimų ar nuorodų į sąvokos apibrėžimą?

Bet palaukit, ar visas kūrinys, ar kūrinyje esantis pasakojimas atrodo netikroviškas? Žr. pirmą pastraipą: kas pasakoja? Ar galime mes juo tikėti? Koks to pasakotojo charakteris?

Dns, ar esate įsitikinęs, kad karališkos moterys nemėgsta sekso su nepažįstamaisiais? ;)

Ačiū už įdomius pastebėjimus!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 10:21
cls
cls
Maloniai, lengvai skaitoma.
Tikrai, kliūna, kad karališkoji - paslaptingoji Raminta taip greitai kviečia į savo ir dukrelės namus pirmą kartą bare sutiktą vyruką. Čia labiau tiktų kitokiam personažui. Nebent, tokio elgesio motyvas paaiškės vėliau.
Puikūs, natūralūs dialogai, ypač vykęs su vaiku.
Pagarba.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-28 09:58
Šmadrija
"Eime pas mus. Jei turi laiko…"
Man ši vieta, kaip ir daugelis kitų, neįtikino. Viskas laviruoja tarp rimtumo ir vėjavaikiško, perdėto atvirumo. Jeigu šioje istorijoje abiejų žmonių santykiai būtų naiviai atviri, manyčiau perskaičiusi pseudorealistinę novelę. Na, bandau pateikti pavyzdį:


Jis pažvelgė į jos žydras akis ir nusišypsojo pačia tyriausia šypsena.
- Kuo tu vardu, daili nepažįstamoji?
- Arielė. O tu, keistas nepažįstamasis?
- Tomas. Gyvenu tame apgriuvusiame name, kur kaimelio pakraštyje. Namas senas, bet pakankamai tvirtas. Restauruoju jį. Durų niekada nerakinu.
- Koks tu drąsus...
- O tu labai graži. Žinai, aš dar turiu didelę dvigulę lovą...
- Vau, kaip romantiška. Ar galėčiau ją išbandyti?..
Jis linktelėjo - savaime suprantama. Ji droviai nusišypsojo...


Štai čia yra totalus siurrealizmas. Tuo tarpu tavo stilius svyruoja tarp to, ką aš parašiau, ir rimtojo, kuriame santykiai vystosi pagal nepasitikėjimo principus. Ir tada iškyla klausimas - kurios ribos tu sieki? Ar nori viską vaizduoti rimtai, ar visgi sieki siurrealizmo? Viso to fone kūrinys atrodo netikroviškas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą