Šiandien putojančią taurę keliu
Už Kazę ir Vacį, jų laimę kartu.
Prieš pusšimtį metų pradėtu keliu
Jie lekia kaip Volga Alytaus plentu.
Sakyk tu, ar pameni, Kaze,
Mielių tą pakelį senam unitaze?
Tą velnišką juoką kolūkio garaže?
Kai padangas pjaustėm senajam “Kamaz’ui”.
Išdykus velnioniškai, Kaze, buvai,
Kol savojo Vaclovo nesutikai.
Dar ir dabar man iškyla vaizdai:
Jūsų laimingi, laimingi veidai.
Tą šiltą malonią pavasario dieną
Prie kelio link miško siūbavo beržai.
Gulėjot ant tvarte sukrauto jūs šieno.
Ir tu, Vaclovėli, pasipiršai.
Daug metų prabėgo, daug žodžių ištarta.
Meilių ir skaudžių, svarbių ir saldžių.
Kai griovėt anuomet pamėgtąjį tvartą,
Kai turgun važiuodavot pirkti gaidžių.
Daug blogo jums lemta buvo pažinti:
Ir pykčių, ir barnių, ir upių arielkos.
Ir kelią į kairę – kaimynę Marytę.
Ir dužo tos baltos porceliano tarielkos.
Ištvėrėte viską, mielieji jūs mano,
Todėl mes ir čia. Su taurėm šampano.
Džiaugiuosi nepaprastai už judu abu.
Net žodžių trūkstu pasakyt, kaip myliu.
Pažvelkit, kiek gero jūs esat padarę!
Dvi dukros, trys sūnūs – drūti ąžuolai.
Ir namą pastatėt – vaikai nesušalę.
Vaikaičiai nuostabūs kaip rožių žiedai.
Linkiu jums aš džiaugsmo, sveikatos, stiprybės.
Kad šypsenos šviestų kas dieną veiduos.
Vaikai kad mylėtų ir jus, ir viens kitą,
Kad šilta ir gera būt‘ jūsų namuos.
<plojimai>