Metamorfozės

Rudens lietus merkia plaukus ir švelniai glosto užmerktus vokus.
Jaučiuosi tarsi pats būčiau lietus.
Nors gal ir esu.
Ir krentu už lango žmonėms, kuriems liūdna.
Ir krentu ant veidų žmonėms, kuriems linksma.
Ir matau visą pasaulio pyktį ir džiaugsmą.
Matau besipykstančius ir besibučiuojančius, besimušančius ir besitaikančius.
Matau skurdą ir prabangą.
Matau vaikus, bėgiojančius po manimi iškištais liežuviais, dienas neturėjusius nė lašo burnoje.
Matau tuos pačius vaikus, skęstančius manyje, kai užlieju kaimus.
Matau savo kelionės pabaigą, kai nenulmadomai artėju prie žemės.
Ir nematau, bet jaučiu naują pradžią, kai vėl virsiu lietumi debesyje.
Ir visa tai kartojasi iš naujo... ir iš naujo... ir iš naujo.
Ne, aš nesu lietus.
Bet suprantu, ką reiškia juo būti.
Lietumi būti liūdna.