Stilius

Viskas atsitiko vėlyvą rudenio vakarą. Šnekėjausi telefonu su savo drauge, bet ji kaip žinios ar lietuvos rytas - jokių aktualijų. Išslydęs telefonas nuskriejo į šiukšliadėžę.
Gyvenau ten kur norėjau, tai buvo daugiabutis, bet aš niekad jo taip nevadindavau, tiesą sakant gyvenau savo galvoje. Bet tą vakarą išėjau pasivaikščioti.
Užlipau ant stogo, nuo kurio matėsi visas miestas. Miestas kaip miestas - daugybė šviesų, žemesnių, aukštesnių namų. Nuobodus vaizdelis. Pasiblaškęs grįžau atgal į galvą. Prie pat slenksčio sutikau žmogelį:
- Kas tu toks?
- Aš esu seniai pamirštas stilius. Atsimeni ankščiau buvau geriausias tavo draugas, aš tau patikau, bet po to užmiršai mane. Iškeitei į sausus samprotavimus. Išėjau ir tavo rašiniuose neliko gyvybės, tik tualetinio popieriaus raštai.
- Nelabai atsimenu.
- Ar pameni, kai rašydamas kiekvieną kartą susijaudindavai, aš apimdavau visa tave ir tu rašei, rašei, rašei. Tu neskaitydavai kitų knygų. Net ir tau tai buvo nauja.
- Kažką atsimenu.
- Aš būdavau tavo tušinuke kiekvieną kartą, kai rašydavai be jokio tikslo, įkvėpdavau tave, būdavau tavo šedevru.
- Geras, geras. Susitaikom?
- Aš grįšiu pas tave, jei pažadi neapsimetinėti ir būti savimi.
- Gerai, pažadu.
Pakviečiau jį išgerti arbatos - atsisakė. Užėjęs į vidų susikrovė daiktus, nuėjo į dušą. Toks jausmas, kad apsigyvens ilgam. Nelaukęs išjungiau šviesą ir nuėjau miegoti.
Ryte atsibudau vienas - dvi galvos, keturios rankos, keturios kojos, žemiau irgi visko po du. Greitai čiupau tušinuką ir pradėjau rašyti. Po dviejų savaičių parašiau kelias knygas, kurias iš karto išleido. Viskas labai gerai, bet ant klozeto užpakalis netelpa.