Keista...kodėl aš matau jūsų poezijoje, tarsi jūs būtumėte,man labai gerai žinomas, profesionalus plastinės dramos(pantomimos)aktorius?
Kalbantys plaukai, oda, kaulai, tai, kaip aš suprantu, kad visą save iki sielos gelmių, jūs panardinate į savo vaidmenį scenoje.Baltomis pirštinėmis paliečiate geismą visą save atiduoti scenoje.
Spektaklį stebi ir draugas ir priešas.Draugas sukrėstas jūsų vaidyba, nes jaučia , kad atiduodate visą save.
Na, o priešas nemato jūsų kūryboje prasmės, esmės ir gilumo,Todėl jį vargina t ir nekreipia į tai dėmesio...
Ir kada baigiasi spektaklis, jūs žengdama nuo scenos nusipurtote, kaukės/grimo likučius.Vėl esate savimi...
Puikus, išjaustas kūrinys:)!