Pierrot lunaire

Keliautojas dangaus naktinio dyla
Ir vėl žiūrėk
Rubuilis pilnatim išnyra
Sidabro spindesio tiek
Lyg esencijos slaptingos lieja
Kad nestokoja jos nei medžiai, nei laukai
Anei takeliai, nei suolai

Žingsnius palydi mėnuo baltas
Budėtojas per amžius aukštumų
Akis pakyla ir pastėrsta – šaltas
Žvilgsnis mėnulio, ak baugu

Įsispitrėjusio blyškumo, veido
Su keisto liūdesio raiška
Tartum P i e r r o t, kurs pasakyt kažką
Reikšmingo sau neleido

(pagal Arnold'o Schönberg'o “Pierrot lunaire”)