Rašyk
Eilės (76457)
Fantastika (2231)
Esė (1523)
Proza (10700)
Vaikams (2594)
Slam (50)
English (1173)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ketvirta dalis

Suprasti tylumą

Ežiuk, ką tu veiki?
Klausau tylos.
Nu ir kaip ji?
Tyyyli.

Ežiukas rūke

Lietuva Birželio pabaiga. 1700 metai. Girdžiai

Alesius

Spyriai į kamarėlės duris privertė susigūžti. Tadas vėl atėjo reikalauti pasiaiškinimo, bet aš nieko nenoriu matyti ir nieko nenoriu girdėti.

Tai, ką jie nori įrodyti, visiškai prieštarauja mano įsitikinimams apie gėrio pergalę, ir, kas dar blogiau, jau kelios savaitės sapnuose mane lanko tie kruvini žmonės, kuriuos, neleisdamas jiems pasitaisyti, nugalabino Tadas su savo gauja. Negyvėliai klausia manęs, kodėl nesustabdžiau žudynių, prašo manęs pasimelsti už jų kančias, manęs – kurio senelė buvo žydė, o mama išugdė visišką netikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Bet košmarai naktimis nenustojo kartotis ir šiandien  neiškentęs nubėgau prašyti patarimo pas dvasišką tėvelį.
Kai papasakojau jam apie tikrą mūsų pasirodymo šiame pasaulyje tikslą, jis liepė man melstis ir prašyti atleidimo. Nepatikėjęs pakartojau apie tai, kad mes išrinkti suteikti šiai žemei civilizacijos postūmį. Kunigas tik pasižiūrėjo į mane ir pakartojo, kad viskas dievo rankose.
Čia aš ir pratrūkau.
- O dievo nėra! - Pareiškiau jam tiesiai ir šviesiai. - Visa tai tik opiumas liaudžiai, skirtas laikyti žmones tamsybėje. Yra tik kažkas, - žaidžiantis žmonių likimais ir jausmais!
Dar kartą papasakojau jam apie mūsų trijulės mūsų atsiradimo šiame kaime istoriją, apie mano praeitą gyvenimą, apie tas asfalto džiungles, kuriose išaugome ir apie tą kvailą užduotį, verčiančią vietoj lyros paimti kardą.
Tik baigęs kalbėti pastebėjau, kad tėvelis Ignacijus visiškai manęs neklauso ir toliau bubena poterius po nosimi, perrinkinėdamas pirštais rožančių.
- Nejaugi ir giesmes Šventąjai mergelei giedojai kitaip negu dabar?
To jau buvo per daug.
- Kunige, jei norit tuo įsitikinti, nuveskite mane į bažnyčią, nes tik ten akustika leis  neiškraipyti mano balso skambėjimo.
Tėvas Ignacijus visiškai nesispyriojo ir parodė kelią prie altoriaus. Prisiminęs muzikinės mokyklos metus, kur studijavau oratorijas bei gospelsus, išsirinkau Hansą Sebastianą Bachą.

Švenčiausia Mergele,
Malonės pilnoji!

Mano balsas ką tik praėjo mutacijos periodą ir jau supratau, kad esu tenoras. Ir tai, kad nuo šiol reikės labai saugoti gerklę bei lavinti krūtinės raumenis. Todėl kelis sykius sustojau ir paaiškinau klūpančiam šalia dvasiškam tėveliui, kad tos natos bei žodžiai spindintys priešais mus, bus parašyti tik praėjus šimtui su viršum metų po mūsų mirties.
Kunigas nieko neatsakė, tik meldėsi, perrinkinėdamas savo rožančių. Kada baigiau antrąją oratoriją ir atsisukau, pamačiau, kad bažnyčia pilna žmonių, visiškoje tyloje stebinčių mane. Ir tik Tadas su Diteriu susidomėję žiūrėjo į mano pusę, ramstydami duris. Išsigandau prisiminęs, kad, sulaužęs susitarimą, išpasakojau viską svetimam žmogui, bet žinodamas, kad niekas neleis jiems manęs mušti bažnyčioje, praėjau pro abu, nedrebėdamas iš baimės.

Kunigas Ignacijus

Žinojimas, kad nuo šiol kaimas turės dievišką palaimintąjį, užpildė džiaugsmu senyvą žmogų. Melsdamasis jis galvojo, kam pirmiausia reikia parašyti laišką - tėvui Valdemarui į Vilnių, ar vyskupui Kristijonui į Raseinius.
Čia dieviškas beprotis baigė giedoti ir išbėgo iš bažnyčios, palikdamas apstulbusius žmones vienui vienus. Pamatęs abu jo draugus, kunigas palengva prisiartino prie jų, vos slėpdamas drebulį keliuose, nenorėdamas išduoti, koks džiaugsmas apėmė jo sielą.
- O mes tik dabar išgirdome, kad Alesius gali taip gražiai giedoti, - ištarė bajoraitis.
- Nežinomi viešpaties keliai. - kunigas nusprendė parodyti savo išsimokslinimą. - Matyt metai, praleisti pragare, ir išbandymai, išpuolę jaunam vaikiui, visiškai sumaišė jam protą. Bet nuo šiol kaimas turi nuosavą palaimintąjį, kuris dar ir gražiai gieda, todėl greitai mano parapiją aplankys ir pats vyskupas su profesorium.
Tadas su nuostaba pažiūrėjo į kunigą.
- Šiandien, kai aplink vyksta karas ir niekas nežino - draugas ar priešas yra tavo kaimynas, jūs rūpinatės savo parapijos klestėjimu? Nejaugi nesuprantate, kad dabar tam tikrai ne metas?
- Būtent dabar ir šią akimirką. Bedieviai evangelikai Prūsijoje atsisakė paklusti šventąjam sostui ir pradėjo melstis kitaip, o čia dievas man atsiuntė tokią dovaną. Dabar, išgirdę, kaip vargšelis gieda, visi kaimai iš tos pusės vėl sugrįš į katalikų bažnyčios glėbį.
Kunigui sunkiai sekėsi nupasakoti, koks džiaugsmas apėmė jį išgirdus kaip gieda dieviškasis beprotis, todėl jis su nenoru papasakojo apie ką dar kalbėjo Alesius.
Pagalvojęs bajoraitis pratęsė:
- Idėja su choru labai įdomi, todėl, dvasiškas tėveli, tegul nuo šiol visos apylinkės mergaitės ir moteriškės dukart per savaitę susirenka siuvykloje ir mokosi naujų giesmių. Galės lavintis siuvinėdamos, o tada ir piligrimų į mūsų bažnyčią padaugės. Tik nereikia per daug pasakoti, o tai durnelio pasakojimai apie tai, kad vežimas tik bezdėdamas gali judėti be arklio, ar skraidyti danguje, atbaidys visus protingus mūsų krašto žmones. Mes gi su Diteriu paprašysim, kad Alesius daugiau tokių nesąmonių nekalbėtų.
Kunigas nieko neatsakė - apimtas džiaugsmo jis jau įsivaizdavo, kaip dieviškas beprotis giedos sekmadieninėse pamaldose ir koks garsas pasklis apie šį stebuklą.


Alesius


Praėjo gal pusė dienos nuo to, kai aš, parbėgęs namo, užsidariau kamarėlėje drebėdamas iš baimės ir kol vėl pasirodė Tadas. Galų gale durys neišlaikė ir man teko pajusti visą jo įniršį.
Išmetęs mane laukan, pradėjo auklėti kojomis, kalbėdamas:
- Tai daineles apie meilę nusprendei dainuoti!
Suskaudo nuo spyrio į nugarą.
- Kai aplink tiek daug idiotų, kurie tokius muzikantus mėgsta kepinti ant laužo!
Dar vienas spyris.
- Jei tikiesi, kad, kai jie pradės tau padus svilinti, išsisuksi giedodamas, tai net nesvajok!
Spyris per kojas. Iškart jas pritraukiau, susisukdamas į kamuoliuką, saugodamas pilvą ir galvą.
- Nupjausiu liežuvį anksčiau, kad tik vėl visko neišplepėtum!
Kentėjau smūgius, kartodamas sau, kad smurtu nieko nepasieksi, kad muštis negalima, o, sudavęs Tadui, galiu jį sužeisti.
Grasinimas nupjauti liežuvį galutinai palaužė ir aš suinkščiau, kad padarysiu viską, ko nori bajoraitis. Tik tegul jis neprašo manęs imti į rankas žudymo įrankių.
Čia mane apglėbė žliumbiantis Raimis ir Tado veidą iškreipė pagiežinga šypsena:
- Daineles dainuoti užsimanei. Švarutėliu išlikti. Tai pasižiūrėk į vaikutį, kuris tavo dėka neteko akies. Ir dar klausimas ar galės matyti antra? Nuo šiol visur kur eisi, jis seks paskui tave, kaip prisiminimas, kad vietoj sargybinio pareigų tu pimpalu žaidei.
O dieve, tik ne tai. Raimis kūkčiojo, prisiglaudęs prie mano krūtinės, o aš neturėjau jokių argumentų, pateisinančių savo klaidą.
- Dabar taip, – pratęsė bajoraitis, - Giesmes tu ir toliau giedosi sekmadieninėse pamaldose, ir net mokysi to visus kaimo vaikus. Ir kardą į rankas paimsi, jei įsakysiu, bet svarbiausia - turi dalyvauti visose rytmetinėse treniruotėse, kad ir ką galvotum apie smurtą. Gyvenimas aplink mus per daug žiaurus, kad jame išliktų žmonės be kiaušų.
- Supratai!? - Ponas Žemeckis užsimojo dar vienam spyriui, bet čia Raimis apglėbė mane stipriau, o dar broliai ir seserys įsikabino jam į kojas, maldaudami nebausti.
Tadas piktai pažiūrėjo ir pratarė:
- Rytoj ryte treniruočių aikštelėje! Ir planą sukursi, kaip mokyti vaikus tavo dainelių.
Žiūrėdamas į nueinantį ponaitį, supratau - nors jis nugalėjo bei pažemino mane, paskutinis posmas dar nesudainuotas. Yra daug būdų nugalėti blogį ir aš pasirinkau vieną iš jų.
Vakare, susodinęs visus kaimo vaikus apie save, pradėjau jiems porinti apie Karlsoną kuris gyveno ant stogo. Ir nors pasakojimo eigoje jis pavirtu švedu, įsikūrusiu gandralizdyje, o jo propeleris - į angeliuko sparnus, galų gale vaikai nustojo pertraukinėti mane ir tylėjo iki pabaigos. Taip pradėjo bėgti dienos ir vakarai. Treniruotės iki nukritimo, choras, pasakos apie Tarzaną, Mauglį, Smaragdo šalies burtininką ir Pepę Ilgakojinę. O kai Tadas kažkur surado seną ispaną, prie muzikos pamokų prisidėjo ir šokiai.

Tadas

Lengvai atspardžiau Alesių, stengdamasis nepataikyti į pavojingus sveikatai taškus ir nesužaloti. Visą kitą pasiekiau rėkdamas ir gąsdindamas. Ir kai tas suknistas inteligentas palūžo, daviau ženklą Diteriui, kad paleistų Raimį. Aš tik įtariu, kodėl vaikas, tapęs jo dėka invalidu, taip myli Litviną, bet savo užduotį tasai atliko puikiai. Kaip ir Alesiaus broliai bei seserys, išmaldavę nemušti toliau idioto, nusprendusio papasakoti čionykščiams apie XXI amžių.
Nueidamas pagalvojau, kad idėja išmokyti vietinius naujų ritmų ar dainų ir dar lietuviškai, tikrai verta dėmesio. Juk kas labiau gali apjungti žemaičius, prūsus ir aukštaičius, nei populiarios dainos. Svarbu jas gerai išreklamuoti.
Pažvelgęs į šalimai strygsantį Diterį, susidomėjau:
- Klausyk, pasakojai, kad kažkada gavai prizą Berlyno dailės akademijoje, kaip talentingiausias studentas. Tai kodėl atsidūrei statybose?
Jis pasižiūrėjo iš padilbų, nusispjovė ir nenoromis atsakė:
- Prizai, studentų ir dėstytojų pagarba – nieko nereiškė. Geriausiu atveju galėjau gauti animatoriaus padėjėjo vietą kino studijoje ir paišyti mango stiliaus lėles. Tik baigdamas studijas supratau, kad tapyba kaip menas - kelias į mirtį iš bado. Galėjai būti pats talentingiausias - kam tapti genialiu nuspręsdavo saujelė turtingų iškrypėlių. O kai vienam iš jų, pradėjusiam lįsti prie manęs su savo pasiūlymais, išspardžiau šikną, teismas leido pasirinkti – atsimokinti tris metus statybininku, ar sėsti į kalėjimą.
Nustebau išgirdęs iš Diterio šią jo istorijos dalį. Tai štai iš kur pas jį ta pagieža ir neapykanta piniguočiams bei gyvenimo ponams.
- Man reikės tavo pagalbos! Serija paveikslų tema „Pusnuogis lietuvis barbaras“. Tokių, kokius tu matydavai fantastikos filmų reklamose, kur Švarcnegeris su savo raumeninga drauge mojuoja dvirankiais kalavijais lyg dantų krapštukais.
- Tu nori, kad aš atsisakyčiau savo principų ir nusileisčiau iki tokio meno?
- Diteri, labiausiai aš norėčiau jau dabar pastatyti kaime normalią pirtį su normaliu tualetu ir drabužių skalbyklą. Bet turiu užsiiminėti kvailomis kovomis su plėšikais ir marodieriais. Suprask, kad to reikia reklamai ir užsidirbti pinigų, o paskui paišyk ką tik nori, tik negalvok, kad „Juodasis kvadratas“ ar „Gernika“ čia ką nors sudomins. Svarbu ar dabartinės technologijos leis tau taip piešti, juk viduramžių dailininkų kūriniai tokie tamsūs ir niūrūs.
Dieris vėl pasikasė tarpukojį ir susinervinęs atsakė:
- Nemokyk manęs dailės istorijos. Dauguma šio laiko tapytojų piešia šviesiomis spalvomis, bet visi kūriniai su laiku patamsėja. O jei dar sužinotum, kokia prieblanda vyrauja jų dirbtuvėse, kaip mat nutiltum.
- Žinoma, nei akrilinių dažų, nei sintetinių plaukų teptukų neturiu, bet mane ne veltui daug mokė apie jų sudėtį ir gamybą. Greitai visi Rembrantai atbėgs pas mane mokytis. - baigė su karčia šypsena.

Mane sudomino, kad kalbėdamas jis vis kraipėsi ir bandė pasikasyti.
- Kas tau?
- Nežinau, kažkas vis kirkšnį kandžioja.
Nusikvatojęs patapšnojau draugą per petį ir atsitraukiau toliau, parodydamas, kad nesiartintų.
- Tai kurią iš linksmųjų našlių neiškentęs aplankei?
Miesto civilizacijos sūnus išbalo:
- Cvikienė, rodos, pati švariausia buvo. Nejaugi sifilis?
- Neįsijaudink, pasigavę šią ligą, žmonės gyvena dar dešimtis metų, todėl tik nukris tau iš pradžių nosis, paskui ausys, po to rankų pirštai. Ir girdys tave gyvsidabriu litrais, kad išgijęs numirtum nuo vėžio. - Pamatęs panika, jo veide, nuraminau. - Nepergyvenk, paprastos pakirkšnutės - nueisi pas dėdę Abramą ir paprašysi baltos naftos, ar ką jis ten turi, tegul išgydo.
- Bet ateityje būk atsargesnis. Sifonas - liga, kurios tikrai neišgydysi bes antibiotikų, o jų, kaip mes suprantame, dar ilgai šiame pasaulyje nenusimato. Ir dar sykį pagalvok apie muilo sudėtį. Man jau atsibodo plauti galvą pelenais ir trinti kūną mėlynu moliu. Ramunėlės ir kitos gėlės jau žydi, pasitark su mano aukle Milda, gal ji dar ką nors patars, bet kad po mėnesio jau matyčiau pirmą muilo partiją!
- Bus, bus! - suriko nubėgdamas, o aš vėl nespėjau jo perspėti, kad, jei pradės tvirkinti kaimo mergaites - nusuksiu sprandą.

Liepos vidurys. 1700 metai. Jurbarkas

Olgerdas Kovačius

Prieblanda ir vėsa smuklėje netrukdė stebėti, kaip tėvas aptarinėja reikalus su Pantelėjumi Kazoku. Nepažįstamas vaikėzas grojo kampe birbyne ir jaunuolis atsidavė saldiems atsiminimams.

Šiandien per pamaldas jis vėl sugebėjo persimesti keliais žvilgsniais su Birmontaite ir net pasikeisti rašteliais, kuriuose vienas kitam prisiekinėjo amžiną meilę. Olgerdas nuliūdo - spaudimas Brigitai iš giminės pusės didėjo su kiekvienu atsisakymu tekėti už jų parinkto jaunikio. Kelis tokius, važiuojančius pirštis, Kovačius sustabdė pakeliui ir apiplėšęs paleido namo pusnuogiais, tuo dar didindamas nesantaiką tarp Oginskių ir Sapiegų.
Dūdelės garsai priminė Olgerdui protėvių gimtinę, tolimąją Vengriją ir taip užsinorėjo pakilti kalnų ereliu, pagrobti mylimąją ir nusinešti į kraštus, kur auga vynuogės ir kur didelėse bačkose brinksta „Tokajus“.
Kelyje į jo ir Brigitos Birmontaitės laimę stovėjo tik mažytė kliūtis - reikėjo įkalbėti tėvą atsisakyti keršto brolio žudikui, senajam Jokūbui, kuris kaip tik ir buvo jo mylimosios gimdytoju. Na dar, kad susitaikytų Oginskiai, smulkiais vasalais kurių buvo Kovačiai, po patirto prieš dvejus metus pralaimėjimo besislapstantys Tauragės miškuose, ir Sapiegos, kurių gretose Brigitos tėvas išsiskyrė savo kilmingumu ir įtaka.
Šiandieninis susitikimas turėjo tapti dar vienu žingsniu į Olgerdo laimę. Šeima neseniai sužinojo, kad gretimoje vaivadijoje pasirodė nedidelė, bet efektyvi plėšikų gauja, sugebėjusi sunaikinti kelias jiems pažįstamas grupeles. Kai ji išpjovė Pranckevičiaus, dar vieno Oginskio šalininko žmones, tik Šmikis su vienu saksonų dezertyru įtikino, kad nereikia iškart kelti kerštui visų kareivių, o pirmiausia pasikalbėti su Pantelėjumi Kazoku, kuris tikrai nėra Sapiegų šalininkas. Tėvas, nors jaunuolis labai prieštaravo, staiga užsidegė idėja susitikti su senu draugu ir sukurti bendrą planą, kaip nubausti išsišokėlius. Būtent jis vadovavo visiems Oginskių šalininkams, jau spėjusiems sukurti visą pasipriešinimo tinklą Raseinių valsčiuje ir norėjo surinkti dar daugiau kareivių. O, jei Šmikis kalbėjo teisybę, kad Pranckevičiaus žmonės per daug įsitraukė į plėšikavimus ir užsišoko ant kažkokio bajoraičio su savo vyrais, tai mintis paimti naujokus į savo globą buvo tikrai verta dėmesio. Olgerdą nervino tik tai, kad jie taip ir nespėjo nieko sužinoti apie išsišokėlius ir atvyko į susitikimą tik su dviem dešimtukais pasekėjų.
Jaunuolis peržvelgė smuklės salę, apžiūrėdamas, ką veikia jo vyrai.  Tėvas su padėjėjais ginčijosi su Pantelejumi ir senuoju Gecevičiumi, Šmikis su Balandžiu kirto kortomis su kazoko anūku ir kažkokiu išsipusčiusiu dabita ir, kaip nekeista, sugebėjo pralošti net savo ginklus, Žydas su Plikiu sėdėjo prieš tą užklydusį muzikantą ir prisigėrę žliumbė vienas kitam ant peties. Dar keli kareiviai jau miegojo po stalu, neišlaikę susitikimo su senais draugais.
Į smuklę užėjo Darijušas Gecevičius ir linktelėjo savo tėvui. Olgerdas pajuto pavojų ir jau norėjo pažiūrėti, kaip sekasi vyrams, saugantiems kieme arklius, kai prie jo, atsikratęs girtų gerbėjų, prisėdo tas klajojantis jaunas menestrelis, kurio eisena ir laikysena iškart išdavė aristokratą.
- Jos plaukai juodesni už varno plunksnas, jos akys – mėlynos kaip dangus ir dabar ji, vartydamasi po plačią lovą, glosto pirštų galiukais savo karštą kūną, įsivaizduodama, kad tai būtent tavo rankos liečia jos odą.
Jaunuolis, tik neseniai atšventes savo dvidešimtą vardadienį, pašoko, supratęs, kad išprotėjęs muzikantas kalba apie jo mylimąją. Pagriebęs abu savo kuršiškus kirvukus, jau norėjo užkapoti jos įžeidėją, bet beprotis vėl pradėjo groti savo dūdele.
- Nori išgirsti, ką jinai norėjo pasakyti tau žodžiais, o ne tuo trumpu laiškeliu šiandien šventoriuje? - tyliai pratarė užbaigęs.
Apstulbęs Olgierdas prisėdo, supratęs, kad Brigita surado žmogų, galintį perduoti jam žinias ne tik trumpuose pasimatymuose, o kad tai būtent dieviškas beprotis – įsitikino, kai tas atspėjo jo norą išvyti laukan abu sargybinius, brolius stipruolius Mangailas. Tegul pasižiūri, kas ten lauke darosi ir patikrina apsaugą.
- Meilės žodžiai nemėgsta mirties ginklų, atsikratyk nuo jų. - paprašė keistas muzikantas.
Abu svaidomieji kuršių kirvukai įsmigo sienoje virš prisigėrusio ir užmigusio Kazimiero Sakalo galvos, bet ir tai neprižadino pusbrolio.
- Kas čia darosi? - norėjosi paklausti Olgierdui, pamačiusiam, kad visus jo vyrus nuginkluoja ir ima į nelaisvę Pantelejaus vyrai, kai sprogo pakaušis ir aptemo akyse.




Diteris

Tado idėja, kaip visad kvepėjo dideliais nemalonumais, bet mane sužavėjo. Sunaikinti visą plėšikų viršūnę įviliojant į pasalą, tai kaip pereiti skustuvo ašmeninis virš bedugnės. Bet būtent todėl jo planas masino ir gundė.
Silpnoji sumanymo pusė buvo tai, kad Kovačiai jau seniai norėjo tapti krašto šeimininkais ir kontroliavo daugumą vagių bei kontrabandininkų. Kareivių jie irgi turėjo apie porą šimtų, bet dabar dauguma jų iškeliavo prisijungti prie konfederatų, nusprendusių sukilti prieš hetmaną Sapiegą, tolimą Tado giminaitį. Ilgai mes rinkom apie juos informaciją, kol Šmikis nepapasakojo, kad gauja laikosi šiuose kraštuose vien iš Olgerdo, vyresniojo Kovačiaus sūnaus, užsispyrimo.
- Bingo! - išgirdęs tai sušuko Tadas. Ir paaiškino man su Tarasium, kad surado silpną vietą priešo gretose.
- Jei viskas, ką papasakojo gerbiamas Šmikis – linktelėjo su padėką į nudriskusį smulkų vagį, – tiesa, tai mes galim išjungti tikrąjį gaujos vadą, juk, kaip jau girdėjome, visas pačias akiplėšiškiausias ir daugiausia nuskambėjusias operacijas sugalvojo ir suorganizavo būtent jaunasis Kovačius, tėvas ten tik patogi širma, vaizduojanti generolą. Ir jie nepalieka šio krašto tik todėl, kad Olgerdas bijo prarasti Birmontaitę, mano trečios kartos pusseserę. Jei mes suorganizuosim jų susitikimą, tą dieną jis mažiausiai galvos apie vadovavimą gaujai ir apsaugai.
- Gerbiamas Šmiki, pažadu, - hetmanas Sapiega duos tau ir tavo šeimai bajoro titulą.
Driskius išsišiepė visa savo bedante šypsena ir puolė bučiuoti Tado ranką, neužmiršdamas, kad būtent bajoraitis išgelbėjo jį nuo paskirtų tėvu Ignacijumi kartuvių.  Gavęs nurodymus, spinduliuodamas fanatizmu išbėgo, o susiraukęs šefas nusišluostė apseiliotą ranką ir išdėstė mums visą senovės kinų generolo traktatą apie žvalgus ir jų paskirtį. Ne tik Tarasius su savo tėvu, bet ir aš gaudžiau kiekvieną jo žodį ir paaiškinimą.

Dabar atėjo laikas įvykdyti tai, kas taip gražiai atrodė planuose. Spėjau aplošti kortomis keletą „Vengriukų“, taip pradėjom vadinti Kovačiaus kareivius, kai prie stalo prisėdo Šmikis su aukštu drimba. Kai tas tik pradėjo maišyti kaladę, supratau, kad „draugelis“ keičia kortas savo pažymėtomis ir supykau. Man prireikė net prakaitą nusivalyti ir rankoves pasitempti, taip sumainant seną rinkinį į naują. Ir net išlošt pirmas partijas, įsitikinant, kad šuleris nieko nepajus. Paskui mes su Tarasium prakošėm kelis kartus iš eilės, paskui vėl laimėjom, ir taip žuvelė užkibo. Prieš pagrindinę partiją, kai už stalo likom tik vieni su tuo Balandžiu ir krūva auksinų bei gelžgalių ant stalo, perspėjau draugą:
- Muzikantas neša mums nelaimę. Tegul geriau nutyla.
Tadas, sugrojęs prieš tai melodiją iš Sergio Leonės filmo ir davęs ženklą nutraukti žaidimą, prisėdęs prie Olgierdo Kovačio, pradėjo kabinti jam makaronus.
Palaukiau, kol visus, dar tebestovinčius ant kojų „Vengriukus“ pritrauks žaidimas ir išmečiau keturių tūzų liniją. 
- To negali būti, tu sukčiauji! - suriko pasimetęs šuleris, bet jį greitai nutildė Šmikio peilis į kepenis.
Atitraukęs lavono rankovę ištraukiau iš ten čirvų karalių. Būtent šią kortą amžinatilsis bandė įkišti man ir būtent dabar ją rodžiau visiems susirinkusiems.
- O trys skylutės joje šiaip sau atsirado, - pradėjau šmižinėti po jo rūbus ir mėtyti iš slaptaviečių kortas. - Tai jūs pažiūrėkite, kaip tik ne širdis ar vynas, tai ir pažymėtas.
Greitai kortos, kurias vos spėjau paslėpti, taip greitai velionis pakišdavo jas, mano rankovėse baigėsi ir aš galėjau lengviau atsikvėpti. Vyrai stūmė į kampą apstulbusius „vengriukus“. Tadas rišo kruviną Olgerdą, o senis Pantelėjus demonstravo Kovačiui abu pistoletus.
- O Tado planas vėl išdegė, - supratau.
Linktelėjęs Tarasiui, privatizavusiam abu šulerio peilius, kad viskas gerai, nusprendžiau patikrinti, kas darosi lauke. Politika ir žmonių prijaukinimasTado ir Pantelėjaus dalia, tačiau sargybą patikrinti reikia.
Tik išėjęs laukan, pamačiau, kad viskas jau ir ne taip gerai. Senojo Gecevičiaus šešetukas susimovė ir Tado planas nuėjo šuniui ant uodegos. Ir nors septynetas Kovačių sargybinių gulėjo surišti pakampėje, du gorilos - broliai Mingailos, nežiūrėdami į tai, kad jų galvas puošė visa eilė guzų ir kraujosruvų, vaikėsi Joną Raimundą Stankevičių, dar vieną plikbajorį, visai neseniai prisijungusį prie mūsų. Vaikinas rodė apsukrumo stebuklus, tai palįsdamas po vežimu, tai užsikeberiodamas į didžiulio klevo viršūnę. Abu beždžionžmogiai, ką tik apvertę važnyčias ir neradę ten bajoriuko, vis tik susiprato pažiūrėti į viršų. Kraugeriška šypsena nušvietė jų viršutinę kūno dalį ir Mingailos pabandė užlipti iš paskos.
-  Ne, ne beždžionės - goblinai, o tiksliau kalnų troliai, – nusprendžiau, kai pirmas iš jų nukrito neišlaikius šakai, nusitempdamas kartu ir antrą. Tada nevykėliai pradėjo laužyti tvorą, norėdami pasimėtyti basliukais. Toks dėdės Abramo turto gadinimas man labai nepatiko ir išėjęs į aikštės vidurį, surikau:
- Ei troliai, ne tą gaudote.
Abu dvynukai Mingailos atsigręžė į mane ir pabandė sugriebti. Sudaužti jų kaktomis neišėjo, ir aš greitai atsidūriau šalia Jono Raimundo Stankevičiaus.
- Tebus pagarbintas. Kodėl nesugebėjot nuraminti tų dviejų „vengriukų“?
- Pats matai, daužėm jiems galvas kuolais kaip galėjom. Nekrito ir tiek. Ir Mociejų pagavo, - parodė į kūną aikštės viduryje. - Tas jau nebegyvens, bet kiti vyrai pabėgo ir dabar slapstosi už kampo? O ir kas žinojo, kad broliukai tokie gajūs pasirodys? Kiekvienas bent po tris – keturis smūgius per makaulę gavo ir vis tiek nepasidavė.
Išsitraukiau pistoletą ir pradėjau pilti paraką į vamzdį.
- Ei, goblinai! Norite kulką į kaktą gauti? - pademonstravau ginklą.
- Tu, vaiki, nejuokauk. Mes vis tiek tave pagausim, o jei sugalvosi šauti, tai ir sprandą nusuksim.
O pasirodo gorilos, bent vienas iš jų, ir kalbėti moka.  Ir veikti, supratau po to, kai jie pradėjo purtyti seną klevą. Mes su Jonu Raimundu išsilaikėm, bet pistoletas iš rankos iškrito. Teko vėl juos užkalbinti, kad nepastebėtų stovinčio smuklės tarpduryje Tado.
- Ponai troliai, obelis auga kitoje pusėje aikštės. Ją ir purtykite, kad vaisių prisirinktumėt. O mes neskanūs.
Medis sudrebėjo dar stipriau, kol broliukai pagaliau suprato, kad taip mūsų vistiek nepasieks. Jie vėl pradėjo ieškoti, kuo čia pasimėtyti, kai mano užmačią pratęsė Jonas Raimondas:
- Mingailos, gal susitarsim geruoju. Mes į jus nešaudom, o jūs duodat save suimti.
Broliukai pagalvojo, bet, pasižiūrėję į besislapstančius už kampo likusius mūsų kareivius ir abu sėdinčius medyje jų vadeivas, nusprendė nepasiduoti. Ir kodėl Tadas prašė per daug jų nesužaloti, matyt vėl kokį slaptą planą sukūrė.
Tuo tarpu visų mūsų bėdų kaltininkas grįžo į smuklę, palikdamas mane vieną nelaimėje. Baigsis vieną sykį mano kantrybė, išsakysiu jam viską, ką apie tai galvoju.
- Troliukai, dėdė Abramas už sulaužytą tvorą jums tokią sąskaitą pateiks, kad net jūsų vaikai neišsimokės, teks visiems į baudžiavą užsirašyti.
Pro galvą pralėkė dar vienas baslys ir padėkojau dievui, kad taiklumu goblinai irgi nepasižymi.
- Mingailos, nejuokaukit, papulsit žydui į baudžiavą, tai visą kraują iš jūsų išsiurbs, - supratęs mano mintį, pratęsė Jonas Raimondas. - Žiūrėkit, jis jau skaičiuoja nuostolius ir viską užrašinėja.
Broliai troliai pasižiūrėjo į tvoros baslius savo rankose, į smuklės duris, kurios vėl užsidarė, paslėpdamos kažkieno galvą ir pradėjo tartis.
- Žydą irgi užmušim, o ponas Kovačius mus išpirks, - pagaliau nutarė.
Per mūsų gąsdinimus ir rėkalojimus, jie neišgirdo, kaip iš smuklės išėjo Pantelejus su keliais savo žmonėmis ir vienu iš įkaitų. Kazokas prilaikė už rankos išbalusį senį Kovačių ir kažką kuždėjo jam į ausį.
- Mingailos, šuns vaikai, ateikit čia, - pasigirdo nuo smuklės.
Broliukai iškart sumenko ir išmetė savo medinius ginklus. Priėjusiems ir pabandžiusiems kažką pasiaiškinti, senis bajoras atskaldė antausius ir pradėjo spardyti kojomis. Kai tie jau gulėjo ant žemės, įsidrąsinę mūsų vyrai pagaliau sugebėjo juos surišti dvigubomis virvėmis, o mes su Jonu Raimundu pradėjome leistis žemyn.
- Klausyk, buvai greitesnis už abu goblinus, tai kodėl nepabėgai, kaip kiti nevėkšlos, o dar ilgai vedžiojai juos už nosies? - paklausiau bajoraituko.
- Anie per lėti buvo, teko nukreipti dėmesį. O kokiais blynais tu pavadinai Mingailas, kad
stipruoliai taip įsiuto?
Vaikinas pradėjo man patikti, bet klausimą uždavė tikrai nepatogų.


Tadas

Diteris išgelbėjo visą mūsų užmačią, bet pirmiausiai reikėjo kai ką išsiaškinti. Išrikiavęs kieme visą Darijušo padalinį, paklausiau:
- O dabar paaiškinkit man, kodėl šeši kariai nesugebėjo susidoroti su dviem valstiečiais?
Atsakymo sulaukti nesitikėjau, todėl buvau nustebintas to smulkaus bajoraičio, kuris visą operacijos laikotarpį pratupėjo medyje, išsakytais žodžiais.
  - Jėgos buvo nelygios. Mes, kaip buvo įsakyta, juos daužėme nenorėdami stipriai sužeisti, o broliams užteko tik vieną kartą mostelti, kaip Mociejus iškeliavo pas protėvius.
- Tylos! - nutildžiau visus kitus, norinčius pasiteisinti.
Ilgai vaikščiojau prie jų grandinės, įsižiūrėdamas į veidus.
Vaikinas teisus, palyginant su Mingailomis, išsirikiavusi prieš mane rikiuotė buvo panaši į vaikų darželį. Prisiminiau ekskursijas po istorinius viduramžių muziejus, kur į XVII amžiaus šarvus vos galėdavo įsibrauti XX amžiaus dvylikos metų bernas ir supratau – daug dar jiems reikia valgyti. O broliai Mingailos su savo dviejų metrų ūgiu - tiesiog dabarties genetinis išsigimimas.
- Jonas Raimondas Stankevičius, kaip supratau, - šaltu tonu kreipiausi į išdrįsusį prakalbėti bajoraitį. - Parodykite, kaip stovėjote, kada nusprendėte užpulti išėjusius iš smuklės priešo kareivius.
Truko šiek tiek laiko, kol kiekvienas iš jų prisiminė savo vietą ir kokius judesius jie darė, norėdami paimti į nelaisvę du brolius Rankeles*. Visą tai paprašiau įsiminti Darijušą Gecevičių, nes būtent jam, ateityje, prireiks parodyti naujus smūgius į mirtinus taškus, kurie gali išvesti iš rikiuotės ir patį raumeningiausią priešą, jo neužmušant. Taip norėjosi tą techniką pademonstruoti pačiam, bet keturiolikos metų bernaičio kūnas ir asmeninė patirtis neleido apsijuokti.
- Tolesnes peripetijas aptarsite su Diteriu, - pamatęs jo maldaujamą žvilgsnį, nusprendžiau.
Buvo ir svarbesnių priežasčių nutraukti kvailus pamokymus. Reikėjo dar pasikalbėti su žmogumi, kuris privertė mane pasirinkti patį sunkiausią Kovačių problemos sprendimo būdą. Su Olgerdu.
Jau žinojau, kad neapskaičiavau smūgio smėlio maišiuku per pakaušį ir, kad jo mirtis gali sugadinti visus planus. Bandžiau gydyti rankos pridėjimu, bet įą pervėrė tik silpnas jėgos spindulėlis. Nieko nesupratęs, pabandžiau atlikti panašią operaciją su visais sužeistaisiais, stebėdamas, kad tik veltui dalinu savo dovaną, silpnėdamas su kiekvienu prisilietimu. Tačiau užteko tik prisiliesti prie Diterio, kai jo mažytis nusibrozdinimas greitai užsitraukė, o mane išnešė laukan, kad atsigaiveliočiau.
Supratau, kad gydyti galiu tik artimus man žmones, o kitiems galiu tik palengvinti kančias. O ar tai teisybė, dar reikėjo patikrinti.

* Populiaraus aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje lietuviško teleserialo „Raudonmedžio Rojus“ herojai, pasižymėję milžiniška jėga ir mažu protu.

Olgerdas Kovacius

Galva spengė, plyšo ir burnoje jautėsi kraujo skonis. Vaikinas vos įstengė atverti akis, kad apsižvalgytų ir pamatytų prieš save išdaviką – Šmikį. Ir vėl prarado sąmonę.
Kai sekantį kartą atsipeikėjo, prie jo prisilenkė Brigita Birmontaitė ir nušluostė prakaitą nuo kaktos. Olgerdas padėkojo dievui už tokį puikų sapną ir užmigo.
Atsibudo išgirdęs pokalbį – kažkas aptarinėjo jo sveikatos būklę.
- Viskas jūsų rankose, mieloji kuzina*.  Panorėsite - jis numirs, panorėsite – gyvens.
- Tu velnio benkarte! Mūsų giminės gėda! Geriau numirti vienuolyne, negu klausyti Andriaus Rudaminos išperų!
Po ilgos tylos Olgerdas pagaliau išgirdo atsakymą.
- Įdomu. Ir kuo buvo tas tas Rudamina?
- Ne tau žinoti, prileisk geriau prie mano mielo.
- Jūs ir taip šalia jo sėdite, mieloji pussesere.
Olgerdas pajuto, kaip šlapias rankšluostis valo jo kaktą ir krūtinę. Suprasdamas, jog kūną liečia Brigitos rankos, maloniai pasitempė, sudejuodamas nuo galvos skausmo.
- O štai ir tavo meilė atsipeikėjo. Gal dabar paliksi mus vienus, vyrams pasišnekėti reikia.
- Ne, ne ir dar kartą ne!
Kovačius atmerkė akis ir suprato, kad Brigitos veidas jam nesisapnavo. Bet ką kambaryje veikė menestrelis, ilgai nesuprato. Kol tas nesikreipė asmeniškai.
- O, herojus meilužis atsibudo. Mano pusseserė jau kelis kartus man grasino teismu ir savo tėvo rūstybe, o tu vis dar lovoje vartaisi.
Galva plyšo ir Olgerdas palietė lininį rankšluostį, padėtą ant kaktos.
- O tu gajus, - pratesė menestrelis. - Bijojau, kad numirsi ir nesuspėsim pasikalbėti.
- Atstok! Beje, kas tu toks, kad turėčiau su tavim šnekėti?
Drėgnas rankšluostis vėl nuvalė jam prakaitą nuo kaktos ir krūtinės, susilaikydamas ties širdimi. Brigita pristatė jam Tadeušą Žemeckį, savo tolimą giminaitį.
- Mieloji kuzina tik užmiršo pasakyti, kad aš, paprašytas žmonių, pradėjau rūpintis jų saugumu šiame krašte ir jau beveik įvedžiau tvarką, kai viena visiškai išpuikusi gauja nusprendė apiplėšinėti svečius, važiuojančius pas mano giminaitę. Aš tik nesuprantu, kodėl jinai prašo, kad aš nepakarčiau jūsų?
Olgerdas sudejavo ne tiek iš skausmo, kiek iš gėdos. Jis ne tik papuolė į nelaisvę, bet ir buvo pažemintas mylimosios akyse.
- Kviečiu tave į dvikovą, - vos ištarė. Mintis numirti garbingai pasirodė išganymu.
- Net ir nesvajok! - vaikėzas senio žvilgsniu pražudė ir tą viltį.
- Tu buvai bajoru, kol nepradėjai plėšikauti, todėl ir teisime tave, kaip paprastą vagį.
Kovačius nugalejo skausmą ir šoko iš lovos, norėdamas pribaigti tą pasipūtusį bajoraitį, ir tuoj nukrito atgal, partemptas pririštais prie lovos kojų rankšluosčiais.
Tuoj pat prie jo pribėgo Brigita ir puolė raminti.
- Nekankink mūsų ir pasakyk pagaliau, kodėl tu jį nori palikti gyvą? - kreipėsi į Tadą Žemeckį.
- Kad jis kovotojas, jau supratau. Bet ar tinka mano tikslui, įsitikinsiu, kai atsakys į kelis klausimus.
Pasilenkė prie ligonio ir pažiūrėjo tiesiai jam į akis.
- Kokia pagrindinė tavo klaida tapo pakliuvimo į pasalą priežastimi?
Olgerdas, kuris buvo pasiruošęs, jog jo kamantinės apie likusius laisvėje Oginskių šalininkus - vis dėl to tai Sapiegos žmogus - nustebo, bet pabandė atsakyti.
- Mes pasitikėjome Šmikiu.
- Tai klaida, bet ji nieko nereiškė, - šaltu tonu atsakė Tadas Žemeckis ir dar sykį pakartojo klausimą.
- Mus išdavė senas tėvo draugas.
- Jei dar sykį tuščiai aušinsi burną, ketvirto karto nebus. Žiūrėk gilyn, suprask esmę.
Olgerdas įsižiūrėjo į jaunuolio veidą ir suprato, kad su juo kalba ne išpuikintas savo padėtimis vaikigalis. Panašiu tonu klausinėdavo senasis donas Rodrigesas, kai vaikystėje rodė pradinius fechtavimo špaga judesius. Jis dar sykį prisiminė, kas vyko smuklėje ir suprato, kokio atsakymo tikisi meistras.
- Panorėję pajungti tavo žmonęs, nieko apie jus nežinojom. Per daug savo jėgomis pasitikėjom.
Tadas Žemeckis lengviau atsikvėpė.
- Jei tu pažįsti savo priešininką ir supratai save, - laimėsi. Jei nežinai kas tu ir kas tavo priešas, - pralaimėsi. Jei tu pažįsti save, ir nieko nežinai apie priešą - vieną kartą laimėsi, kitą – pralaimėsi, - padeklamavo.
- Sun Tzu „Karo Menas“.  Trečias šimtmetis prieš Kristaus gimimą. Kinija.
Olgerdas apstulbo. Jis suprato, kad ką tik prisilietė prie kažkokios paslapties ir, kad jaunasis Brigitos pusbrolis – tai velnias arba angelas žmogaus kailyje. Kažką panašaus jam kalbėjo jau ne vienas mokytojas, bet kad taip trumpai ir aiškiai? Čia jis pamatė, kaip išbalo ir pradėjo žegnotis mylimoji.
- Tai visa tai teisybė? - paklausė. - Tu suradai ir perskaitei Andriaus Rudaminos laiškus ir uždraustas jėzuitų ordeno ataskaitas.
Žemeckis pradėjo vaikščioti ratais po kambarį. Po kurio laiko pratarė.
- Žinoma, ir ne tik juos. Bet jūs, mano mieloji pussesere, jau spėjote sužinoti dalį slaptų žinių, kaip ir šis gražuolis. Todėl dabar pasirink, išeiti iš šio kambario su juo už parankės, ar....?
Merginos akys sudrėko ir ji jau norėjo išrėžti kalbą, kai jos delną paglostė Olgerdas.
- Ko tu nori iš mūsų?
- Priesaikos!
- Kokios? Liuciferiui ir Bafogui? Savo sielą užstatyti? - išsigando Brigita.
Tadas nusišypsojo.
- Ne, - tik man.

Kai ceremonija su kraujo priesaika baigėsi, Olgerdas, matydamas, kaip išneša apalpusį Tadą Žemeckį ir pajutęs, kad jam jau nebeskauda galvos, priglaudė pagaliau prie savęs Brigitą. Abu jie jautė silpnumą, bet nuo šiol žinojo, - pasaulis prieš jų akis sušvito naujomis spalvomis. 

* Pusseserė (lenk)





Penkta dalis. Rugiapjūtė

Buvo keturiolika sričių
Tairos šeimai paklusnių.
Buvo šimtas tūkstančių karių
Samurajaus priesaikai ištikimų.

„Sakmė apie Tairos klaną“ XIII amžius Japonija




Kristina Rugpjūtis 1700 metai Girdžiai

Aš aplaižiau sidabrinį šaukštą ir daviau jį merginai, klūpančiai prieš mane. Brolio idėja su medaus aviliais jau pasiteisino, bet daugiau aš į tą sodą neisiu. Neteisingos ten bitės, vis įgelti nori, - piktai juokavo Tadas. Jis jau pavasario pabaigoj kartu su piemeniu Arūnu sukonstravo dvi medines dėžes, į kurias iš šiaudinio avilio perkėlė bičių šeimynas ir dabar ragavau pirmąjį derlių*.
- Paskanauk, mes, bajorai Žemeckiai, nesame gobšūs. Ir jei tu tikrai nori dirbti mūsų siuvykloje, tai gausi po šeštoką į dieną. Bet turėsi stengtis.
Ilga kaip žardis mergiotė puolė bučiuoti man rankas, o aš susirūpinau.
- Tai kiek tau metų?
- Keturiolika, ponia.
Žiūrėk tu man, tik trejais metais už mane vyresnė, bet jau sugebėjo praaugti Alesių. Dėl visa ko, matydama jos alkaną žvilgsnį, pasėmiau dar vieną šaukštą medaus ir liepiau pasistiprinti.
Čia į kambarį užėjo Tadas ir paklausė, kaip man sekasi. Pamatęs nepažįstamą miesčionę, pradėjo domėtis ir ja. Kol neišvydo tuščio medaus puoduko.
-  Kristina, aš tau sakiau, kad gali valgyti tik po du šaukštus į dieną. Bet ne viską iš karto.
- Pone, nepykit ant jos, tai aš viską suvalgiau, - nustebau, kai visiškai svetima mergaitė pradėjo mane ginti.
Brolis nepasitikėdamas apžvelgė mane ir tą ubagę. Kai tik jis nusisuko, aplaižiau savo lūpas ir nutryniau žandus, kol Tadas geriau neįsižiūrėjo. Dabar jis man tikrai nieko neįrodys.
- Kas tu ir kiek tau metų?
- Ilona Grybaitė, pone. Laisva Jurbarko miesto gyventoja. Kai mama numirė, sužinojau, kad ieškote siuvėjų, todėl ir atkeliavau čionai. Pone, neišvarykite manęs.
- Prisiekinėjai, kad tu suvalgei medų? O viena niekam tikusi mergiotė, jau visą pusvalandį valo savo skruostus, tikėdamasi, kad nieko nepastebėsiu.
Tokios gėdos jau seniai neapturėjau. Tadas, net nežiūrėdamas į mane, taip pažemino, kad net nepatogu bajoraitei prieš miesčionę tapo. Ir kodėl brolis taip mėgsta pamokyti prie kitų, negalėjo palaukti.
- Pone, aš tikrai suvalgiau visą medų. Senokai burnoje nieko neturėjau, o čia tokia galimybė pasitaikė. Jūsų sesuo čia tikrai niekuo dėta.
Brolis atsisėdo į šalimais stovintį krėslą ir pradėjo juoktis. Man nieko kitko nebeliko, kaip atsiprašyti. Vos ne ant kelių atsiklaupti teko, parodant, kaip gailiuosi. Ilona Grybaitė irgi prisijungė prie mano atgailos ir pradėjo melsti jai atleisti.
Tadas ilgai mus stebėjo, net išsigandau, kad už nuobaudą pašalins savaitei iš treniruočių, bet
jis nusprendė kitaip mane pamokyti.
- Turėsi dar vieną draugę, kuri padės tau siuvinėti drobę. Bet prieš tai supažindink ją su muilu.
- Bet gi ji ne bajoraitė? - supykau.
- Už tai protingesnė ir gudresnė už vieną kvailą mergiotę daug kartų. Be to, jau seniai tau porininkės treniruotėse reikėjo. Noriu pradėti mokyti tave moteriškų kovos būdų.
Tik jam išėjus, supratau, ką jis paskelbė. Nuo šiol mane mokys ir kovoti, o ne tik lankstytis ir bėgioti. Taip norėjosi pagriebti naują draugę ir pašokinėti, bet, kaip bajoraitei, man nederėjo rodyti savų jausmų prie žemesnės kilmės žmonių. Pajutusi nuo jos einantį kvapą, prisiminiau ir dar vieną brolio nurodymą. Pasikviečiau auklę Mildą ir nuvedėm vargšelę prie nesenai pastatytos ant Mituvos kranto pirtelės ir padėjome prisemti vandens į didelį kubilą. Naujai sugalvotas Tado sprendimas leido tai greitai padaryti net tokioms silpnoms mergaitėm. Bėda atėjo visai iš kitos pusės. Ilona, supratusi, kad jei reikės nusirengti ir praustis, pradėjo žegnotis ir atsikalbinėti, jog tai sarmata prieš dievą - nuogai būti.
Teko prisiminti viską, ką man, taip pat besispyriojančiai, kalbėjo brolis ir net pakartoti jo intonacijas, raminant kvailą miestietę.
- Ilona Grybaite, jei nori man ir broliui tarnauti, tai įsidėmėk, - jei aš įsakysiu šokti į ugnį, - turėsi šokti, jei įsakysiu išsirengti nuogai ir išeit pasivaikščioti po kaimą, padarysi ir tai. Supratai?  Jei ne, susirenki savo mantą ir pėdini namo.
Visa tai kalbant, reikėjo pasistengti išlaikyti tą šaltą metalą balse, kuriuo jau seniai tapo žymus Tadas. Ilgai svajojau išrėžti tokią pačią tiradą, kokią sugebėdavo brolis, ir dabar stebėjau kaip tai gerai suveikė. Mergina pasistaipaliojo, atsiduso ir pradėjo nusirenginėti. Nustebau pamačius didžiules, baigiančias užgyti mėlynes ant jos kaulėto kūno
- Kas tave taip?
- Ponia, tai menkniekis, tai greitai praeis.
- Aš klausiu, kas tave taip, o ne kaip tu jautiesi, - pačiai nejuntant išsprūdo Tado intonacijos balse.
Ilonai net ašaros pradėjo byrėti, teko pakartoti klausimą trečią kartą, primenant, kad kelias už durų visada laisvas.
- Bajoras Samulskis, ponia. Jis labai supyko, kad nenorėjau jam atsiduoti. Bet jūs niekam nesakykit, o tai jis ir čia mane suras.
- Tas storulis iš Skirsnemunės? Taigi Tadas jį jau kartą įspėjo, pažiūrėsim, kaip tas dabar išsikapstys. O tu neišgyvenk, išsitrink visą kūną tuo minkštu akmeniu ir šok į bačką, Milda tau padės nusiprausti.
Tuo laiku apžiūrėjau Ilonos sijonus bei marškinius ir, pamačiusi utėles, įmečiau į geležinį kubilą. Tadas įvedė naują paprotį po pirties visada persirengti naujais rūbais, o senuosius virinti su muilu porą valandų vis pamaišant, ir tik tada gerai praskalauti šaltame vandenyje.

Moterys iš pradžių prieštaravo, nes daug lengviau buvo įmesti apatinius į tekantį vandenį, pririšti juos ir taip laikyti, iki pradės temti, praleidžiant likusį laiką apkalbant kaimynus. Vanduo pamažu nuplaudavo purvą ir belikdavo tik išdžiovinti skalbinius.
Tadas, dar pavasarį pamatęs tą, kaip jis pavadino, „procesą“, tik sušnypštė, kad tinginystės bei nešvaros kaime nenori ir po kelių mėnesių, kuriuos užsidaręs su abiem savo draugais praleido smirdinčioje palapinėje, atnešė man panašią į molį masę. Tik tai, kad labai pasitikėjau broliu bei Diteriu leido iškęsti tokią, kaip tada maniau, gėdą. Lyg burtažodžius kartodami nežinomus žodžius - šampūnas, muilas, šarmai, procentai, riebalai, kvapnūs aliejai - jie ilgai laikė mane, paguldę žemyn galva, ir trynė tuo moliu plaukus, vis pamirkydami juos šiltame vandenyje. Panašiai plovė ir su mano veidą, ausis bei rankas iki alkūnių. Net pėdas, nekreipdami prašymo negėdinti manęs, juo trynė, vis patarkuodami. Kada kankinimas baigėsi, Diteris, lyg kokia dvaro panelė būtų, taip įdomiai supynė kasas ir brolis, nuėmęs rankšluostėlį nuo akių, liepė pereiti per kaimą bei pasveikinti kiekvieną sutiktąjį.
Tokio sutikimo nesitikėjau. Visi pamatę mane, nusiimdavo skrybėlę, persižegnodavo ir priklaupdavo. O kai vienas iš naujai pasirodžiusių bajoraičių paprašė leidimo pabučiuoti man delną pagal naujausią Paryžiaus galantiškumo madą, net susinepatoginau. Gerai, kad Tado šūksnis už nugaros perspėjo.
- Raimundai Stankevičiau, bučiuojama damos viršutinė plaštakos dalis, delną laižo tik meilužiai.
Supratusi, ką nori perduoti man brolis, vos spėjau ištraukti ranką iš paraudusio kaip burokas jauno bajoraičio letenų. Toks konfūzas* galėjo atsitikti, ilgus metus visi būtų prisiminę. Šaltu žvilgsniu nubausdama nevėkšlą, nubėgau namo pasižiūrėti į veidrodį. Iš ten stebėjo nepažįstama gražuolė ir taip užsinorėjau išbučiuoti abu artimiausius man žmones.

Pažvelgusi į verdantį vandenį, supratau kokią klaidą padariau. Juk pas Iloną Grybaitę tai buvo vieninteliai rūbai, o mūsų kaime daugiau nėra tokių aukštų moterų. Teko pasiųsti Mildą parnešti ką nors iš Vilmos aprėdų ir pačiai pratęsti naujos draugės prausimą. Gaila, kad pas miestietę tokie trumpi plaukai*, padaryčiau tokią pačią šukuoseną, kaip ir pas mane bei daugumą aplinkinių bajoraičių. Ilona neturi iš jų išsiskirti, vis dėl to tai mano draugė.
Pagaliau šiaip ne taip išaiškinusi merginai apie muilo svarbą ir kodėl Tadas nemėgsta blusų, nuprausiau tą liesą bei kaulėtą merginą ir išsigandau. Pasirodo, mėlynės puošė ne tik jos kūną, bet ir veidą. Šito jau negalėjau atleisti ir, kai Ilona apsirengė, pirmiausia ją nuvedžiau į aikštę, kur Diteris su donu Rodrigesu treniravo jaunus bajoraičius ir kai kuriuos miestiečius.
Nuvedžiau ir pastačiau šalia senojo senojo ispano. Jis tik nužvelgė ją ir galantiškai man nusilenkė. Greitai aikštelėje įsivyravo tyla, - visi laukė meistro leidimo kalbėti.
- Sinjorita, čia jūsų mūšis. Įsivėlėte į jį, tai kaukitės.
Dono Rodrigeso žodžiai, kaip visada, buvo paslaptingi, bet jau seniai perpratau, ką tas vienišas senukas nori pasakyti ir mielai klausydavau jo pamokymų. Reikėjo tik susikaupti ir vėl panaudoti Tado intonacijas.
- Ir jūs vadinatės riteriais? Jūs, kurie taip dažnai kalbate ir dainuojate apie riteriškumą ir galantiškumą! Apie tai, kad visada pasiryžę apginti našlaites ir nekaltai nuskriaustas! Tai pažiūrėkite į mano draugę -  našlaitę, kurią nuskriaudė bajoras Samulskis! Įsižiūrėkite į mėlynes, kurios puošia našlaitėlės veidą, blauzdas ir rankas, ir jūs pamatysite, kad visos jūsų kalbos – tai tik tušti plepalai. Riteriai – nevykėliai, taip jus reikia vadinti!
Pasisukusi link išraudusios Ilonos, paėmiau ją už parankės ir garsiai ištariau:
- Einam iš čia, tie juokdariai, vaidinantys riterius, vis tiek nieko nesugeba. Mums, moterims, belieka tik verkti, nes tikrų riterių šiais laikais nebeliko.


* Dabartinio tipo aviliai Lietuvoje pasirodė tik XIX amžiaus pabaigoje. Iki tol bites laikydavo mediniuose arba šiaudiniuose apvaliuose aviliuose, ar išvis ieškodavo jų miškuose ir ten kopinėdavo.
* Konfūzas – gėda, nepatogi situacija, perdirbtas iš prancūzų kalbos XVII amžiaus naujadaras.
*Tais laikais žemos kilmės moterims sanitarijos pagrindu buvo draudžiama nešioti ilgus plaukus.


Tadas

Žiūrėjau į apsiašarojusius Mingailas ir vėl stebėjausi Dievo išdaigomis. Broliukai, galintys nusukti sprandą bet kuriam į juos kreivai pažiūrėjusiam nepažįstamam žmogui, verkė, klausydami eilinės Alesiaus pasakos.  Jis, apsuptas visų kaimo vaikų bei besisvečiuojančių, tyliai pasakojo undinėlės meilės princui istoriją bei apie išdavystės pasekmes.

Su draugu reikėjo kažką daryti. Jo būseną galėjau nusakyti, kaip ilgai besitęsiančią isteriją, stresą, sukeltą susidūrimo su žiauria tikrove. Tėvas Ignacijos bei jo namiškiai papasakojo, kad vaikinas naktimis sapnuoja košmarus, kuriuose jį lanko numirėliai ir beveik nemiega. Matydamas pamėlusius jo paakius, su tuo sutikau. Viena gerai - Alesius lengvai kapojo keptas lašinukuose bulves, nesuprasdamas, kad tampa pavyzdžiu aplinkiniams vaikams. Suaugusiems jas nustojau siūlyti, kai susidūriau su milžinišku senesnių žmonių pasipriešinimu ir nenoru valgyti nepažįstamą maistą. O ir kiti vietiniai tabu, atrodantys tokiais kvailais, visapusiškai palaikomi bažnyčios, varė iš proto.  Kopūstus valgyti draudžia dievas, nes jie panašūs į žmogaus galvą, žemuoges ir mėlynes iki Mergelės Marijos paėmimo į dangų arba Žolinių šventės irgi.
Marazmas, sukeliantis galvos skausmą, - visur ir visuose sluoksniuose. Kūdikiai suvystyti standžiai, kaip saldainiai ir išvyniojami iš šūdinų skudurų tik kas trys keturios dienos. Tie, kas iš jų nemirdavo pirmais mėnesiais, iki šešių metų ropodavo po aslą ir rinko bei kišo į burną viską, kas ne taip gulėjo. Išgyvendavo - na, gal tik vienas iš dešimties, o visus kitus laidodavo su žodžiais – Dievulis davė, jis ir paėmė.
Bajoras Grigas, išgirdęs apie mano galimybes laikas nuo laiko išgydyti žmones, pakvietė stebėti jo jaunos žmonos gimdymą. Ir pačiu laiku, nes išlepusi panelė, sėkmingai davusi gyvenimą berniukui, prisidengusi silpnumu, visai nenorėjo keltis iš lovos - pogimdyminės karštligės užsinorėjo. Teko priversti ją atsistoti ir pasivaikščioti, papasakojant vietinėms pribuvėjoms ir kunigui kas yra sepsis bei kas darosi moters viduriuose, jei ten užsistovi kraujas.
Po to jau nesistebėjau, kai Grigas ir dar pora pažįstamų bajoraičių užsinorėjo duoti man priesaiką krauju. Jų norui išplėsti prisiekusių ratą teko paprieštarauti - tik išbandžius visus savanorius, bus galima kalbėti apie jų tinkamumą mano tikslams.
Naujoves įgyvendinu, nežiūrėdamas į daugumos pasipriešinimą ir norus, žinodamas, kad menkiausias sustojimas ar atsitraukimas baigsis tuo, jog į mane pradės žiūrėti kaip į nerimtą žmogų. Užtenka vien to, kad tiems patiems broliams Mingailoms, atėjusiems paklausti, ar tikrai troliai ir goblinai - tai stipriausi dieviškosios kariuomenės angelai, skirti kovoti su maumais ir bobaušiais*, atsakiau, kad tai netiesa. Patys kiečiausi tarp diviškoje kariuomenėje - tai Čipas ir Deilas*, todėl broliukai gali didžiuotis savo naujais vardais. Diteris su Jonu Raimundu Stankevičium po to ilgai iš jų šaipėsi, kol patarlė – „sėdi, kaip Čipas su Deilu medyje“ nepasiekė ir jų ausų.
Tada ir šovė į galvą paprašyti, kad Mingailos prižiūrėtų Alesių, silpnąją mūsų trijulės grandį. Vis dėl to žmogus, kategoriškai atsisakantis pripažinti pasipriešinimą smurtui, šiais laikais gali būti tik dievišku bepročiu, palaimintuoju, bet ir tai tik trumpą laiką. Ir saksoniečiai, ir švedai, būdami protestantais, nesigailėjo katalikų kunigų ir vienuolių, o ubagas, pasakojantis apie gėrio pergalę, juos tik juokindavo. Palaimintais jie laikė tiktai tuos, kurie dirba ir savo jėgomis tampa gerbiamu žmogumi. Visi tie valkatos, klajojantys artistai ir kiti meno žmonės nebuvo verti to vardo, atitraukdami tikrus krikščionis nuo tarnavimo savo darbu Dievui, nors ir jiems buvo leidžiama laikas nuo laiko pabūti padorių žmonių kompanijoje, palinksminant klausą dainavimu, ar tapant šeimos galvos portretą. Visais kitais atvejais jie tik tarnai, kuriuos galima išplakti ar pasiųsti pjauti rugių.
Tokios mano draugo dalios man visiškai nesinorėjo, todėl gainiojau jį treniruotėse iki nukritimo. Kol mano kelyje nepasirodė donas Rodrigesas.

Kai paprašiau Olgerdo Kovačio surasti patį geriausią fechtavimo meistrą mūsų apylinkėje, jis papasakojo apie keistuolį senuką ispaną. Ir iš karto perspėjo, kad jau keletas metų, kai jis atsisakė priiminėti mokinius, nes ten kažkokia istorija su jo anūkų mirtimi buvo ir niekas nerado žudikų. Tada ponas Rorigesas ir užsidarė savo dūme, nieko nepriiminėdamas, kol praeitą rudenį, penkis prūsų plėšikus, nusprendusius apiplėšti senuką, jis sutaršė lyg sausą vilną.
Nuo tol visos bajorų šeimos vėl prisiminė apie jį, tačiau keistuolis atsisakė ką nors mokinti.
Tokia istorija mane bei Diterį suintrigavo ir, ardami žemę nosimi, vis dėlto išsiaiškinom, kad senolis kažkuo prasikalto prieš safardus, vienos judėjų sektos pasekėjus. Kas jie tokie, išsiaiškinti nesugebėjome, bet už tai įprašėme senolį pradėti treniruoti mus visus.
Būtent tada susidūriau su dar viena Alesiaus savybe. Palakstęs pora savaičių nubraižytoje dono Rodrigeso hegsagramoje, jis staiga pareiškė, kad tikriems šokio judesiams trūksta erdvės ir nubrėžė špaga dar pora pėdų rate. Senas mokytojas tik sumirksėjo akimis ir jau norėjo pareikšti, kad, neiškentęs tokio įžeidimo, atsisako mus treniruoti, kai aš priprašiau jo to nedaryti. Vis dėlto, niekas neturi pykti ant kvailučių.
Donas Rodrigesas tik nusikvatojo ir pareiškė, kad jis sprendžia ką nori mokyti, o ką ne ir paliko Alesių. Jo mintis supratau tik vėliau, kai pastebėjau, kad, mokydamas mus laikyti taisyklingu kampu špagą ir durklą, jis akimis vis žvilgčiodavo į Alesiaus šokį. Greitai ir mūsų apkritimuose atsirado tos pačios pėdos, kur reikėdavo žengti atlikus judesį bei išėjimą iš dūrio linijos. Treniravomės iš karto su tikrais ginklais, kol galų gale įkalbėjom doną Rodrigesą leisti vaikams pradžioje žaisti medinėmis imitacijomis. Kitiems jis griežtai atsakė, motyvuodamas tuo, kad ranka turi jausti ginklo svorį ir pavojų. Nustebinom ir mokytoją, kai į burbėjimus apie skirtumus tarp kardo ir špagos atsinešėme trijų ašmenų durklą ir Diteris jam parodė kaip paprastu kūno judesiu galima blokuoti ir net sulaužyti nekokybiškos geležies priešo špagą.
Treniruotėms skyrėme po porą valandų, dukart per dieną. Visą kitą laiką atimdavo smulkūs darbai ir popierizmas.  Aprašyti - kiek bulvių prikasėm iš tų dviejų šimtinių, kiek metalo bei malkų reikės naujiems Diterio bandymams kalvėje, kodėl siuvėjos turi dirbti prie žvakių šviesos ir kaip palengvinti jų darbą. Gerai, jog Kovačiaus vyrai vis dėl to suprato, kad pirtis, atskiras tualetas, siuvykla ir skalbykla tikrai gali nešti naudą bei padėjo suręsti tas pašiūres. Taip išsprendžiau bent jau pagrindinius savo poreikius. Bet kiek jų dar palikau ateičiai.

Alesius baigė pagaliau sekti pasaką ir, galų gale, galėjau prabilti.
- Vaikai, bėgti namo dar anksti. Leiskit ir man kai ką paporinti.
Visa govėda džiaugsmingai suriko valio, pritraukdama aplinkinių dėmesį.  Pasakos vakarais buvo laikomos laisvalaikio malonumais, neįeinančiais į nuodėmių apibrėžimą ir mus apsupo beveik visas kaimas. Pažiūrėjęs į Alesių, nusprendžiau jam padėti kovoje su naktiniais košmarais.
- Seniai, labai seniai Tuopų kaime žmonės sudegino vokietį raganių. Ir teisingai padarė, nes jis karves nužiūrėdavo, kad pieno neduotų ar moteris susargdindavo. Bet nežínojo būrai, kad blogį reikia ne tik nužudyti, bet ir visus jo pėdsakus sunaikinti, todėl raganius išprašė pragare leidimo grįžti į kaimą ir atkeršyti jo gyventojams. Vadinosi jis Fredis Kriugeris, - garsiai pratariau, žiūrėdamas į Alesių.
Bet tas gyveno savo svajonių pilyje ir visiškai nereagavo į mano bandymus prasimušti į jo pasąmonę - teko pratęsti pasakojimą susirinkusiems.
- Atkeršyti jis galėjo tik vaikams, neatlikusiems dienos darbų ar nepasimeldusiems prieš miegą. Suaugę tokios klaidos jau nedarydavo, todėl raganius prieš juos buvo bejėgis.
Kad būtų dar baisiau, laužo šviesoje pradėjau prieš visus susirinkusius vaidinti raganiaus gudrybes žudant vaikus. Kai dauguma jau sėdėjo, apglėbę savo artimuosius, ir drebėjo iš baimės, pratęsiau.
- Ir beveik visi kaimo vaikai jau buvo nužudyti savo sapnuose, kai jaunas, neseniai atsiųstas iš Vilniaus kunigas suprato kokios velnio pinklės apėmė kaimą ir jo gyventojus. Kiekvienas neatliktas darbas, bet kuri, net pati smulkiausia nuodėmė, padaryta per dieną, buvo išnaudojama raganiaus kaip žudymo įrankis. Ir pasakė tada kunigas jaunam piemenaičiui.
- Žinau, kad šią naktį Fredis Kriugeris, ateis pas tave ir bandys nužudyti.  Priežastį jis ras, bet tu nebijok. Jei pasimelsi prieš naktį, žinok – Mergelė Marija žiūri į tave ir saugoja. Kai raganius įlįs į tavo sapną, prisimink, kad tai tik smulkus vagilis, kuris taip pat bijo tavęs. Nedrebi gi nei varles, nei peles pamatęs, todėl įsivaizduok, kad ir tavo sapne jis yra niekas.
Papasakojau susirinkusiems kaip baigėsi piemenuko ir raganiaus dvikova, prieblandoje parodydamas, kokiomis bausmėmis buvo nuteistas netikėlis ir kokia gėdinga buvo jo mirtis. Matydamas, kad visi lengvai atsikvėpė ir net pradėjo juokauti, išmečiau paskutinį kozirį.
- Bet pragaro valdovas, matydamas kokius, norėdamas sunaikinti padorius krikščionis, tikslus pasiekė raganius, pasiuntė ir daugiau savo tarnų į žmonių sapnus. Vienas iš jų neseniai ir pas mane apsilankė.
Išsigandę veidai pradėjo mane tyrinėti. Išsitraukęs iš terbos varlę, parodžiau visiems.
- Mano sapnas, ką noriu tą ir darau. Atsiuntė bobaušį, norėdamas mane išgąsdinti, tai paverčiau jį į varlę. Ir dabar žiūrėkit, ką su juo padarysiu.
Paėmęs smilgą, įkišau varlei į subinę ir pradėjau pūsti ten orą. Kai nelaiminga auka tapo panaši į balioną, paleidau ir prislopintu balsu paaiškinau.
- Matėt - buvo bobaušis - tapo varle. Ir jei dabar kam nors iš jūsų prisapnuos panašūs raganiai, žinokit, kad visada galima į sapną pasikviesti mane ir tie maumai, velniai, kaukai greitai virs paprastomis varlėmis. O ką su jais daryti, patys nuspręsit.

Palikau laužą liūdėdamas. Taip norėjosi paaiškinti Alesiui apie sapnų reikšmę gyvenime, bet vaikinas visiškai manęs neklausė, pasakojimo viduryje nusibraižė savo ratą ir pradėjo šokį su kardais. Kito būdo jam pagelbėti, dar nežinojau, padėkodamas dievams, kad atsiuntė „tokį“ padėjėją.
Tačiau, klausydamas jo, galutinai nutariau sukurti naują projektą. Sėdėdamas pas tėvą Ignacijų, pasakojau jam apie tai, kokią naudą patirs jo parapija, jei apleistoje koplyčioje bus atrasti Barko metraščiai. Dvasininkas ilgai nenorėjo su manim sutikti, minėdamas melo nuodėmę, bet galų gale jį įkalbėjau.

Žvilgsnis iš ateities.

Istorijų rinkinys „Kunigaikštis Vaidievutis ir jo apvaliojo stalo riteriai“ devyniolikto amžiaus pabaigoje buvo galutinai pripažintas legendų apie karalių Artūrą kopija, parašyta niekam nežinomo Lietuvos poeto. Kas tuo pačiu nesutrukdė laikyti duotą kūrinį, pasakojantį apie tai, kaip Palemoną* ir jo sūnus sutiko tuometinis Lietuvos karalius, paskelbti pasaulio kultūros paveldu.
Literatūros istorikai tik niekaip nesupranta - vis dėl to Tarasius Nuostabusis, kuriam buvo priskirtas autoriaus vardas, tais laikais buvo dar per jaunas. Joganas Šulcas, pats prisipažino, kad viską nurašė nuo seno pergamento, sudegusio vėliau per gaisrą. Vienas istorikas, kurio net vardą minėti tapo gėda, buvo draugiškai nušvilptas tyrinėtųjų kongrese, kai pareiškė, kad sulyginęs kelis išlikusius Tado Žemeckio raštų lapus su legendomis apie Vaidievutį, pamatė, kad stilistika ir kalbos įtaigumas priklauso būtent tam legendiniam Lietuvos anekdotų herojui. Išsišokėlį net kiaušiniais apmėtė, kaip teršiantį padorų mokslininkų vardą.

* Patys baisiausi lietuviškos mitologijos atstovai.
* 90 -to XX amžiaus multiserialo herojai
*Populiari tais laikais teorija, kad visi Lietuvos didikai kilo iš senovės Romos patricijų giminės. Lyg tai Jurbarką įkūrė Palemono sūnūs Juras ir Barkas, o trečias sūnus Kunas - laikinąją sostinę.


1700 metai Rugsėjo pradžia.
Kažkur ties Baužais (Dabartinis Jurbarko rajonas)


Tadas


Nerimaujantį ristūną vos ne vos nuraminau ir peržvelgiau pačią didžiausią plėšikų gaują savo gyvenime. Žinoma, kareiviai apačioje visiškai nelaiko savęs banditais, o tik kovotojais už šventą pareigą - nubausti per daug prisigrobusius švedus. Danijos, Maskvos ir mūsų Respublikos karaliai staiga nusprendė, kad Baltijos jūra turi nustoti vadintis Švediška ir atsiimti iš jaunojo Karolio Dvyliktojo po porą provincijų. Nieko ypatingo - paprasti biznio dėsniai.
Žinia, kad danus švedai sutriuškino per mėnesį, padėjo man apsispręsti ir ką daryti su mokesčiais. Jurbarko seniūnijos vaito raštininkai jau seniai sukinėjosi po mūsų kaimą aprašinėdami derlių. Į raštą, jog šiais metais jų negalim sumokėti, nes apsistojęs karaliaus Augusto Antrojo dalinys visiškai nuskurdino mano kaimiečius, seniūnas nekreipė dėmesio ir asmeniškai atvyko pažiūrėti. Gaila, bet jis nemokėjo plaukti su pririštu prie kojų akmeniu, todėl neseniai teko dalyvauti naujuosiuose apylinkės rinkimuose, kur balsų dauguma naujuoju vaitu buvo paskelbtas senasis Grigas, o aš tapau jo sekretoriumi. Demokratija – velniškai patogus dalykas, kai žinai kaip ja naudotis.
Dabar turime apie 50 kaimelių ir miestelių, bet ir dirbti tenka šimtą kartų daugiau. Net visą operaciją pravedžiau, sunaikindamas pačius karščiausius opozicionierius. Amžiną atilsį bajoras Samulskis, kai jį viešai išplakėm, nusprendė keršyti ir pradėjo rinkti gaują nepatenkintų, bet gerai, kad pirmiausia kreipėsi į Šmikį, seniai ieškojusį progos dar sykį parodyti man ištikimybę ir laiku įsitrynusį į draugus naujam sukilimo vadui.
Dabar mano namų durų staktą puošia juostos su užrašais - „Norime, kad po kažkiek laiko, nekalta mergaitė su pilnu kapšu auksinų galėtų pereiti per visą Lietuvą ir jai nuo galvos net plaukas  nenukristų“ bei „ Pirmiausia - įspėjimas, po to – rykštės, trečia – kartuvės“.  Liaudis nuo tų, dar kiniečių imperatorių skelbtų, lozungų iš pradžių apstulbo, bet paskui kiekvienam kaime paseniūniai pradėjo iškabinėti panašius skelbimus.
Opozicija - o kaip be jos demokratija - irgi pasirūpinau. Pantelejus Kazokas dabar kritikuoja kiekvieną mano žingsnį ar poelgį, neperžengdamas padorumo ribų. Aš tik, laikas nuo laiko, pamėtėju jam idėjas ir džiaugiuosi gaudamas daug visko mačiusio žmogaus patarimų.
Bėda atėjo kaip visada ne viena. Ilgai kapitonas Johanas Korbitcas rodė Saksonijos ir Lenkijos kariams, keliaujantiems link Rygos, kelius tolokai nuo mūsų žemės, kol vieną dieną gavau de Stracenų laišką, kad reikia aprūpinti gurguolės pulką.
Nekaltas buvo prašymas – atiduoti visą šių metų derlių, paliekant kaimiečius mirti iš bado ir dar išmokėti pulkui penkis tūkstančius auksinų, kad samdiniai galėtų toliau keliauti. Biznis - nieko kito - tik biznis. Pojūtis, jog mane išnaudoja ir turi visais galimais būdais, taip įsiutino, kad dienos sparinge su Olgerdu Kovačium pagaliau sugebėjau priversti jį išeiti iš rato. Būtent po to nusprendžiau prisijungti prie švedų karaliaus šalininkų, tapdamas maištininku.
Ir dabar stebiu per žiūroną apie tūkstančio karių gurguolę, kaip skėrių pulkas traukiančią per mano valdas ir naikinančią viską pakeliui. Pasakojimas apie tai, kad tie samdiniai pakorė Veliuonos paseniūnį ir mirtinai išprievartavo jo dukteris, seniai pasiekė visų karių ausis, todėl niekas neprieštaravo mano planui.
Jonas Raimundas Stankevičius šiuo metu aiškina kaip tik saksoniečiams, kad nuo jų bėga Sapiegos gurguolė su surinktais mokesčiais ir kad maišuose yra virš milijono auksinų. Karininkai iš pradžių nepatikėjo, bet Čipas pats pakėlė iš provėžos keletą grašių, įrodinėdamas, kad nemeluoja. Kai panašius variokus rado ir kiti samdiniai, planas pradėjo pildytis ir karinis dalinys pavirto į apimtą godumu minią.
Raiteliai, matydami, kad po kojomis laikas nuo laiko sužiba auksinai, galutinai prarado sugebėjimą mąstyti ir strimgalviais pasileido paskui tolumoje šmėžuojančius pinigų maišus, pėstininkai pradėjo muštis dėl ant kelio rastų grašių ir aš pakėliau raudoną vėliavėlę, duodamas įsakymą pasiruošti. Mūsų tik apie tris šimtus, bet tai nesvarbu, Augusto Antrojo kariai veža kelis furgonus parako ir šovinių bei keturias patrankas - štai kas yra pagrindinis antpuolio tikslas.
Pagaliau husarai galutinai atsiplėšė nuo pėstininkų ir dukart mostelėjau vėliavėle, duodamas ženklą Grigo šimtinei. Olgerdas Kovačius su savo dešimtuku tuo metu jau švaistė kuršiškus kirvukus, eliminuodamas furgonų apsaugą ir neleisdamas idiotams susprogdinti viską aplinkui. Grigo dragūai perpjovė besipešiančius saksoniečius kaip peilis sviestą, kapodami kardais samdinius ir išmušinėdami muškietas iš labiausiai patyrusių kareivių rankų.  Dar vienas mostelėjimas raudona vėliavėle bei trimito signalas ir pusė iš jų pratęsė kelią paskui priešo raitelius. Kiti pradėjo suvarinėti visiškai demoralizuotus, likusius gyvais samdinius į šalia kelio esantį griovį.
Ką daryti su belaisviais, dar teks nuspręsti ir aš mintimis persikėliau pas Diterį. Kaip ten jam?

Diteris

Kai nauji draugai papasakojo apie vieno iš jų problemą, tik rankomis skėstelėjome, bet vis dėl to man teko ten nuvykti. Pavasarinis potvynis pakeitė Mituvos tėkmę ir Vaitkaus kaimas netikėtai buvo visiškai atskirtas nuo pasaulio. Žmonės jau norėjo iš ten išsikelti, bet su Tadu pažadėjom rudeniop pastatyti tiltą, kad visi vėl galėtų bendrauti su savo kaimynais ir vaikščioti į bažnyčią. Kai krašte pasirodė karinis dalinys, nusprendęs mus apiplėšti, prisiminiau keliuką, besibaigiantį staigiu grioviu, kurį galima pamatyti tik iš poros žingsnių atstumo, ant tiek upelis pragraužė skardį. Čia, šiek tiek pakoregavę griovio statumą ir nusprendėme suruošti pasalą. Kai greitai lekiantys husarai, pagaliau pamatė beprotiškai skubantį miško keliuku vežimą su pilnais maišais grobio, po kojomis jau nežiūrėjo.
Godumo apimta minia vienas po kito pradėjo kristi į griovį, dėdė Abramas net skaičiuoti mintyse pradėjo ar užteks mums druskos ir prieskonių arklienai ir kaip ją reikės paskirstyti tarp valstiečių. Tą iš žmonių ir arklių susidariusę košę palikau senajam Gecevičiui ir daviau ženklą Rimui. Būgno ritmai leido atlikti tris salves per minutę ir išbandėme naują psichologinį karo vedimo būdą.
Dvidešimt apmokytų vyrų, prie kurių pamažu prisijungė ir likusieji, kelis kartus suriko.
- Pasiduokit, - būgno trelė. - Arba mirsit! Pasiduokit, - būgnas. - Arba mirsit!
Po to, kai jau du šimtai balsų draugiškai sušuko įsakymą nesipriešinti, esantys apačioje saksoniečiai pradėjo mėtyti ant žemės savo muškietas ir špagas.
Puikiai suplanuota - pratarė šalia stovėjęs dėdė Abramas.

Tėvas Ignacijus

Vardan dievo meilės, kiek dar galėsiu kęsti šį begėdį uniatą, tėvą Savelijų. Purvinas popas, tik bajoro Žemeckio dėka dar neišvytas iš mūsų krašto ar nepakabintas ant sausos pušies šakos, pasakoja man, Vilniaus akademijos auklėtiniui, apie vedybų naudą dvasininkui. Tiktai kantrybė, užgrūdinta ilgais metais, praleistais pasninkaujant bei besimeldžiant, neleidžia man išeiti iš proto, besiklausant jo bedieviškų kalbų. Kada jis vėl pradėjo aprašinėti savo žmonos grožybes, neišlaikiau ir nubėgau link netoliese gulinčių sužeistų. O gal kam nors iš jų prireiks nuodėmklausių paslaugų. Bet, netgi apžiūrinėdamas jaunus husarus, taip nelaimingai nukritusius nuo arklių, negalėjau atsikratyti to dvokiančio, teatleidžia man Viešpats, popo draugijos. Pamatęs, kad tarp sužeistųjų nėra pravoslavų, visą laiką sukinėjosi šalia ir bambėjo.
- Ir kada mes, pasimeldę šventajam Nikolojui pamalonintajam, einam į miegamąjį, ir tada ji neleidžia paliesti savęs, o tik po dar vienos ma......
Čia jau neišlaikiau ir nubėgau pas mūsų bajoraitį. Paskutinįjį sužeistąjį dar galima išgelbėti ir reikia paguldyti į atskirą palapinę. Galėjau įsakyti tai atlikti ir belaisviams, bet kas žino tuos saksoniečius. Dar žaizdą ne taip apriš, ar ne ten nuneš. Gaila, kad tarp mūsų nėra Alesiaus. Tas angeliukas nenori žiūrėti į kraują ir stengiasi nedalyvauti mūšiuose. Žinoma, Tadas Žemeckis burba, bet išgirdęs, kaip jis gieda himnus Šventąjąi Mergelei, pykti nustojo. O Alesius, atsidūręs šalia ligonių, daro stebuklus ir savo pasakojimais apie likusius namie artimuosius, dainomis ir muzika pastato ant kojų net stipriai sužeistus. Tiesa, jo paties dvasinė ramybė paskutiniu metu man kelia didžiulį nerimą – ypač tie jo keisti pasakojimai apie pasaulius, kur žmonės gali skraidyti ar gyventi po vandeniu. Jau ne sykį apšnekėjom šią problemą – Alesius, mūsų manymu, pamažu kraustosi iš proto – su Tadu, bet iki šiol nežinom ką daryti.
Išgirdau, kaip man iš paskos skuba tėvas Savelijus ir, kilstelėjęs sutaną, paspartinau žingsnį.
Gaila, kad bajoraičio palapinė stovi tokioje nepatogioje Dievo tarnams vietoje. Nusileidęs iki paskubomis suręsto per upelį tilto, nužvelgiau kaip žmonės, vadovaujami mūsų žydo - dar vienas netikėlis man ant galvos, atleisk Viešpatie - mėsinėja žuvusius arklius. Tikiuosi, iki rytojaus ryto jie suspės nors mėsą pasūdyti, kad paskui galėtumėm išrūkyti ar dešras padaryti.
Tokį patį judėjimą užtikau ir prie Tado palapinės. Praėjęs pro jo neišauklėtus sargybinius, sulaikiusius trumpai savo klausimais apie mano sveikatą, pagaliau galėjau papasakoti bajoraičiui apie kelis sužeistuosius ir, neišlaikęs, parodyti špygą tėvui Savelijui, likusiam lauke. Ponas Žemeckis, pamatęs mano gęstą, tik nusišypsojo ir palingavo galva. Nesvarbu – trūko man, senam žmogui, rausti nuo kažkokio pienburnio pastabos. Bet prisiminęs, kur esu ir su kuo kalbu, mintyse sukalbėjau „Tėve mūsų“.
- Dvasiškas Tėveli, – jis pakėlė krūvą popierių nuo stalo. - Padėkite, prašau, patikrinti visus duomenis apie gauto parako ir šovinių kiekį.
- Tėve Savelijau, jums taip pat nedidelis pavedimas. Vaikas nuves jus į pono Grigo būrį. Ten  rasit porą jūsų bendratikių, papuolusių į nelaisvę. Pakalbėkit su jais apie kelio, kurį pasirinko, teisingumą, gal tos paklydusios sielos supras, kokią nuodėmę vos neprisiėmė savo sielon.
Purvinas popas, teatleidžia Viešpats tam begėdžiui, net pasipūtė iš laimės – bajoras Žemeckis su juo pagarbiai kalbėjo, matote – ir nuskubėjo paskui vaiką.
Mes gi tuo metu, padedami jau išmokusių skaičiuoti ir rašyti dešimties jaunuolių, puolėm tikrinti visus sąrašus ir sudarinėti naujus. Manęs jau nestebino naujosios bajoraičio žinios ir kai jis pasiūlydavo ką nors kas padeda pagreitinti skaičiavimą ar naujų darbų aprašymą, visada su juo sutikdavau. Stebėjausi tik jo noru pakeisti kai kurias lotyniškas raides į čekiškas, bet Tadas papasakojo, kad tai mums labiau tinka dėl kalbos struktūros bei sutaupome didžiulį rašalo ir spausdinimo dažu kiekį.
Miegoti nuėjome tik kitos dienos viduryje.


Johanas Krauzė

Ir kaip galėjau taip apsikvailinti?
Kada mus, septynis odininkų pameistrius, smuklėje senas kareivis pavaišino vynu ir papasakojo, kokia garbė ir turtas laukia, jei įstosim į galingą mūsų Kurfiusto, tegul jis būna prakeiktas amžiams, armiją, iš visų nesutiko tik Peteris, kurio laukė sėkmingos vedybos su mylima mergina. Ir kuo tai baigėsi?
Draugas savo nelaimei sutiko į verbuotojo prašymą vis dėlto išgerti už, kad jis sprogtų, Kurfiursto sveikatą ir sekantį rytą atsibudo šalia mūsų – kazarmoje.
Iš mūsų septynių trims jau nepasisekė. Gotlibas greitu susipyko su vienu jefreitoriumi ir, po eilinio bandymo pabėgti, buvo pakartas, Otto Suplyšusios Kelnės apsinuodijo maistu maršo metu, o Ditmaras....
Jam nepasisekė tame nelaimingame mūšyje už „turtingą krovinį“. Tada irgi bėgau kartu su juo, bet ne laiku pasipainiojusi šaknis sustabdė mane. Parkritau, kažkas užkliuvo ir greitai susidariusi krūva su pačiu feltfebeliu priešakyje kažkodėl nusprendė, kad, dėl mano kaltės, jiems nieko neliks ir nutarė, pasivedę į mišką, mane primušti. Dabar, žinoma, jie visi man dėkoja, išskyrus puskarininkį. Jį, nusprendusį pabūti didvyriu, nukirto vienas išprotėjęs lietuvis, liepęs mums mesti ginklus ir pasiduoti. Kadangi jau matėme kas darosi su norinčiais pasipriešinti, įsakymą įvykdėme greitai. Ir dabar su Piteriu sėdime nelaisvėje ir galvojame, kaip ten Hansui su Martinu sekasi.
Kelias dienas mus rikiavo, skirstė į lengvai ir sunkiai sužeistus, o aš vis tikėjausi, kad tai tik baisus sapnas. Ir net kai senas žydas pristatė mane minkštinti sunkias arklių odas, kartojau sau, kad tai nėra teisybe, kad mūsų puikaus Kurfiursto bei Respublikos Karaliaus žmonės kažką sumaišė, tuoj jie supras, jog įvyko didžiulis nesusipratimas ir mus paleis.
Prablaivėjimas atėjo, kai mane iškvietė į lietuvių vadeivos būstinę ir su manim pradėjo kalbėti jaunas raštininkas. Jis klausinėjo apie mano gimtą miestą, šeimą, apie tai, kodėl nusprendžiau užsirašyti į samdinius. Pradžiugino žinia, kad Piteris, kurį tada laikiau žuvusiu, liko gyvas ir, kai pasveiks, galėsiu vėl su juo pasimatyti. Labai domėjosi mano žiniomis, kaip ir kokiu būdu galima apdirbti odą, tik visą laiką nepaliko jausmas, kad su manimi šnekasi ne jaunas raštininkas, o patyręs vyras. Tašką ant „i“ padėjo paskutiniai jo žodžiai.
- Ponas Verneri, jau supratau, kad nei jūsų šeima, nei Kurfiurstas negalės sumokėti išpirką už jus, todėl esu priverstas jums pranešti, kad, pagal Lietuvos įstatymus, už vykdytus plėšikavimo aktus taikių gyventojų atžvilgiu, jūs nuteisiamas septyniems mėnesiams lauko darbų. Paskui jus, su likusiais gyvais Augusto kareiviais paleisime, o iki tol tikiuosi, kad garbingai vykdysite visus jūsų prižiūrėtojų įsakymus.
- Išveskite jį - įsakė – ir paduokite tą buvusį akmenskaldį.
Išėjau visas drebėdamas iš baimės – ką tik supratau, jog kalbėjausi su pačiu, kaip jau seniai knibždėjosi mūsų tarpe – velnio sūnumi, pasirodžiusiu šiuose kraštuose, kad nubaustų mūsų Kurfiurstą už jo palaidą gyvenimą.

Po to dar ne sykį mačiau poną Tadą Žemeckį ir vis paslapčiomis nužvelgdavau, spėliodamas, kur jis slepia uodegą ir ragus. Sykį net priprašiau leisti padėti jam nusiimti batfordus*, besitikėdamas surasti kanopas. Jų nepastebėjau, bet, pakėlęs akis, pamačiau kokiu baisiu žvilgsniu žiūri į mane bajoras ir iš karto pajutau, kad jis apie viską žino.
- Na ir ką, tu norėjai ten pamatyti? - šiurpiu balsu paklausė.
Meluoti neišdrįsau.
- Pone, nebauskite manęs, bet kurgi jūsų kanopos?
- Marazmas stiprėjo, bet mūsų tankai greitesni.
Baisiu, pasakytu savo kalba, burtažodžiu, jis pasmerkė mano sielą ilgiems metams pragare ir dar ilgai voliojausi jam po kojomis, prašydamas atleidimo.

Na bet kaip aš galėjau taip apsikvailinti. Juk visi žino, kad velnio sūnui kanopos ir ragai išauga sulaukus dvidešimt vienerių metų. O tam - dar tik penkiolika.

* Ilgaauliai karininkų batai

2010-09-19 11:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-03 20:26
Lengvai
Verta vera, Arturai, ir dar kaip;D

Vat galiausiai ir aš ištaikiau laiko paskaityti. Patiko, netgi labai. Tik labai greitai daugėja veikėjų, jau man pradeda painiotis (nors skaitau viską įdėmiai ir nuosekliai), tai tokia maža pastaba. O visa kita - super, kai prisėdu, negaliu atsitraukti=]] Ir dar - Čipas ir Deilas??? Nerealiai sugalvota;D
O dabar einu toliau skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-23 00:21
Artur Wilkat

Na jei čia tik penktos dalies pabaiga:(
Tai dar mažiausiai šešios dešimtys,
Pats jau bijau, kad užsikroviau per sunkų krovinį, juk vienam AI kūrinio puslapiui reikia mažiausia dešimt  dokumetų apie tą laikotarpį perskaityti.
Aš su viltimi žiūriu į skaitytojus  - gal jie pasakys kad neverta?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-22 21:37
innuendo
Jei čia "pradžia", kiek tokių dalių nusimato?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-21 20:58
Artur Wilkat
Kūrinys pradėjo gyventi sukūrio principu, kai pagrindinius gerojus pagavusi srovė įsuka į gyvenimą. Be to, daugiaplaniniame kūrinyje, kitaip neišeina, nes pradžioje sūkūrys tave pasvaido, paskui įsuka ir išskiria su draugais, bet paskui supranti, kad visus jus traukia į duobę, kurioje viskas išsispręs. Kas išplauks, o kas ir nuskęs:(

Bandysiu ateityje visus kitus herojus aprašyti trečiu asmeniu, kad tai nebūtų tik vien psichologinis žaidimas. Nepykit, bet rašti pradėjau prieš pusantrų metų ir neskaitau saves profesionalu. Aš tik mokausi, todėl už visus pastebėjimus būsiu dėkingas

Su pagarba
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-21 20:50
drugelis7
Neblogas prozos kūrinukas;).
Man patiko;).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-21 20:47
Meškiukas
Pradedu ir aš taip jaustis,kad visai nesvarbu, kas vyko prieš tai. Tarsi daugybė mažų istorijų. Tik dar nenusprendžiau ar tai gerai, ar blogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-20 23:02
sprite
Įdomūs tavo kūriniai;), Artūrai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-20 22:26
Aurimaz
Skaičiau ir jutau, kad kūrinys (nors ir būdamas įdomus), praranda visą sukauptą smarvę. Daugėja personažų, kurie pasakoja savas istorijas, didėja teritorijos, plotai ir visame tame imi jaustis svetimas, pasiklydęs. Vis nerandu to pagrindinio personažo, kuriuo būtų galima kliautis lyg kokiu kelrodžiu. Kartais susidaro įspūdis, kad imi rašyti Erlicko stiliumi. Na žinai - paimi Erlicko knygą ir atsivertęs skaitai nuo bet kurios vietos. Ir viskas lyg ir gerai. Tai tas pats baigia patapti ir čia. Netrukus, mano nuomone, bus visai dzin, kas vyko praeitame skyriuje, kramtysim kitą kaip atskirą istoriją. Net nežinau, ar tai į gera.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-20 15:22
Artur Wilkat
Perskaičiau ir ne vieną kartą. Bet daugelį mano kritinių pastebėjimų jau skaitei kietuose komentaruose, todėl nenorėjau kartotis. Ir be to laikausi nuomonės, kad pilstytiti iš tuščio į kiaurą - bereikalingas laiko gaišinimas.
Tavo kritika esu patenkintas ir ją labai gerbiu. Pats žinau, kad pradėjęs rašyti daugiaplanį kūrynį, padariau daugelio naujokų klaidą. Pasakoju daugumoj nuo pirmojo asmenio, kai reikėjo naudoti trečiąjį. Ir dar daugelis smulkių pastebėjimų.
Bet ne tai svarbiausia. Pati rašykų organizacija nėra pritaikytą autoriams kuriantiems ilgus kūrinius - romanus. Juk kai yra samizdate. Viskas vienoje vietoje ir tik pratęsimai laikas nuo laiko pasirodo. Komentarai irgi vienoje vietoje ir visi tuo patenkinti. Norėjau atkreipti kopetėlių ir dar kelių adminų dėmesį į šią neteisybę, bet buvau nutildytas:(
Ir kaip niekas negali suprąsti, kad taip auginama tingi vartotųjų karta, kuriems dešimt puslapių jau yra sunku perskaityti:(
Tarp kitko dėl to ir pasišaipiau iš tavo kūrinio. Juk jis taip puikiai atitinka rašykų standartus. Neilgas ir neįpareigojantis galvoti:)
Sėkmės auginant bukagalvių tinginių kartą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-20 14:07
omnia_mea
Artūrai, toks jausmas, kad ir mano recenzijos, ir to mano kūrinio, po kuriuo paskelbei atsakomąją recenziją, perskaitei tik pastraipą ar dvi.

Tikiuosi, bent jau dėl to administracija (kuriai, beje, nepriklausau) nėra kalta?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-20 13:36
Artur Wilkat
OMNI
Štai čia ir pasireiškia visas rašykų sistemos netobulumas. Normalioje svetainėje kūrinys būtų vienas, tik pridedant pratesimą. Bet kadangi jūsų chebroje vadovauja poetai o ne prozininkai, to jie niekaip suprąsti negali:(
Bet kurios nuorodos į klaidingą svetainės dizainą bei valdymo būdą priimamos su šakėmis ir atsikalbinėjimais, kad administracija geriau mato:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-20 05:46
omnia_mea
Tai fragmentas, tačiau juk bus ir tokių skaitytojų, kurie tik šį fragmentą ir perskaitys. Todėl sąžiningai pasiryžau skaityti būtent tokių žmonių akimis – tarsi vartytum iliustruotą žurnalą eilėje pas dantistę. Nei tu rasi žmogau ankstesnį numerį, nei ieškosi vėlesnio. Bet pasimėgaukime tuo punktyro fragmentu, kuris mums atiteko.

Ežiukas rūke. Tarybinį atlydžio epochos meną gerbiu, už savotišką nonkonformizmą, už gylį ir mėginimą tilpti visose įmanomose prokrusto lovose. Lietuva, 1700-aisiais. Birželis. Pamažu man kyla įtarimų – ar šis vardas tuomet jau buvo? Gūglinėju: sėmenis, gegužė...

Na, sakyčiau artefaktas. Tai yra, autoriui nelabai svarbu, jis visai nekėtina įtikinti skaitytojo savo pasakojimo tikroviškumu. Tam įrodymų radau tekste ir daugiau. O kas tada svarbu? Parodyti šiuolaikinio žmogaus savijautą jo įsivaizduojamoje praeityje?

Gali būti ir toks teksto tikslas (nors, atvirai pasakius, iki galo jo nesuprantu). Tačiau tuomet praeitį sąmoningai smarkiai šaržuočiau, kad skaitytojui būtų aišku, kad tai ne fakto klaidos, o autoriaus vaizduotės žaismas.

Ne be reikalo paminėjau tą ežiuką. Tai koliažo simbolis. Skaitytojau, sako autorius, gausi sriubą (panašią į tarybinę liaudį). Maišysis epochos, kalbos manieros, mąstymo būdai, simboliai. Tu tik valgyk. Velnias, skaitydamas šį tekstą vis prisimenu V.V.Landsbergio miniatiūrą apie rudnosiuką ir košę. Pats prisivirei tos košės, pats ir srėbk.

Tiek to ragaujam. Kalba vos vos šlubčioja, ji nevisai tiksli ir nepakankamai grakšti, nepakankamai literatūriška ši kalba. Ir nėra kuo šios ydos pateisinti – jos neatperka nei įdomi fabula, nei gili potekstė. Štai – „idėja su choru“, „atspardžiau“, „pasakojimo eigoje“, „apjungti“ – iš esmės nėra kalbos jausmo, redaktorius praktiškai turėtų kurti autorinį vertimą.

Bet ne tai blogiausia. Blogiausias yra tas visažinio autoriaus dalyvavimas kiekvienoje teksto pastraipoje. Sakykime: „Purvinas popas, tik bajoro Žemeckio dėka dar neišvytas iš mūsų krašto ar nepakabintas ant sausos pušies šakos, pasakoja man, Vilniaus akademijos auklėtiniui, apie vedybų naudą dvasininkui.“

Ar paaiškinamoji mintis – personažo? Vargu ar žmonės mąsto (ypač praeities žmonės) enciklopediniais fragmentais. Tad skaitytojas supranta: autorius neleis prieš jo akis išsiskleisti savitam pasauliui. Autorius, o ne skaitytojas, džiaugsmingai laigys po tokį pasaulį. Skaitytojas tik vilksis paskui sujauktą fabulą, nesugebėdamas nei jos atidžiai sekti, nei pasidairyti po aštuonioliktojo amžiaus peizažą.

Kartonas visa tai. Geriausiuoju atveju – RPG sesijos prokolas. Tik kad autorius šio žaidimo nemeistrauja, o skaitytojas pats nežaidžia, jam leidžiama tik vogčiom stebėti per petį. Kūrinys neatlaiko svarbiausiojo kriterijaus: skaitytojui per daug reikia įdėti darbo. Autorius jo įdėjo per mažai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-19 11:44
Artur Wilkat
Iš karto noriu pametėti kolegei "Lengvai" už pataisytą kristinos aprašymą ir kolegai "Meškiukui" už pametėtą idėją apie sapnus")))
O taip pat kolegei kuri taiso mano klaidas")
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą