Iš naujo

Nuo lopšio
ligi karsto -
noriu visus vaisius
išragaut
be eilės.
Vėjai
kriaušes, obelis
akimis, šaknimis varsto
ir bijos saulę -
nešvariais pirštais
paliest.

O aš, ragauju,
skanauju,
gyvenimą,
kai žmonės mato,
nemato.
Už gyvenimą -
pasirašysiu krauju.
Klimpsiu
lyg širšinas
į gyvenimo medų,
o sugrįžęs
į vaikystės namus, sodus,
melsiuos išsiilgęs,
naujų bičiulių, bičių, korių
ir svajų.

Obuoliai, slyvos,
auksinės, sidabrinės,
juodos vyšnios,
vynuogės,
nuo šakų svyra.
Saulė
į žmonas -
taikosi paslapčia.
Devyniasdesimties
metų vyras -
naujojo gyvenimo
Viltis ir Pradžia.

Nuaidi žingsniai,
žodžiai
- Saule, saule, kur nukritai?
Akys mato,
širdis jaučia,
kiekvieną jos žingsnį,
tvinksnį,
ir saulė
nujaučia -
kriaušės ir obelys-
nori pražyst,
nors plaukai, laukai
nusidažo baltai.

Sodai pilni -
kriaušių, obuolių,
grūdų, sklidini aruodai,
o aš, aimanuoju,
raudu balsu.
- Žemė, visų paslapčių
neatiduoda,
nors ir vidurnakčiais,
šioj žemėj
būna šviesu.

Ir prasideda
iš naujo -
patys gražiausi,
mano, žydėjimo metai.
Virpa, spurda,
mano rankose -
saulės širdis.
Saulė, kaip katė -
laižo
išsiskyrimų,
susitikimų medų,
o po visų -
gerų darbų,
saulė lyg motina -
miestus ir kaimus
užmigdys.

O aš, kiekvienam
noriu padėt,
savas ir svetimas -
nuodėmes išsakyt.
- Vaikai, reikia augti,
žydėti, tobulėti,
reikia, kad žmonės turėtų -
geras ausis ir akis.

Ir tada, visi troškimai
prasidės iš naujo,
kaip tie gegužio žiedai,
pavasariais,
išsiskleis
ir susės,
visas dvylika mėnesių -
aplink
senelės krosnį.
Akys žėruos,
ugnis žėruos -
saulės, karštais spinduliais -
viršum žodžių, minčių -
gerais darbais ir daiktais -
užgriozdintų.