Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Smuikas
Novelė
- Žmogau, Nierka, nu tu pavarei! Ei, chebra, klausykit. Buvo mūsų Nierka dar visai neseniai toks susmukęs, susitraukęs Vilniaus muzikos ir teatro akademijos žinduklis iš paprasto provincijos kaimeliūkščio. Buvo jis toks, žinote, dar visai neapsiplunksavęs, gyvenimo skonio nepajutęs studenčiokas; panosėje - pūkai, o ne ūsai, o galva prikišmta visokių aukštų idealistinių idėjų kaip Nierkos kambario bendrike lentynos Bacho uvertiūrų, Šopeno polonezų, Bethoveno simfonijų ar Dostojevskio bei Tolstojaus romanų ir panašaus mėšlo. Įsidėmėkite, ką čia dabar jums porinu! Jo senukai (tikriausiai menat juos, prieš kokį semestrą buvo atvažiavę aplankyt savo sūnaitėlio brangiausiojo. Malonūs žmonės, manyčiau) sukrapštė paskutines savo santaupas ir netgi paskolą paėmė, - ir viskas sūnaus mokslams! Sakot, visi tas paskolas graibsto kaip skudurus Gariūnų turguje? Bet ne visi šešiolika štukų per metus suploja, va šitą, tamstytės, prašyčiau įsikalti į savo inteligentiškas galveles! Sakot, baigė? Baigė, baigė jis tą savo nelemtą akademiją, kad jau norit: kur jau, jeigu toks vunderkindas kaip Nierka nebūtų baigęs, tai kas tada? Paganinis šešerių dar tik mandoliną virkdė, o Nerijus tokių metų jau smuiką valdė, va kaip! Bet žinot, kaip mūsų mieloj Lietuvėlėj šiais laikais nelengva... Išeini naujai iškeptas muzikantėlis; keli sparnus, rodos, jau šviesmečiais leki superkosminėmis meno erdvėmis, veržiesi į genialumo saulę kaip koks priekvaišis Ikaras - ir še tau kaip batu per snukį: pasirodo, nė pusmetrio nuo žemės neatsiplėšei, nė menkiausio pusmetrio... Nebijokit, su Nierka taip neatsitiko: ne jam labiausiai prišnerkštose Vilniaus pakampėse smuikeliu griežti. Pasakysiu tik tris žodžius: Vilniaus simfoninis orkestras. Dabar jau galite aikčioti, va ko jums reikia!
Vilkas porą sykių šuniškai viauktelėjo ir apsilaistydamas kliūstelėjo burnon gėrimo iš stiklinės. Gedvilė su Rūta čia kūkčiodamos, čia aikčiodamos apspito Nerijų, kuris visą laiką vis labiau irzdamas klausėsi pompastiškos Vilko kalbos. Kraugerys, prisidegęs cigaretę, niauriai sumurmleno vieną vienintelį „sveikinu“. Spjūvis į veidą, be abejo, nebūtų buvęs toks išraiškingas ir vienareikšmiškas kaip tas vienintelis žodis.
Varnas narve, pabaidytas garsių šūksnių, baikščiai sukruto. Pašiaušęs plunksnas įbedė savo Mirties akis į Nerijų, primenančias du karoliukus iš musulmoniškų maldos karolių, įsmeigtų virš arabiško durklo - paukščio snapo. Paukščio plunksnos, juodos it rašalas, žvilgėjo orą kapojančios lemputės šviesoje, kurią negailestingai taršė laukinis vėjas, košiantis juodas išlaužų žaizdas plytinėje sienoje. Jos spalva liguistai priminė mėsą, jis tartum net užuodė mėsos tvaiką. “Kažkoks Vėtrų kalnas, “ toptelėjo vaikinui. Kodėl į galvą pirmiausia atėjo Brontė? (Kažkada literatūros mokytoja, puskvaišė senpalaikė, privertė jį perskaityti tą knygą, tačiau tai buvo seniai.) Lemputė virš jo galvos fatališkai skaldė laiką į akimirkų plėšinius tartum švytuoklė vaškinėje mistiko rankoje, siūbuodama pirmyn atgal, pirmyn atgal... Sienos traukiasi, traukiasi, artėja prie jo, ir švytuoklė pasirodo besanti milžiniška, kosminio dydžio, ir ji tuoj tuoj perpjaus jį pusiau...
Staiga jį apėmė siaubo šleikštulys. Jis bukai spoksojo į švytuoklę, švytuojančią čia pirmyn, čia atgal. Jis matė žmones, kuriems jautėsi absurdiškai svetimas, ir troško atsidurti kuo toliau nuo jų: Vilko plyšavimo pagal magnetofo konvulsyviai spjaudomus Metalikos spygavimus, laukinio įsiūčio, su kuriuo ilgos sulipusios Kraugerio plaukų sruogos it žvitrios žiurkių uodegos pynėsi su Rūtos plaukų ugnimi - tartum degtų gaisre žiurkės, - ir makabriškai trūkčiojančio, krūpčiojančio Gedvilės kūno ant nudraiskiotos, valkatomis trenkiančios sofos; ir desperatiškai siūbuojančios švytuoklės, ir sofos po ekstazės purtomu Gedvilės kūnu, ir staliuko, išmėtyto lipniomis, balzganomis dėmėmis nuo išlietų gėrimų, bežadžių musių ir kandžių kūnų, apsiblaususių stiklinių, tuščių ir puspilnių butelių, varno Šyvos narve, ir kelių suluošintų vienakojų bei dvikojų taburečių, ir stambios apleisto baro išgraužos, ir plyšojančio magnetofono, ir dejonių, ir šūksnių, ir krūpčiojimų, ir švytuoklės, ir juodų nudegimų žaizdų sienose, ir aklų langų akių, ir švytuoklės, ir valkatų dvoko, ir švytuoklės, ir triukšmo, ir švytuoklės, švytuoklės, švytuoklės, - taip švytuoklės! - bėgti, bėgti, reikia bėgti, reikia išbėgti iš čia...
- Nierka, tu kur?
Atsidūręs gatvėje taip greitai pasijuto tartum būtų buvęs išspjautas staiga atgijusios buvusio baro burnos. Giliai, godžiai traukė į save kanalizacijos smarsvą, sekdamas akimis asfaltu tursenančią katę. Katė sustojo prie šiukšlių konteinerio ir baikščiai apsidairė it stebima kokios svetimos akies (pro Nerijų ji pažvelgė kiaurai, lyg jo nė nebūtų); tada paknibinėjo letenėle kažkieno nusviestą maisto pakuotę ir, matyt, aptikusi joje kažką vertingo jau buvo apsisprendusi pasimaitinti, bet iš konteneirio tuoj liuoktelėjo kita ir puolė aršiai ginti savo nuosavybės. Siaubingai kniaukdama pirmoji nėrė po saugiu automobilio pilvu, o antroji liko doroti skanėsto.
Nerijus dar kiek pastovėjo palaukęs, kol antroji katė baigė doroti laimikį; po to ji vėl liuoktelėjo atgal į konteinerį. Tada užsirūkė ir patraukė gatve. Dangaus veidas nuo neoninių šviesų buvo nusidažęs anemiškai balta spalva su kur ne kur išmėtytais gaižiai žalsvais ir gelsvais nelyginant gyjančiomis mėlynėmis plotais. Grįžęs į studentų bendrabutį (iš jo jau gana greitai galės išsikelti su visam) užsirakino duris ir stengdamasis prasiblaškyti pasileido Debiusi „Reverie“, tačiau nesisekė. Jį krėtė drugys; rankos taip drebėjo, kad pelenai be pastangų atplyšdavo nuo cigaretės jo rankoje; visas kilimas, Nerijui matuojant žingsniais kambarį, liko nusėtas tarytum šmėklų pirštų sidabriškų įspaudų. Poryt jo laukė pirmasis koncertas: Bethoveno „Penktoji simfonija“. Jo. Ir jo smuiko.

- Nebijok, atėjau čia ne tam, kad priminčiau apie visa tai. Turbūt turi ir svarbesnių užsiėmimų.
Gedvilė rūkė. Rūkė ir kosėjo. Kosėjo ir rūkė. Nerijui tai atrodė stačiai juokinga. Ji rimtai sirgo; nuolat skųsdavosi geliančiais plaučiais.
- Kodėl šitaip elgiesi?
- Kaip?
- Kodėl rūkai? Tau negalima rūkyt.
- Aš pati žinau, ko man negalima, Nerijau, – atsakė mergina, purtydama pelenus pro atvirą langą. – Šiaip ar taip atėjau pliaukšti ne apie tai, kaip nueisiu pas Abraomą. Neketinu tau kelt gailesčio: vos pagalvojusi apie tai imu prisiminti visokias lėkštas melodramas, kurias mėgsta žiūrėti mano mama.
Nerijus būtų paklausęs, ko jai reikia, jei tik tai būtų jį bent kiek dominę. Bet Gedvilė stovėjo čia, priešais jį, ir jis jautė tik neapkenčiamą beprasmybę. Šįryt jo planai buvo nukreipti į kūrybą, tačiau įžengė ji su savo graudulingomis kalbomis, su savęs pačios dar gyvu priminimu, kuris jau dabar ėdė jį it rūgštis.
Vaikinas paėmė savo rankraštį; mergina susigūžė sofos kamputyje, ir jis ėmė dar labiau nekęsti jos už šitą kančios kupiną išraišką - tokią geba iš savęs išspausti tik mirtinai sergantis žmogus, kuriam tu kadaise daug reiškei. Net ne kadaise. Dabar.
- Aš tave myliu, Nerijau.
Ji pravirko. Jis pasijuto nejaukiai, lyg būtų stebėjęs kažką vulgaraus, vulgaresnio nei žiūptelna drąsūs ir nepataisomai kvaili holivudo filmai. Nežinodamas, ką daryti, prisėdo šalia ir įbruko jai stiklinę vandens. Bet ji nustūmė stiklinę.
- Man nereikia tavo sušikto gailesčio, kaip tu nesupranti? Pabučiuok mane. Pabučiuok mane, prašau. Pabučiuok.
Jos nagai smigo jam į gerklę, kai jis mėgino ją atitraukti. Jie grūmėsi tol, kol jis laimėjo.
- Tu žinai, kodėl viskas turėjo šitaip baigtis, – pasakė Nerijus. Gedvilė griežė dantimis; tūžmastis liejosi iš jos it kokia fantastiška tik jai vienai priklausanti jėga. – Mano menas... Aš negaliu nekurti. Santykiai trukdo man tai daryti. Aš tau sakiau. Tai niekaip nesusiję su tavo liga.
- Ir tu tikrai tiki, kad aš patikėsiu šita nesąmone?
Tai faktas, - šito nenuslėpsi. Jie nesimatė keturis mėnesius tuoj po to, kai tik ji pranešė diagnozę - plaučių vėžys. „Nereikėjo matytis su Kraugeriu, “ pagalvojo pats sau. Kraugerys sukvietė visus atšvęsti akademijos baigimo, tačiau Nerijui nė į galvą nebūtų šovę, kad jis kviesis ir seserį. Dabar jis suvokė, kad viskas buvo padaryta specialiai; taip, kad galiausiai, susidūręs su moterimi, kurią paliko dėl jos ligos, jis pasijustų užspeistas į kampą. Puiku, Kraugeriui pavyko tą padaryti. Sakytum, net labai subtilu: priversti pajusti kaltę. Skirtumas tik toks: Nerijus nesijautė kaltas. Argi jis kaltas dėl to, kad ji galiausiai turės mirti? Stačiai idiotiška.
Moteris šypsojosi dygiai it pulti besiruošianti plėšri katė, nuožmiai stebėdama kiekvieną menkiausią šešėlį, užslinkusį ant jo veido.
- Pažaidei ir viskas, ar ne? Pasibuvai ir užtenka? Iš pradžių viskas vyko taip pašėlusiai, taip beprotiškai, o kai pasidarė nebelinksma, visa aistra išgaravo, taip? – mygo ir mygo it inkvizitorė.
- Aš nekaltas dėl tavo „Requiem“.
- Netgi kalbėdamas apie mirtį tu vartoji muzikos terminus. Man jau bloga nuo tavo muzikos. – Ji nepatenkinta prunkštelėjo ir papurtė savo pliką galvą. Atrodė panaši į raganą. – Tiksliau ne nuo jos pačios. Man nuo tavęs bloga. Nuo tavo puikybės. Tu visada maneisi esąs genijus.
- Ne.
- Taip. Taip, maneisi, prisipažink bent kartą pats sau. Kai atvažiavai į Vilnių studijuoti, niekas į tave neatkreipė dėmesio. Paskui tave pastebėjo dėstytojai: dievaži, jiems iš mūsų pilkos visiškų vidutiniokų masės tu pasirodei vienintelis turįs tikrą talentą! Puikiausiai įvaldęs visus klasikinius instrumentus, ypač smuiką, - ir dar pradedantis kompozitorius! Kaip iš kokios debiliškos kokio muziko biografijūkštės.
- Baik.
- Ne, ne aš nebaigsiu! – suspigo Gedvilė. – Nebaigsiu! Ką, tau nepatinka klausytis apie savo pasiekimus? Akademiją tu vienintelis baigei geriausiais pažymiais. Tave įtaisė į simfoninį orkestrą, - aišku, be pažinčių nieko nebūtų suveikę. Kas ateityje? Tuoj, tuoj ištrauksiu tau burtą it stebuklingą kinietišką pyragaitį su popierėliu viduje. Užsimerk ir įsivaizduok: viskas kaip iš idiliško paveikslėlio. Pradėsi orkestre: patikėk, ne kiekvienas pradedantysis šitaip pradeda savo muzikinę karjerą, bet paskui suvoksi: tavo talentui vien Lietuvos tikrai neužteks. Pagal scenarijų išvyksi mokytis kur nors į Europą. Ne gyvenimas, o pasaka. Ir tau bus absoliučiai nusispjaut, kad aš dūlėsiu po žemėmis.
Dabar klausykis, kaip man seksis numirti: tu gi viso to nematysi savo šlovės atošvaistėje. Pirmiausia mane aprengs juodais drabužiais ir nugrimuos; jei tau įdomu, kokie tai bus drabužiai, tai įsižiūrėk į šitą juodą suknelę su nėriniais: mane apvilks būtent šita suknele, šita, su nėriniais. Tada paguldę mano atšalusį kūną į karstą prikaišios man į rankas visokių škaplierių ir rožančių. Visi, - mama, patėvis, Rūta ir Aivaras, daugybė pažįstamų ir niekada nematytų, - budės tamsioje šarvojimo salėje, kvepiančioje žvakėmis, salsvu į vainikus prikaišiotų gėlių vytimo kvėpsmu; oras bus persisunkęs dūdenančiais raudotojų balsais, gedulingai atsimušančiais į sienas; palinkę prie karsto jie arba žiūrės į mano baltą veidą, arba kuždėsis - tarpusavyje ar tiesiog sau, - arba nervingai žvelgs į ugninius drugius, plazdančius parafininiuose žvakių smaigaliuose. O paskui mane laidos, - ir tai bus puikiausia tragedijos dalis. Nuo skausmo sukritę, sielvarto iškreipti veidai seks gedulingą procesiją; gailiai šnarėdami trinsis į jų kūnus šlapi lietpalčiai, - aš žinau, tądien lis. Jau stojasi kunigas prie kapo duobės it motina prie kūdikio lopšio, atsiverčia maldaknygę... O visi verkia, arba stovi be išraiškos, apstulbinti tokio gyvo mirties apsireiškimo, bet visi apstulbę, ir šlamena jų lietpalčiai it nutįsę šmėklų rankogaliai, ir žeria ant karsto stambius žemės grumstus jų rankos, o tada viskas paskęsta tragikomiškoje apatijoje. Na, kaip tau patinka?
Ji kosėjo ir kosėjo. Nerijus skubiai iškvietė greitąją.
- Nerijau, mylėk mane. Mylėk. – Ji kone duso, bet Nerijus tik atšoko lyg ji būtų raupsuotoji. – Tu negali manęs palikti, aš mirsiu. Mylėk... – klykė ir klykė beveik be garso, drąskydama ją nešančių sanitarų kombinezonus.
Nerijus jautė, kaip viskas turėtų būti. Jis sėdi nuobodžiame ligoninės laukiamajame, atsiduodančiame formalinu ir vaistais. Jis laukia, kol ateis daktaras. Beveidis baltu chalatu prisiartina ir sudėtingais medicininiais terminais ima aiškinti, kokia prasta jos padėtis; iš visos tos kalbos įmanoma suprasti tik vieną paprastą ir skaudų it smūgis faktą: jos plaučiuose daugybė vėžio židinių. Ir beveidis baltu chalatu aiškina jam tai visą valandą, nors šitie nusvidinti it aštrios akmens skeveldros žodžiai tokie paprasti, tokie absurdiškai paprasti: ji miršta.
Jis nesirengė taip ilgai klausytis šitų dviejų žodžių.
Generalinė repeticija, trumpas pašnekesys su dirigentu, ir jis jau žengia šaligatviu pro groteskiškus daugiabučių griaučius: susirietusius, susigūžusius po blyškia dangaus paskliaute; su uždangstytais ligi menkiausio plyšio langais, išklibusiomis balkonų išvartomis, išjuodusiomis sienomis, purvinais šiukšlių maišais, lyg iš silpnumo atsirėmusiais į kaupinus konteinerius. Kažkur plyšavo girtuoklis, tačiau Nerijaus ausų tie garsai nepasiekdavo;  mintyse jis pergrodavo labiausiai vykusias savo kompozicijas.
Jis nenori galvoti apie Gedvilę. Galvok. Galvok apie bet ką, tik ne apie Gedvilę. Juk tai visai nesunku.
Kiekviena kompozicija turi savo spalvą, savo kvapą ir netgi skonį, galvojo jis. Jo juslės buvo tobulai pritaikytos muzikai - Nerijus juto tai visa savastimi. Jis ir muzika, muzika ir jis - sujungta, sulydyta į vieną, neperskiriama, nesuvokiama, nepaprasta. Apsvaigęs jis stovi priešais auditoriją po švelniomis raudono aksomo užuolaidomis, ir aidi salėje kurtinantys plojimai, susižavėjimo šūksniai, didžiulės rožių galvos gula ant jo rankos, o kita ranka laiko smuiką, liečia gyvą būtybę: ne medinį korpusą ar metalines stygas. Kūną su visa jo vitališka prigimtimi, visu gaivalingumu. Kartkartėmis jam rodydavosi tarsi smuikas mąstytų pats, visiškai savarankiškai: tartum jiedu būtų pasiekę tokį aukštą savitarpio supratimą, jog smuikas prabiltų nuo vieno vienintelio jo rankų prisilietimo, netgi nuo vienos emocijos ar minties. Ir dabar, aplinkui tvyrant slegiančiai rudens melancholijai, pūvančių lapų kvapui, jis jautėsi gyvas kaip niekada: lyg visa gamtos gyvybė, gesdama it degti baigianti žvakė, laipsniškai atitekėtų jo pulsuojančiomis gyslomis.

Namuose plyšavo telefonas.
- Taip?
- Nerijau? – atsiklausė Kraugerys.
- Kas nutiko, Aivarai?
- Miršta.
- Kas?
Gedvilė. Ir neištartas, žodis pakibo virš jo galvos it Damoklo kardas.
Telefonas tuojau buvo nutėkštas į sieną. Ant stalo, šalia pabirusių penklinės lapų, sudarkytų natų kūnais, kaupinos peleninės ir smuiko su stryku, atsirado pilvotas tekilos butelis. Per porą valandų niekas nesikeitė, tik ištuštėjus vieno turiniui, atsirado ir antras, ir trečias. Jis tartum pats sau išnyko; tik virkaujantis smuiko balsas skverbėsi į kiekvieną jo kūno ląstelę, perpjaudamas membranas, ištaškydamas visą jų turinį, išskaidydamas jį iki visiškos nebūties, iki nieko. „Kaip ji galėjo mirti? “ - klausinėjo jis savęs - ir nesuprato. Jo apytuštis butas jį smarkiai erzino, kaip ir tie keli baldeliai, kuriuos jis turėjo: sovietinio palikimo spinta, apsilupinėjusi komoda, lova, knygų lentyna ir užkrautas popieriais rašomasis stalas. Jam atrodė per daug tuščia ir sykiu pernelyg perkrauta. Tarsi didžiulis oro burbulas, stiklainis, kuriame jis užsidarė dar vaikystėje, turėjęs apsaugoti jį nuo bet kokio jausmo, iš kurio negalėjo turėti naudos jo auginamas menas, būtų ėmęs pulsuoti, čia plėsdamasis iki begalybės, čia suspausdamas jį desperatiškoje, smaugiančioje vienumoje; čia vėl išsiplėsdamas, čia vėl užsiverdamas. Ir taip vėl ir vėl, iš naujo ir iš naujo, nuolat, nepertraukiamai, nepermaldaujamai.
Jis pernelyg girtas, kad įstengtų nušliaužti iki vonios susirasti skutimosi peiliuko ir viską užbaigti vienu vieninteliu staigiu judesiu palei miego arteriją: pjaustytis riešų ir laukti lėtos mirties nejaučia jokio noro. „Taip daro tik nuo Lermontovo poezijos kaifuojantys išsigimėliai, “ - pašmaikštauja Gedvilė, kai kalbama apie mirtį ir panašias nesąmones. Nerijus visiškai tam pritarė. O Gedvilė moka nuostabiai šypsotis... Mokėjo. Dabar įteisinta kalbėti būtuoju laiku.
Bet mirti su smuiku, su tikra poezija joks nusikaltimas, galvojo. Tai pompastiška, tas tiesa, bet koks kieno reikalas, kaip jis suves sąskaitas su šitu monstru, kurį visi primygtinai vadina gyvenimu? Bent jis tokio negyveno. Muzika surydavo visą jo laiką vaikystėje ir jaunystėje, įsibraudavo it vagis į jo mintis, tarsi centrifuga įsukdavo jį į vienatvės kokoną prieš jo valią. Kaip jis galėjo būti artimas Gedvilei, jei negalėjo būti artimas net pats sau, jei net pats sau jautėsi svetimas? Blaiviai pamąsčius, tai netgi ironiška. Viskas buvo ironiška iki apsivėmimo - ne liūdna, ne skaudu ir juo labiau ne romantiška. Ironiška.
Smuikas čia, šalia jo, jis jautė. Paėmęs stryką į dešinę ranką, pasispraudęs smuiką po galva, prie pat raktikaulio, it kokį guvų žvėriūkštį, kairės rankos pirštais užspaudęs stygas, jis pajuto užplūstant įprastą karštį. Ir kartu tas karštis buvo visai kitoks. Jis klykia, klykia it jam gyvam kas luptų odą, ir viskas bjauriai sukasi it karusėlėje. Jis prisimena karusėles. Jis prisimena tėvus: nežinia, kodėl kaip tik dabar juos prisimena. Jis miglotai prisiminė norėjęs ieškoti vonioje skutimosi peiliuko. Ir Gedvilė... Jis kūkčiojo. Gedvilė. Gedvilė. Kaip ji drįso išnykti? Po velnių, kaip ji drįso šitaip su juo pasielgti? Su juo, Nerijum. Nerijus. Tu niekad netapsi tuo, kuo nori tapti, Nerijau. Tu net pats nežinai, ko nori. Išskyrus populiarumą tų, kuriuos tu visą laiką niekini - tuos, kurie neturi tavo talento. Tu žinai, kad, klausydamiesi tavo kūrybos, jie žavėsis, ir aikčios, gal net nostalgiškai atsidus, bet jiems niekada tavo muzika neturės tokių gyvybingų, tokių įvairių pavidalų kaip tau. Jiems tai bus tik priemonė patirti empirišką estetinį pasimėgavimą, o tu tuo gyveni. Gyveni tuo, Nerijau - kiekvienu judesiu, kiekvienu atodūsiu. Kas gali iki galo pajusti visą Muzikos gyvybę - kas? Parodyk bent vieną, tik vieną vienintelį. Nerijau. Nerijau. Nerijau...
- ... Nerijau. Nerijau.
Nerijus norėjo pasikelti. Vėmalų ir išsivadėjusio alkoholio tvaikas įkyriai dirgino šnerves. Dešinėje rankoje tebelaikė stryką, bet jautė, kad negali jo paleisti: turbūt rankų raumenys bus visai sustingę. Jis nepaleido smuiko iš rankų... ilgai. Arba trumpai. Kiek valandų? Jam reikia ruoštis: šiandien jis gros orkestre „Penktąją simfoniją“, smuiko partiją. Jo galva tokia sunki, it pripilta švino. Ir dar priešais tas idiotiškas Vilko snukis sunkiai nusakoma fizionomija. Vilkas... kūkčioja? Nuo kada Vilkas kūkčioja?
- Nerijau, Nerijau, o Nerijau, NERIJAU... – vaitojo ir vaitojo linguodamas ir visas drebėdamas it vėjo taršoma užuolaida.
Nerijus šiaip ne taip pasikėlė - smuikas ir strykas tebebuvo jo rankose, lyg tuoj tuoj turėtų pakilti uždanga ir pasimatyti daugybė beveidžių galvų, smalsiai žiopsančių į pakylą, kurioje it grifų būrys susipietęs juodai pasipuošęs orkestro kolektyvas. Tik, keista, jis kažkaip jų nejautė... Už nugaros vaitojantis Vilkas, išmėtyti ant grindų tušti buteliai, kažkokie skudurai, cigaretės pelenai, bet kaip nusviestos nuorūkos, jo naujausia simfonija pabirusiais lapais, vonios slenkstis, veidrodis. Klyksmas, smeigiantis it japoniški peiliai.
Po kelių sekundžių jis gulėjo ant grindų padrika povyza - marionetė nukirptais ligi tol ją patikimai prilaikiusiais siūlais. It įsmigęs žemėn pagalys stirksojo į gerklę įaugęs smuikas; stygos ėjo į gerklas nelyginant kerštingos raganos įleisti metaliniai nagai. Tik atkraginta dešinė ranka, susilydžiusi su stryku, atgailaujančiai rodė į dangų.
2010 rugpjūtis
2010-09-18 20:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-23 22:10
misconstruction
Patiko!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-23 16:49
Pranas
Lengva ranka rašau 5, bet sieloje negerai.Pabaiga  neįtikino, bet vis tiek negerai. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-23 10:41
cls
cls
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-23 08:29
Ciklono Kalavijas
Labai geras kūrinys, praktiškai neturiu priekaištų. Dėmesį prikaustė nuo pat pirmo sakinio ir jį išlaikė iki paskutinio. Sveikinu, man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą