Tu kitoks[tu toks pat]

Sėdėjai ryte prie lango. Tavo rankose- puodelis arbatos. Už stiklo brėško nauja diena. Į dangų kilo laimingi paukščiai. Lengvas vėjelis bandė įveikti seną, belapį medį, bet jis nepasidavė. Kiek tu save prisiminei, tas medis visada stovėjo tiesdamas rankas į dangų, kaip tai daro elgetos, prašydami išmaldos. Tu patikai medžiui ir medis patiko tau- jis buvo tavo vienatvės liudininkas, o tu- jo... Bepigu būti vienam, kai tavęs kažkur laukia draugai... Neišmiegota naktis ir dangiška muzika padarė savo- nugrimzdai į atsiminimus, nors buvai prisiekęs nebegrįžti praeitin. Kas buvo- pražuvo. Galvoje sukosi keistos mintys, jos plaukė, lėkė chaotiškai vingiuodamos, besikeisdamos. Iš praeities į ateitį, dabartį, ateinančią dieną, vėl praeitį... Jei kas dabar stebėtų tavo veidą, nustebtų, dėl besikeičiančios mimikos. Tačiau dabar niekas taves nematė, ir tau nebereikėjo įprastos abejingumo kaukės. Matėsi saulės kraštas, didelis, plėšrus paukštis skrido link jos, jo naduose- dovana saulei... Kvailas padaras. Nebeliko pagoniškų dievų ir amžinosios gėrio ugnies. Tu trokšti kažko gilesnio, tikresnio, geresnio. Palauk, gausi- visi gauna ko nusipelnė. Tu lauki ir lauki, ir lauki. Palauk- tai ateis, tai visada ateina.......
Nebeliko žmonių. Tik jų kūnai kartais prakalba žmogaus balsu, tačiau nieko gero nebepasako. Nori bėgti, bėgti bet kur, bėgti kol nukrisi, ir šaukti  žmones jų vardais. Nebeliko žmonių- niekas neatsilieps. Gal tai ir gerai- juk visada troškai tylos. Mėgaukis ja. Visada norėjai gyventi vien dėl gyvenimo, vengei įsipareigojimų, dažnai palūždavai dėl niekų ir verkdavai dėl nieko, ką gi, dabar tavo akys išdžiuvo, o valia pasidarė tokia pat, kaip to medžio- susitapatinai su juo. Ir gerai. Dabar sėdi su puodeliu atšalusios arbatos ir medituoji. Tam, kad galėtum tai daryti, turi nuvyti visas mintis- ammmmmm ammmmm ammmm.......- be galo, kol suprasi, ką nori suprasti. Beprasmiška. Juk nieko nebepakeisi, nebent save, o tu to nenori, nes trokšti pakeisti pasaulį, kad galėtum atsiskleisti, kaip gležnos gėlytės žiedas, kad galėtum nešti gėrį ir džiaugsmą alkanai žmonijai. Nori, kad ji tokštų to, ką jai gali duoti. Ar ji supras tai, ar priims tavo dovaną? Ne. O gal?... Abejonės- jos tau neduoda gyventi. Vyk šalin jas, nes tai viena didžiausių nuodėmių. Gyventi nenusidedant- neįmanoma, bet reikia stengtis. Kol kas tau tai neišeina, tu nemoki nenusidėti dievui- kiekviena tavo nuodėmė- žaizda Jėzaus pašonėje. Žaizdotasis dievas- jis gailestingas- atleis kaltę. TIKĖK. Dievu, ar meile, ar gėriu, ar neapykanta, ar laisve- nesvarbu kuo. TIK tikėk. Ir tiki, tiki saule, tiki medžiu, tiki tėvyne, tiki tėvais, tiki žmonija... Patiklumas yra viena iš didžiausių nuodėmių sau. Per daug niekuo NEPASITIKĖK. Paradoksali tiesa: jei nenori nusidėti dievui, turi nusidėti sau. Beprasmiška, bet reikia surasti aukso vidurį ir reikia tau vieną kartą mesti iš galvos tas filosofines kvailystes. Kaip? Nežinau...
Arbatos nebeliko. Kaip ir saulės paukščio. Tik troškimas meilės ir gėrio, artimumo jutimas ir siekis. Platus mostas pasaulio pusėn- ten, kur dar yra gėrio, ten, kur tu esi laukiamas. Susirenki savo mantą ir iškeliauji vakarės pusėn. Pievos, miškai, upės, kalvos, marios, žmonės, vilkai- tu visa tai sutinki ir visiems šypsaisi bepročio šypsena, ir visus apiplėši, ir visus apdovanoji.  Sėdėdamas prie lango, keliaudamas per Lietuvą- medituodamas.
Žmogus tu esi- sakė kažkas, netikėjai, nes manei, kad būti žmogišku yra per daug sunku, dabar tau atsivėrė akys, norėtum jas vėl užverti- nebegali. Kažkas tau meluoja. Nežinai, o gal ir nenori žinoti, kartais nežinojimas yra gerai- tada turi ko ieškoti... Tavo akis atsiveria iki pusės- pasaulis gražesnis, kai negali jo viso matyti. Proto klajonės- niekada nežinai kur nukeliausi ir ką pasieksi tuo, ir ką mylėsi, o ko nekęsi. Mintis juda visomis kryptimis, neša tave paskui. Aplink neaiškūs vaizdai, nepažystamos gėlės, krenti žemyn ir vėl atsiduri tarp debesų. Angelai ar kažkas panašaus į juos pastveria tavo mirtingą kūną ir bando nusitempti į rojų, priešiniesi iš visų jėgų, nes nori pirmiausiai susirasti rojų žemėje... Ieškok- gal rasi...
Kelias, kuriuo eini- painus, kaip ir visi gyvenimo keliai. Niekas tavęs nieko nebeprašo ir nieko nebesitiki. Kažkada sugebėjai pabėgti nuo visuomenės, tačiau nebesugebi sugrįžti, norėtum, bet nebegali, nes to nenori tavo siela, o tu negali tuo patikėti, nes tau yra baisu, kad tavo siela nebeklauso tavęs. Atsimeni, kažkada mylėjai merginą savo platoniška meile? Tu nebegali mylėti kitaip, tu myliesi visada tik su tomis, kurių nemyli. Kiek trunka meilė? Vieną dieną ar metus? Vieną sezoną ar vieną gyvenimą? Kiek gali mylėti, nematydamas žmogaus ir kiek gali ištverti, nepažiūrėjęs į akis?  Jos juodi plaukai gražiai atrodytų ant tavo mėlynos pagalvės... Tu užsimerki, vizija išryškėja, ir jau gali jausti jos kvėpavimą ant savo peties.  Atsimerki ir prarandi sapną ir pasidaro taip liūdna, lyg būtum praradęs ta, kurios niekad neturėjai ir tikriausiai nebeturėsi. Laikas nebegrįš, vaikystė, meilė- irgi. Norėtum paskęsti begaliniame okeane, tačiau bijai prarasti gyvenimą, kurio negali pakęsti- taip būna tik kartais, bet visada yra liūdna, kad gyveni, žinodamas, jog neišvengiamai artėja nebūtis. Tada nori vėl tikėti Dievu, žinoti, kad tave saugo angelas sargas, saugo nuo blogio ir nuo meilės, nes nuo to pats apsisaugoti nebegali- to nesugeba niekas.
Saulė krenta vakarop. Neišvengiama dienos baigtis. Nuveji mintis šalin ir imi melstis. Tavo malda- eretiška, nes meldiesi ne Dievui, o bet kam, kam tavo malda reikalinga. Meldiesi niekam.  Beri karštus žodžius, linguodamas į taktą pirmyn- atgal, pirmyn- atgal, pirmyn- atgal... Viskas aplinkui išnyksta, dingsti ir tu, lieka tik šešėlis ir jo tariami žodžiai.
Prisipažink, ar parduotum sielą už auksą ar už žinias, kuriom vistiek nesinaudotum ir greitai pamirštum tai, ką moki. O ar paaukotum gyvenimą dėl kitos gyvybės? Ar pakilęs virš žvaigždžių prisimintum tuos, kurie liko žemės tamsoje?  Ar didingas tavo egzistavimas nesumenkintų kitų būties ir ar prisiminęs netektį verktum dėl jos, kaip dabar? Klausimai, kokie jie bebūtų, kelia tau nerimą. Bandai jį nuvyti, tačiau visos tavo pastangos yra bevaisės, nes kovoji su pačiu savimi. Kuri pusė nugalės ir kaip tu sužinosi, ar laimėjai, kieno pasiklausi, kas žinos atsakymą, jei tu pats savęs nepažįsti, nesupranti, netiki? Ir kodėl tau rūpi tie klausimai, į kuriuos vistiek niekas neatsakys, nes niekam, net ir tau pačiam, jie nėra reikalingi. Tik beprotis gali to klausti, nes bepročiui nereikalingi atsakymai- jis juos žino ankščiau, nei pateiki klausimą. Todėl jis ir yra beprotis...
Žvaigždės per žemai, kad galėtum jų siekti. Pasaulis keistas ir nesuprantamas tau. Dažnai žmonės nesupranta, kad jie sudaryti iš tų pačių elementų, kaip žvaigždynai, jie naktį gėrisi daugybe mažų žiburėlių, tūnančių kažkur aukštai, patys neįvertindami to, kas gražu, to, kas yra gėris- jie neįvertina patys savęs. Žmogus, o ypač toks, kaip tu, greitai pripranta  prieto, kas nepaprasta, ir subanalina nuostabiausius dalykus iki kasdienybės, tada pradeda nebesuprasti, kas darosi, jis jaučia, kad kažko trūksta, ir blaškosi ieškodamas ir nejausdamas, kad tai yra visai šalia, tik reikia pasižiūrėti kitomis akimis.
Saulė jau nusileido. Pilkuma. Keli šikšnosparniai sveikina artėjančią naktį ir savo draugą- tave. Pasilenki paimti nukritusios tuščios vazelės, kai atsitiesi, supranti, kad veltui praleidai dar vieną dieną, kuri niekada nepasikartos. Tai, apie ką tu galvojai, visi tavo apmąstymai, visa filosofija yra bevertė kitiems. Ji niekad nepasieks jų, tu niekad niekam neišduosi to, ką galvoji, nes taip padarysi save pažeidžiamą ir silpną, bet ar tu esi stiprus? Jei ne, tai kokia prasmė slėpti savo mintis nuo žmonių? O kokia prasmė jas demonstruoti?
Šiandien nepasiekiei to, ko norėjai. Bet vistiek eisi šia naktį per kaimus. Būsi naktyje ir atsisikleisi, kaip tos paslaptingos gėlės žiedas. Tu atsiversi meilei, gėriui, atsiversi kitiems ir duosi gerumo kiekvienam tiek, kiek tik tiem žmonėm jo reikės. Alkana žmonija puls prie tavęs, tu nebebėgsi, o narsiai prisiimsi jos tau primestą rolę. Tai vaidyba, ir nieko daugiau. Tai gyvenimas ir nieko mažiau. Pažiūrėkk į save- jau pasikeitei, o dabar bek- alkanieji, tavęs laukia, ištroškusieji tavęs trokšta...