Beno motina

Būti, buvo, nebebuvo – tai taip tikslu!

Nebebuvo kas likę. Visi, atėję pagerbti Gerdą, išsiskirstė, ir gedulingų pietų tarsi nebūta – net stalas švarus – tik keli trupiniai šarkoms nukritę. Kunigėlis Maliūnas, artimas velionės draugas, šįkart buvo kaip reikiant pasiruošęs, ir nesvarbu, kad jau penkiolika metų Gerda ilsėjosi virš padangės, visi užstalėje ašarojo nuo kalbos ir gražaus žodžio apie tą senyvą moterį. Tik kad Gerdai tai nebūtų patikę – pati niekad neverkė, net vaikystėj, ir savo vaikus taip auklėjo: „Cic, duoną valgyk, eitų jai grūdus sėti, o ašarom juk nepalaistysi. “
Kartą Gerda ėjo patikrinti, ką dukra veikia. Rado Rūtą palinkusią prie žemės, juodom panagėm ir patenkintą, kad net pati motina išsišiepė. „Ką darai? “ „Sėju, mama. Susipykau su tokia mergaite, tai ir sėju dabar, kad geresnė būčiau. “ Gerda paglostė vaiką, pataisė vos išpeštą kasą ir nuėjo. Neilgai tuomet reikėjo laukti iki rudens. Kai praėjo bulviakasė, vienas darbininkas pasakojo lėlės galvą vietoj bulvės radęs ir kašėn įmetęs, o paskui rūsin ją nunešęs, nes baisiai juokinga turėtų būti „tos Gerdos bailiems berniokams rasti galvą rūsy“.
Benas, vienas tų berniukų, buvo laikomas pačiu netinkamiausiu jaunikiu visame miestelyje. Švelnus veidas ir ilgi plaukai traukė kaip prie mažyčio lobio, rasto ir niekam nereikalingo atiduoti, bet tamsūs paakiai, „tokia motina“ ir dar santūrus būdas tiesiog prisegė keistuolio vardą. Ir dabar, padėjęs ranką prie metų metus nesikeičiančios Gerdos nuotraukos, nei verkė, nei keitė veido išraišką, net nežiovavo, tik ramiai atkalbėjo poterius, ir išėjo visus palikęs pietauti. Kartu ir Rūta norėjo, bet buvo alkana po mišių, o ir motina nesektų Beno.
Dar keturi Beno broliai ir Rūta buvo griežčiau prižiūrimi, nei pats jaunėlis. Tą vieną kartą, kai Gerda, jau perkopusi keturiasdešimt penkerius metus, per vargus pagimdė šeštąjį vaiką, truputį verkė. Mat slapčia netgi buvo tikėtasi ypatingo, apdovanoto talentais ir dorybėmis mažylio, tokio panašaus į Gerdos mylimąjį! Mat net kunigui Maliūnui buvo aišku, kodėl mažiukas Benas neturėjo tokių akių, kaip dvidešimt metų kartu su Gerda gyvenusio vyro. Ir kodėl vaiką krikštijo pats kunigėlis, o Gerda tądien buvo tamsi lyg laumė.
Gerda nebuvo švelni anei motiniška, priminė tobulai pagamintą robotą su savo šešiais robočiukais ir nuolat stringančiu vyru. Bet Benas augo ir niekas, rodos, nė neskubėjo keisti jo dalių, tik viena Rūta paskolindavo tai akis, tai lūpas, tai minčių sraigtus. Kartą Gerda juos užklupo ir pradėjo abu griežtai kontroliuoti. Po metų mirė. Po penkiolikos metų jau kaip nieko nebuvę.

Pasibaigus pietums, Rūta atsistojo prie durų, kad išlydėtų ilgą žmonių procesiją. Truputį pakumpusi ir nervingai sukiojanti neįmantrų auksinį žiedą, ji vis kartojo: „Labai ačiū, kad atėjot, kad prisiminėt. “ Ir vos ne kiekvienas atsakydavo: „Kur čia jau neprisiminsi, “ – ir nusukdavo akis tai pasikasyti pakaušio, pasitaisyti palto arba kad tiesiog nereiktų dar kartą pažiūrėti į akis šitaip pasakius. Tuomet Rūta jau būdavo pradėjusi knibinėti geltoną durų stiklą, lyg jį nuvalius rastų slaptą raštą, kuriame paaiškinama, iš kur tiek daug žmonių priėjo. Tiesą pasakius, tiek nebuvo kviesta, ir Rūta turėjo primokėti virėjoms, nors tai ir reiškė skolą draugams. Aišku, Benas ir broliai prisidėjo, visi davė, kas kiek gali. Bet vyriausiojo dukra sunkiai sirgo, kitas neišsimokėjo po mašinos pirkimo, trečias jau kelerius metus neturėjo darbo, o ketvirtas buvo išvykęs, ir nė neplanavo dar kada aplankyti saviškius. Visi mėlynakiai ir pakumpę – visi šeši šios šeimos vaikai, pusbroliai ir pusseserės, jų tėvai stovėjo salės kamputy, ir laukė dėdės Beno.
Kai paskutinysis, kunigas Maliūnas, išėjo, viena iš virėjų pradėjo tvarkyti salę, Rūta pasisiūlė išplauti grindis, bet visi tik nusijuokė. „Iš kur gi Rūta mokės. “ Reikėjo į lauką, nes ten bučiavosi saulės ir visiems magėjo prisijungti, pamiršti rožes ant Gerdos kapo, pagalvoti, kaip kalbėti su Benu ir Rūta. Bet toji vis tiek plovė grindis, virėja net pralinksmėjo, ėmė plepėti, tik visgi nieko nesakė apie Gerdos vaikų vaikystę – jautė, jog šito nereikia, jog mažoji Rūta didžiajai būtų liepus greičiau dingti iš čia ir nesitepti rankų. O kiti šeimos nariai visgi nelaukė Rūtos – išėjo, vyriausiasis netgi išvažiavo, nes dukrą šiandien dar ir operavo, tad kiekviena niekais nuėjusi minutė primindavo, kokią gaišatį jis gyvena. „Apkabinkit kas Beną nuo manęs, gerai? “ „Gerai. “ „Gerai. “ „Rūta užpyks. “
Ratai sucypė, lyg mažas šunytis kiekvieną kartą būtų suvėžintas. Grįžo Benas, bet niekas jo nelietė. Jo giedras veidas išdavė, kaip jam gera visus matyti. „Negi tik per motinos metines susitiksim? “ „Teisingai sakai. Tavo krikštaduktė visad tavęs laukia pas mus, tai užsuk kada, gerai? “ „O kaip šiaip gyvenat? “ Benui šitas klausimas buvo ypač svarbus – jam rūpėjo, ar jie išnaudoja visą gyvenimą, ar jo krikštaduktė auga gera mergina, ar koks nors vaikinas drįstų ją pamilti. Jis norėtų, kad ji būtų panaši į Rūtą. „Gerai, Benai. Dirbam, Alina gerai mokosi, apie tave viską perskaito. “ „Bet paskutinis tavo straipsnis mus pritrenkė, ir aš netgi truputį pykstu. Mama nebuvo tokia. “ „Ten ne apie mamą, ten apie kaimynus. Kaip jie už tvoros mus nedorai auklėjo. “ Ir jis juokiasi, savo giedru veidu rodo, kaip jam linksma. Ta šypsena skirta Rūtai, nors toji žino, kad nieko nieko, po tuo nėra, tik Benas, su senu nuotraukų albumu, savais prisiminimais, o ji pati, o ji pati išsigandusi pučia dulkes, kad jis viską pamirštų. „Gal tu nori pas mus pagyventi? “ Benas nutirpo. Jis nebegali atsisakyti, tad Rūta nebepasiūlys jam to paties. „Būtų puiku. Su Alina galėčiau pabendrauti. Kiek turiu jai papasakoti, ypač apie keliones! “ Benas dar šypsojosi, pasitrynė nosį, ir kai dar vienas šunytis sucypė ratuose, staigiai atsisuko atgal.

Labiau už viską, už norą gyventi ir turėti gražią vaikystę, jis troško jai, nuvažiuojančiai, papasakoti apie keliones, ką jis galvoja rašydamas ir ką sapnuoja, kai serga, o jos nėra šalia.