Čigonė, stalai apie vienatvę ir pilnatis.

Ji praslenka. Nereikšminga, smulki, kaip vienas iš jūsų kairės ar dešinės (nesvarbu, kokių jūs pažiūrų) rankos pirštų. Atsikartojimu jos nepadauginsi iš jokio skaičiaus. Nėra jokios statistikos, funkcijų, teoremų ar auksinių, molinių, porcelianinių pjūvių. Ji tiesiog praslenka vitrina ar polietileniniu maišeliu, kartais šunio balute, kartais gretima gatve, kartais kino filmo kadru,  kartais išpilto vyno, kavos ar kokio šuniškai gardaus jūsų gėrimo ploteliu, tačiau dažniausiai ji praslenka jūsų, it lietumi pasigėrusiomis, pastelėse paskendusiomis akimis.
Tarpe nereikšmingų detalių, kaip nereikšmingiausia, ji užsikabina, o tuo tarpu kitos išnyksta savo beprasmiškai netvarkingoje realybėje. Kartais, o kartais – tai atsitiktinai neapskaičiuotinas santykis tarp įvykio ir jo nebuvimo, tenka iškelti kelis klausimus ant pjedė stalo (ar tai paprasto naminio taukuoto stalo), kad suvoktume bereikšmių ar abejotinai reikšmingų detalių svarbą. Kodėl pats kvailiausias vaizdinys, daiktas ar įvykis užsikabina ir užgimsta jau gyva ir reikšminga detale vos pasikartojęs kaži kelintąjį kartą? Ar tam paaiškinti yra koks nors loginis ryšys ar kita atsitiktinumų visuma išmėsinėta išvada? O gal praslenkančios ir nereikšmingos detalės tiesiog egzistuoja ir paaiškinimo jos su savimi nesinešioja, tai ne motinos ir vaikai, tiesiog kažkoks šešėlinis pasąmonėje įkalintas jūsų norų atitikmuo?
Slinkimas pro kažką. Šį faktą, fizinį kūną ar nematerialų reiškinį mes, atrodo, priimame, kaip kasdienybę. Katę, kuri praslinko jūsų palange, ar vorą, kuris praslinko jūsų kambario kampe, ar močiutę, kuri netikėtai prasliūkino sausai užkonservuotame, paauglių ir šeimų apspitusiame, kibinais ir čeburekais atsidavusiame paplūdimyje; o gal dieną, kuri prasliūkino jūsų savaitėje ar mėnesyje, kaip kokia nepageidautina čigonė, ateinanti į namus ir sukelianti trumpą vidinį chaosą, bet kuriam, kuris atidaro jai duris ir turi pažiūrėti jai į akis? Diena, kuri neapsiriboja savo pavadinimu, vien tuo atveju jei yra šviesu ar debesuota, ar lyja, o diena, kuri išaušta, kaip gyvavimo ir buvimo kitoniškas supratimas. Diena, kaip čigonė, kuriai nenorėjot pažiūrėti į akis. Ji praslenka, ir vis dėlto negauna to jūsų ypatingo dėmesio, jūsų ypatingo akių ir nagų ir kitų jūsų užsikabinimo priemonių.
Todėl, pasikartosiu, kaip nuobodi autobuse įrašyta moteris, kartojanti apie taisykles ir privalomą brangios makulatūros įsigijimą, kodėl daugybė lygiai tokių pačių nereikšmingų scenų praslenka, kai tik pačios pačios (skamba ispaniškai, tačiau deja) nereikšmingiausios, ar tai pigiausios, ar tai mažiausios, ar trumpiausios,  o gal labiausiai atbaidančios ir šlykščios detalės, užsikabina už jūsų ir nepaleidžia? O galbūt net išsprendžia, ko jūs nesugebėjot išspręsti nei skaičių nei jokių kitų dėmenų, meilužių, malonumą teikiančių žaisliukų, užsiėmimų, religinių apeigų ar svaigalų pagalba? Ir vėl, iškeliami klausimai neverti dėmesio ir prašomi nulipti nuo (pjedė) stalo. Klaustukui kartojantis jis palaikomas eiliniu girtuokliu ir paprašomas ne tik nulipti nuo (pjedė) stalo, bet ir palikti patalpas. Ironiška yra tai, jog jis, toks pats kaip ir visi, tiesiog pradėjo šnekėti garsiai, todėl buvo išprašytas. Dažnai ir mes klausinėjame per daug, ir mūsų tam tikra prasme paprašoma išeiti, nors slapčia visi nori sužinoti atsakymus į mūsų klausimus.
Taigi, praslenkančiose scenose (nesvarbu jei jos taip ir nesivadina) užsikabinusios detalės yra tai, ką mes, būtent tą čigonišką ar kitonišką dieną, jaučiame ir išgyvename, kas nepasikartos, ko nebuvo, ir kas yra autentiškai brangiausias laiko, erdvės ir kitų materijų sukauptumo momentas. Todėl toji detalė, priklausomai nuo to, kiek kartų mes ją įkabiname į save, tampa nebe detale ar nereikšminga smulkmena, ji tampa dalimi to, kokius sprendimus mes priimame. Jei iškeliame klausimus, nebūtina juos blaivinti, lai stovi ant stalo girti. Jei šie privarta kelia nepasitenkinimą ar nepatogumą, nebūtina apsimetinėti, kad yra kitaip ir jei, bet kokiu atveju, jeigu įdomu, kodėl būtent šita DETALĖ ir kodėl šiandien – nebūtina visada žinoti atsakymo. Galima tiesiog spėlioti arba bandyti save įtikinti pirminiais pojūčiais (kas absurdiška, bet moterys žino, pagrįstai vadinama -  nuojauta), kad tai yra tam tikras ženklas keisti ar stabilizuoti jūsų esamą padėtį.
Ji praslenka. Nereikšminga, smulki, kaip vienas iš jūsų kairės ar dešinės (nesvarbu, kokių jūs pažiūrų) rankos pirštų. Atsikartojimu jos nepadauginsi iš jokio skaičiaus. Nėra jokios statistikos, funkcijų, teoremų ar auksinių, molinių, porcelianinių pjūvių. Ji tiesiog praslenka vitrina ar polietileniniu maišeliu, kartais šuns balute, kartais gretima gatve, kartais kino filmo kadru,  kartais išpilto vyno, kavos ar kokio šuniškai gardaus jūsų gėrimo ploteliu, tačiau dažniausiai ji praslenka jūsų, it lietumi pasigėrusiomis, pastelėse paskendusiomis akimis.
Šiąnakt ši, visiškai iš tikrųjų neištirta, detalė slenka jau porą laikrodžio apsisukimų, kurių nė neišgirsi apie savo ašį. Ir šiandien ji, kaip kokia geidžiamiausia moteris, neryški iš ryškiausių, bet garsi iš artimiausių, atsidengia vakaru prigėrusiame, mano kvadratinio kambario lange. Ji nepraslenka, kaip vakar ar kurį kitą vakar. Ir būtent tik šį – ji – juokingai vadinama pilnatimi,  panaši į viską, ką reikia žinoti apie praslenkančią, šešėlyje atsidūrusią mano kasdienybę. (iš tikrųjų, ji jokio panašumo į tai neturinti, tiesiog reikia gi su-simbolinti), tampa apvalia, pjaustančia ir aukštus dažnius leidžiančia, šito momento detale. Ir jeigu stojasi klausimai – tai svarbu nieko nekaltinti, nieko nesmerkti, neteisinti, burnos neaušinti, gerklės nevilgyti ant nieko nepykti, tiesiog suvokti, jog jeigu pasijauti, lyg pats slinktum, tapsi čigone, o jei ir toliau slinkdama (s) stebėsi, lyg iš šono, tapsi ne detale, tapsi detalės šešėliu.

Bet. Įdomiausia, kada neslinksiu ir užstrigsiu, užsikabinsiu, prilipsiu, įsicementuosiu ar kitaip prisitvirtinsiu? Ir sakydama, jog čia narpliojausi po savo kasdienybę, matyt turėjau galvoje tiesiog žmogų, kaip subjektą, kuris slenka paviršiais. Jūs taip pat, ar ne (nekeliu klausimo, nes jis pas jus turi už/nulipti pats)


Ačiū. Dabar labanaktis.