Gyvenimo dėsniams paklūstantis protas sukausto
sunkiausiom grandinėmis sielą Jai syvų stiprybės
dažniausiai pritrūksta paklysta pasimeta lieka
be tikslo ir pripažinimo Ji kūdikio žvilgsnį nutaisius
prieš protą naivumą it kozirį teikia
bet geležte deimantine protas smeigia kol
nebelieka dulkių anei josios tvaiko
išgarina vadinamąjį optimizmą ir pirmapradį
jos potencialą Ir laikrašty gražiausią nekrologą
jos garbei dedikuoja Žmonių širdyse kenotafas
tik jo dėka saulėkaitoj boluoja
granitinę skulptūrą menininko negarsaus
užsako sielai dar labiau prislėgti
ant kapo begonijos tujos ir žolės kurių ji
labiausiai nemėgsta Ir pažangių giedorių
sukviečia sielos šermenims Tegargaliuoja
nesuvokiamas litanijas
tesivarto siela karste jų balsų pakęst
negalėdama Tedyla bekūnis jos kūnas
teyra būtis nesama Moksliškai
taip niekad ir nepagrįsta
taip trokštama ir niekinama taip
kad tų stiprių jausmų Galiausiai sutrypta
Aldona, Jūsų mintys labai įdomios, tačiau mane vėl skatina prieštarauti:-) Jūs sakote, kad siela - jausmų ir proto junginys. Visgi manau, kad jausmų ir proto junginys - tai racionalumas su sveiku jaurumu, t.y. pats žmogus. Siela,manyčiau, atskira substanija, kurios neturėtų įtakoti nei jausmai, nei protas, bet visgi neretai veikia. Ir kas labiau paveikia, tokia tad ir siela. Žmogžudžio - juoda, skurstanti; geradario - šviesi, lengva; aistringo meilužio, kūniškų malonumų mėgėjo - tiršta ir traukianti prie žemės, negalinti atsispirti ir paskraidyti kosmose; žmogaus, kuris visko bijo, vengia, neprisileidžia jausmų ir išbandymų - bespalvė, nelaiminga...
Diskusija be pavaigos, bet taip įdomu!
Parašykite visi, lauksiu .
Sutinku su driežu: "jausmų ir proto junginys vadinamas siela", t.y. širdies ir smegenų bendra veikla. Jausmai arba širdis viena pati didelių krūvių ilgai nepakelia - perdega. O smegenys arba protas vienas pats sušaltų ir vidurvasary.
Siela atskiro organo atitikties neturi, gi žinome, kad ji nemateriali. Bet ji stipri, išlaikyta, ilgaamžė. Ir viskas kas joje - svarbiausia.
Nors niekas to ir neįrodys:)
Pamąstymai kūrinėlyje įdomūs:)
Na, visad maniau, kad siela šis tas arčiau jausmams... O protas tai toks piktas budelis, kuris apsimeta "baisiai" teisingu ir objektyviu, o iš tiesų tik kaip koks cinikas vadovaujasi dogmomis ir primeta savo "nuomonę". Jei jau kalbėtume personifikacijomis.
Jei moksliškai - manau niekas nežino, kas 100 proc. nežino, kas yra siela. Galime tik nutuokti.
Ačiū už nuomones, man jos labai įdomios. Ypač kai priverčia švelniai pasiginčyti ;-)