Nebgalio parētė

Nēso aš sutėkus a ni vėina švėnta,
Ka gīvenės būto žėnuomās advėntās.

I tou mona būda tarsi kas imaišė
Tū klastingu puokštu ė pasakė aiškē –

Jau nu klasės soula jimk akim viliuotė,
Ė jausmās apskleistė kuo didiesni pluota.

Neužtenk, ka vėns jau kuoks gražiesnis tītars
Aple moni tinkla meiliū žuodiu vītor.

Rēk ė ontra, tretė – lai būn vėsa klasė –
Lai pri monės šėlduos, dailē isėtaisė,

Lai jau niekor kėtor, i kėtas nebdairuos –
Lai žaviejės mona sorikioutuom gairiem.

No, ka tēp jau būtom, rēk ne tiktā akis,
Bet ė kėtkou švelnē mestė i ataka –

Rēk, ka tava kuoju kuožna ilėnkėma
Ė pigūras vingiu vėsa vėdaus kėima,

Ne tiktā matītom, bet ė kuožnos jaustom,
Tik neleisk, kor nerēk, gėlėi isėraustė.

Vo pavėršio vėsa lai pajunt, lai šėlduos,
Lai kāp kiaulės stumduos pri tuos patius geldas.

Prigimtie monuojuo tū dalīku spalvas,
No patiuos vaikīstės sokuos vėn po galva.

Ė nesakius niekam ni žuodelė mėnka,
Aš bovau stabams tėms žemā nusėlėnkus.

Ė dabā galvuojo, tarsi nosėkaltus,
Kas ont monės siova tuokiū jausmū palta?

A če Dieva muonā, a jau tėkra Velnė? –
Nebovau tuo vėskuo truopnē nusėpelnius.

Ė gīventė vėinā īr dabā nelėngvā,
Tėi vėsė truoškėmā nier dā pasėbėngė.

Kam būrie, kor sokas jaunė, pagīvenė,
Pletas mon iš laimės vėsas jausmū venas –

Mon atruoda – eso jauna, kuojės greitas –
Ė iš tėn i savi nebegalio pareitė.