Su žeme maišytis?
O žeme priimki!
Kai žaizdos gilėja,
Nebėra kur rimti.
Dangus nebeima ir paukščiai numirę
Štai šoka smagiai meilės satyrą.
Nevaldomai veržias į širdį sugriaužtą
Riksmas skausmingas,, Padėkit! O liaukis! „
Ir griūnu ant kelių į žemės purvynę,
Ties kelio kryžkele, kurią taip išmyniau, -
Padėkit, atleiskit! Žodžių nerasti...
Užmuškit, pameskit ir neužtarkit!
Ar nuodėmę mini keliai man šakoti?
Kas atsakys ar sau dovanoti?
Atleisti?! Pamiršti?! Kaukėm vėl žaisti...
Žeme priimki, dangau neatminki.