bandau atsikąsti druskingosios žamės

bet žemės dulkės stringa mano gerklėj
ne, vis dėl to nelemta man valgyti smėlio
kiečiai, dagys ir akmenys nebus valgis kasdienis
kurį garbinsiu leidžiantis saulei
tiktai sparvos primins skausmą pergalingosios Žemės
kasdieną  švenčiančios laimę tavo akyse
tik blausus saulės spindulys į širdį dar skverbtis bandys
tiktai kas jį ten įleis
nusivogta moralė alkanų  vaikų nepagirdys
ir bazukos nuo peties nenuims
tik paparčio žaluma dar dega miško tankmėj
jo šiluma kaukes pradžiugina
kai tikrovei telieka stovėti už vartų ir bandyti pavyti vienovę
ji bando patekti ten, kur ilsis pavargusios dvasios
ten, kur simboliai prasmę praradę įgyja savastį
net kai šis vakaras ramiai į naktį susileidžia
mums lygiai taip pat vienodai
trūksta senųjų Madonų veidukų ramybės
ir nenoro ką nors pakeisti
nes viskas, ką mes galim pakeisti
tai vis naujos nežinojimo rūšys
jos kaip dulkės po orą lekioja