„Po rože“

„,, Po rože“ – toks posakis sen. Romoje
                                                                                                            reiškė, kad virš puotos stalo buvo pakabinta rožė
                                                                                                            ir viskas kas vyko puotos metu, turėjo likti                   
                                                                                                            paslaptimi.

    Šėtono soduos vien brūzgynai,
    o tarpe jų gaivia aušra 
    skaisčiai pražydo rožė.
    Tik nesidžiaugia pragaro poetas.
    Juodais šešėliais skuba ją uždengti:,,... dangus ženklų čia man nerodys“ 
    Patinka tik plebėjai verkiantys, 
    nes kančios, jam - harmonija ir grožis.,, Tvarka bus šiam sode  tokia -
    kaip aš sakysiu! 
    Kai saulė, kuriai himną giedi 
    leisis, man tikras rytas prasidės,
    nes čia naktis bus viso ko pradžia 
    kurioj ir tu gyventi privalėsi.
    Svaigsi ir klyksi tamsoje 
    bet meilės žiedą uždaryt turėsi! “ 

  Visų spalvų ir formų tobulybę
  alkiu kasdienės duonos
  ir troškuliu sočios buities 
  kaip pragaro peizažais gožė.
  Tik negalėjo būti matomas, 
  kol aromato kvapą svaigų,     
  džiaugsmu paskleidusi
  pasauliui teigė dieną rožė.,, Keliauk savais keliais šėtone.
    Akių tu tiesai neužriši.
Žinia -  tamsoj žiedai  neišsiskleidžia, 
tačiau žydėjimo  tylos vertėj 
kvapų aukojimasis švyti.
Nėra ant žemės mudviem vietos.
    Jeigu vienam iš mūsų karalystė - 
tai žaiskim,, rusišką ruletę“! “,, Kas tokia esanti manaisi?!
Gal angelas tave čia sėjo? 
Apgautas bus  kiekvienas
kas pabandys tave paliesti...   
Ilgai aš grožiui kūriau klastą
pridėdamas aštrių spyglių,     
kad tiems, kurie gerumo ieško,
žiedų – tavęs - po kojomis  nemestų.


Kas vis tik eis į dvasios puotą -
tesmelkia dūrių  skausmas, 
o kai kantrybė jiems sulūš
gardaus turėsiu juoko.   
Težino čia visi kaip aš džiaugiuosi,
kai kvapnią rožę plūsta
keiksmais kraujuotas kojas šluosto 
ir bevelytų  garbinti tik žolę.

Gėrėsiuos, kada tos kančios
galybę pripažinę, 
man širdies ryžtą paaukos. 
Aplaistysiu kiekvieną
juodžiausios nevilties derva 
ir kaitinsiu ir spausiu tol,
kol laimę luošą įkalbės 
    šventumą mindžiot kojomis.


    Žiūrėki jau dabar, kaip mėlynuoja 
  Medėjų smaugiami vaikai,
  kaip blizganti nauda besotė   
  kartu su šiukšlėm ostiją iššluoja... “
-----------------------------------------
  ...,, Užteks! Per amžius žaisime savaip     
  Aš saugosiu pasauliui grožio skėtį! 
  Ir pasiliksiu  žavesio kvapais 
  Tu  privalėsi, žydint man, tylėti! “