Prasmė ir esmė

Juodos tvoros.
Baltos gulbės, žąsys
ir krykštavimas -
benamių vaikų.
- Aš, už visus mažesnis,
negi kaltas,
kad į šį pasaulį
atėjęs nelaiku?

Lipšnumas šuns,
žvilgsnis lapės.
Varnos, šarkos
ant juodos tvoros.
Mažiukas
kiaušinukas lapuos -
rytais, vakarais
žėruos.

Vaikai išaugs
ir medžiai, pupos,
ir tos kopečios -
ligi dangaus.
Byrės smėlis
pro tarpupirščius
ir tie miškai,
ir tos girios
išaugs.

Išaugs ir kelias
į plentus ir vieškelius
išaugs,
kaip ir visados.
Kelią jausim -
širdim, oda,
svaigsim
nuo greitumo,
nuo lėtumo -
saulės, jūros
spinduliuos,
lyg krisčiau,
skriščiau
į tavo glėbį
atgalios.

- Susukime
iš naujo lizdą,
nors akis ir širdis -
smalkės, dūmai griauš.
Prieš akis
takai, keliai
dar blizga -
nubusk
ir skrisk greičiau.

Alyvų šakos,
kaip mūsų rankos
susipynė,
susinarpliojo,
kaip siūlai -
mintis, naktis.
Petrinės, juozapinės
ir iš kiaušinio
išsiritus Paslaptis.

Tokia balta, rausva
lyg tulpė,
kurią nuskyniau,
apgavau,
dabar,
narvelyje ji tupti,
ir trūksta oro
jai gaivaus.

- Kam ašaros,
kam lagaminai,
jei šis
meilės žiedas
nepražys.
Pasirodo,
tuos šunkelius,
ne veltuj mynėm,
ieškodami
ir meilės ir prasmės.