O baime nūdiene klaidžioji,
Neprašyki savo noru tapt tava.
O baime, Dievo rykšte pamiltoji,
Nevadink manęs patapti priversta...
Baime mano... Atleidimo,
Tarsi puolęs aš klaupiuosi prieš tave:
Baimė slenka, baimė raizgo
Kaklą žaltiška užnuodyta narsa.
Baime mano, amžiaus rykšte,
Mano jau aprimusių akių vyzdžiuos –
Neįžiūrima, tarytum žiedlapiuose dingus
Mūs mažoji pamiršta pradžių pradžia...
Dvasios mano, jau aprimusios nuo savo melo,
Rausvo melo tevadinamo – tiesos vardu...
Baime mano... Kuo mes tampam sau melavę,
Tiesą tikrą žinantys... keičią visai kitu?!
Baime mano... Sugrąžinki mums jos kartų skonį,
Sugrąžinki pradžią – spurganų užuomazgas, o ne žiedus...
Dieve mano, ar ilgai vaidinsim kalbančius ir girdinčius,
Kai apkurtę šaukiame tokių pačių – kurčiųjų atjautos?
Tspurganų uzuomazgots lapai gerots. Ir papaiga lapai gera, tikra ir tsuktelėjanti tsirdim nuoga, tarp tsiandienots rudents olia lia aptsirengutsiųjų damų ir nezinia kur dingutsiųjų vyrų, pet tikriautsiai, kad apkatsuots taipogi rudents trūpijancių its tciulptukų tsavo amzinąjį alų. Jo ho ho!
Tspurganų uzuomazgots lapai gerots. Ir papaiga lapai gera, tikra ir tsuktelėjanti tsirdim nuoga, tarp tsiandienots rudents olia lia aptsirengutsiųjų damų ir nezinia kur dingutsiųjų vyrų, pet tikriautsiai, kad apkatsuots taipogi rudents trūpijancių its tciulptukų tsavo amzinąjį alų. Jo ho ho!
Tspurganų uzuomazgots lapai gerots. Ir papaiga lapai gera, tikra ir tsuktelėjanti tsirdim nuoga, tarp tsiandienots rudents olia lia aptsirengutsiųjų damų ir nezinia kur dingutsiųjų vyrų, pet tikriautsiai, kad apkatsuots taipogi rudents trūpijancių its tciulptukų tsavo amzinąjį alų. Jo ho ho!