Prietema

Minga
žydras namelis.
Tilsta sunerimusios -
bičių, žmonių kalbos,
o po metų
ir virš mūsų malūno -
naujos saulės keliasi,
ir pilnos tylos,
užmaršties, vienatvės -
išeina,
iš mūsų kaimo -
pačios gražiausios,
pačios stipriausios -
nuotakos.

Baigia darbus
autobusiukas geltonas
ir lengvas
ir mes, iš akmens,
karštligišką skubėjimą,
tylėjimą -
iškalti turėsime.
O po senelės laidotuvių, -
- Brangioji
sumeluokime,
kad valstiečių
ir darbininkų armijos,
jų arkliai,
ir jų belaisviai -
suvirto
į kvepiančią,
taukais ir lašiniais -
tavo virtuvę.

Ir pasklido,
ant rudeninių tiltų, lieptų -
giedotojų balsai.
- Matau, nemeluoju
į kalniuką užkopė -
pirmosios šalnos,
varinės dūdos,
giedotojų balsai
ir būsimos mamos -
už mokyklos,
palei paštą,
kaip žvirbliukai
šokančios.

Pasiklydo
ir mano balsas,
tarp jaunos obels -
šakų ir lapų,
kur kadaise
ir mes - aviečiavome,
svečiavomės.

Vėlu. Tylu. Prietema.
Pas vienišą žmogų
užklydo -
vieniša avelė,
kurios
dar niekas
nebučiavo.