Parkritys

Po vasaros pirties išbėga nuogi medžiai.

Iš lapų lizdą suka nokę obuoliai.

Ražienos verčiasi ant kito šono.

Saulėtekiai saulėlydžius prižiūri.

Prigęsta šviesos artinantis tylai

Kai dingsta spalvos, atsiranda žvaigždės.

Išskridę paukščiai mums palieka plunksnas.

Pabyra slyvos, riešutai, poetai.

O paskutiniai žydi lietsargiai.