Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vienuoliktą valandą užmigo žmona ant mano krūtinės.
- Tyliai numesiu jos galvą ant baltos pagalvės, lai miega, lai ilsisi, sapnuoja, kam viską žinoti, užtenka ir to, kad darbe jos smegenis farširuoja didžiojo Kastanedos filosofija, dar aš čia su laiko mašina, - tyliai išsirito iš lovos, iš po rašomojo stalo, kur stovėjo naminių kompotų ir uogienių stiklainiai, ištraukė laiko mašiną ir nupėdino į tualetą. Dėl viso pikto, kad žmonos neprižadintų.
Atsiminė tik, kad padarė klaidą antrą valandą nakties, maždaug prieš dvejus metus.
- Na, ką? - nusišypsojo Gintaras, - spėliosime?
Surinko skaičių kombinaciją, suformavo sūkurį, įšoko į jį su savo dėžute, atsidurdamas tame pačiame tualete.
Atsargiai pravėrė duris, tamsa puošė butą. Praeities žmona miegojo, o praeities Gintaras mosikavo kojomis virtuvėje, iš paskutiniųjų mėgindamas neužmiršti rytų kovų meno.
- Ne tas laikas, - sugrįžo atgal. Naujas sūkurys ir šuolis, neteisingai įvedus vietos koordinates.
Atsidūrė sienoje, akys žvelgė iš kilimo į svetimą kambarį, kaimynų butas. Jam pasisekė, vaizdas tą naktį buvo pikantiškas: po ilgos pertraukos jie vėl mylėjosi, fantaziją sužadino garsai už sienos. Žmona apžergė vyrą ir ėmė ritmingai judėti.
- Ir ką gi mes ten darom? - Gintaras pabandė apsisukti, bet molis neleido judėti.
- Ramiai, - nuramino save. 
Trečiu bandymu įsigudrino “įaugti” į kompą. Už spintos veikia televizorius, o jo praeitis tenkina žmonos praeitį oraliniu būdu
- Taip, - burbtelėjo, pats susižadindamas, - dar sykį tiksliname koordinates! Keistas dalykas, kai taip gyveni, atrodo, jog vienas pasaulyje esi, o visa kita tik fonas.

Gražus berniukas stovi “Naujininkų” sustojime, ilgesingai ir bailiai žvelgdamas į pro šalį praeinančius jaunuolius.
- Nepasakysi, kad jų geidi! Išgirdę, duos į snukį kaip tikri mužikai! - vaikinuko mintys, - Kiek galima laukti to autobuso su išalkusiom kalėm! šalta!
Jo darbo vieta - diskotekos “Kam per 30”, susiranda simpatišką moteriškę ir užlaižo už atitinkamą kainą, tą pačią akimirką svajodamas apie kokį nors gražuolį mylintį jį per analinę angą.
Sustoja aptrintas, užtamsintais langais “BMW”, durelių langelis nusileidžia žemyn, išlenda taisyklingų bruožų galva su armėniška nosimi ir pasiteirauja mandagiai:
- Berniuk, nenori pasivažinėti, mums reikia gido šiame mieste!
- Nebijok, sumokėsime už paslaugas, - mesteli kitas balsas, kurio galvos nematyti.
- Tikrai, - pasitikslina vaikinukas.
- Savo motina prisiekiu!
- Gerai, - sutinka, įsėsdamas į automobilį.

Kambarys. Vaikinuko vakaras, šventė tikra, juk viskas, apie ką svajojo, yra: tvirti kultūringi vyrai ir graži, apkūni moteris, alpstanti nuo ją supančių vaizdų. Ji nežinojo, bet visada geidė atsidurti situacijoje tokioje: du vyrai glamonėja ją, o trečias guodžia vaikinuką, bučiuojantį tarpukojį jos.

Olegas Molokodovas, Lietuvos rusas, kali kažkuriame Čečenijos aule ir laukia, nesulaukia, kada žmoną surinks fantastišką išpirkos sumą, kurios reikalauja grobikai.
- Geriau nudėtų! - svajoja supančiotas, gulėdamas ant demblio, - geriau pasakytų, kad mane nužudytų! Kam reikalingas aš, paleistas ubagu į laisvę? Tegul nors ji ir vaikai gyvena laimingai ir gražiai, jei man nelemta!

Jo žmonos mintys, žvelgiant į baltas lubas, tą pačią naktį:
- Ko vertas gyvenimas be jo? Ko iš viso gyvenu? Prakeikta Lietuvos valstybė renkanti mokesčius iš piliečių, bet nesirūpinanti jais, jei kas atsitinka, šunys! Tautos gerovė - svarbesnė už vieną gyvybę, nesvarbu, kad sumoki į metus apie milijoną litų mokesčių! Pagalbos reikia, špygą tau į akį, stok į eilę, neturim laiko tau! Ar reikalinga tokia valstybė?

Medžiotojų grupė užfiksavo signalus ir apsupo rajoną. Objektyvus laikas artėjo prie lemtingos atžymos. Jie žinojo, jei nepavyks, jų nebeliks kaip ir visos visatos. Mirtis  - baisi, net jei ir virsti gryna amžina energija. Įsiskverbė į butą, tapdami šešėliais.
Prieblanda, iš už kampo sklinda šviesa, ten prieštvaninis kompiuteris skleidžia radiacijos bangos, prie jo palinkęs žmogus spausdina kažką. Priešingame kampe stovi paklota sofa-lova, ten miega moteris nuoga.
Kambaryje karšta, ji regi sapnus, numetusi antklodę ant grindų. Gretutiniame kampe mirga televizorius, rodydamas vaizdus, skleisdamas kvailas ir vulgarias mintis, jos juk turi stebinti ir jaudinti, o ne kartotis amžinai.
Jie stovi, laukia.

Gintaras vėl atsidūrė tualete, ant unitazo.
- Kokiame dabar esu laike? Kaip sužinosiu tupėdamas tupykloje lyg boba? Kad ir ką bedaryčiau, mano veiksmas ir buvimas tėra mažytė juostelė laiko paveiksle. Ar ji gali pakeisti pasaulį? Nebent truputėlį! - atsistojo ir nuogutėlis išėjo iš tualeto.
- Jei nušuoliuosiu į dar tolimesnius laikus, sužinosiu kokia pornografija ir su kuo ja užsiiminėjo žmona, - padarė atradimą, - bet ar viską reikia žinoti?
Jo praeitis sėdėjo ir maigė klavišus. Prisėlino ir pažvelgė per petį į monitorių.
- Tas pats romanas, kurį praganiau, - sėkmės džiaugsmas.
Praeitis spausdino žodžius, kuriuos tuojau per per klaidą ištrins.
Daugybė rankų staiga nutvėrė Gintarą už visų galūnių, užkimšo burną ir nutempė tolyn į sūkurį.
Judesių garsinė išraiška tebuvo krebždėjimas. Gintaro praeitis atsigręžė, bet nieko įspūdingo neišvydo.
- Vėl pelė namuose apsigyveno? Reikia nusipirkti pelėkautus! - eilinį sykį pagalvojo. Kompiuteris tuo metu išmetė užklausimą anglų kalba:
- Ar norite išsaugoti bylą?
Pavargęs protas ne taip interpretavo klausimą:
- Norite ištrinti?
Pirštai nuspaudė: “Ne”. Dviejų mėnesių darbas dingo. Baisu, pikta ir gėda dėl savęs.
- Viešpatie, žmona-visažinė pirštais užbadys ir pamokslaus iki gyvenimo pabaigos! - vien nuo tos minties trokšdamas pasislėpti po stalu, kaip kiekvienas normalus patinas, net įsivaizduoti negalėjo, jog puls patelę. Kai ji pasiusdavo, atsitraukdavo atgal, o jei ir atsakydavo, tai - ne jėga.
Viltis - stipresnė už baimę: draugas, programuotojas profesionalas, vieną kartą buvo užsiminęs, jog ištrynus informaciją, ši dar kurį laiką išliekama kietame diske.
- Gal dar pavyks? Gal žmona žino, kaip išgelbėti romaną?

Kritimas iš laiko akies, aukai suteikia tam tikrų privalumų, jei tik sugeba tuo pasinaudoti: agresoriai, šokdami žemyn turi susikoncentruoti ties nusileidimo tikslu, susilpnindami dėmesį aukai, kad kojų nesusilaužytų. Profesionalas niekada nėra toks profesionalas, kokiu pašaliniai jį įsivaizduoja.
Gintaras pirmasis įvertino situaciją ir, ilgai nesvarstydamas, paleido į darbą kojas, trumpam atsilaisvinus gniaužtams. Prasiėjo lyg arklys per priešų kojas ir snukius, prisimindamas Arno taikvondo pamokas.
Kiek tų priešų? Velnias žino! Kiek pakloji, tiek išdygsta!
Lyg užspeistas žvėris negalvojo nei apie pasekmes, nei elgesio teisingumą, tesinorėjo išgyventi, akimis ieškant landos, durų ir kelio atsitraukimui. Rankos, kojos ir kūnas sukosi ratu lyg kūjai: nokautuodami, bet kurį puolančiojo tašką, keista, kad nepasinaudojo jo nuogo kūno pažeidžiamumu.
Blyksnis. Smūgis kažko mažo ir kieto į paširdžius. Antras blyksnis. toks pats blyksnis į kaktą. Kūnas prarado lygsvarą ir ėmė kristi.
Trumpam Gintaras save išvydo iš šono, tikriausiai, siela susiruošė bėgti lyg žiurkė iš skęstančio laivo, kad mirštantis kūnas nenusitemptų ir jos į nebūtį.
Pasaulis aptemo, išnyko, bet ne visiems laikams.
Gintaras atsipeikėjo kėdėje su antrankiais ant rankų ir kojų.
- Kas toks? Iš kur? Kur gavai? Kas davė? Kam reikėjo? Ko siekei? - apklausos klausimai.
Nepaisant meditacijų metu sukauptos išminties, taip ir liko naiviu kūdikiu: nematė sau pavojaus, savęs kaltu nelaikė, mėgo būti pabrėžtinai sąžiningas, pasakodamas viską, ką žino.

Džeris Aikstonas išklausė medžiotojų ataskaitos ir nusikeikė:
- Blyn! Kas per amžius? Bet koks netingintis idiotas bėgioja į praeitį, siekdamas ištaisyti praeities klaidas, stengdamasis praskaidrinti savo pilką gyvenimėlį, negalvodamas apie pasekmes pasauliui... Ir ką daryti su šituo niekam tikusiu rašytoju? Jis tik pasekmė, ne priežastis; reikia atsekti visą grandinę ir surasti tuos, kurie įdavė idiotams laiko mašiną į rankas? - mąstė, sprendė, - Pravalykite jam smegenis, prasijokite, o po to ištrinkite informaciją ir grąžinkite į tą tašką, nuo kurio įsipainiojo į šią istoriją! Ir palikite stebėtoją, dėl viso pikto, gal tik apsimetė idiotu?
Aikstonas atsilošė kėdėje, pratęsdamas apmąstymus:
- Laikas keisti situaciją, didinti darbo operatyvumą, neplečiant biurokratinio aparato. Tereikia paversti Žemę viena valstybe arba visur įvesti bevizį režimą. Tada neprivalėsime trintis muitinėse ir aiškinti kiekvienam, kad neesame drambliai. Svarbu, nepamiršti pametėti idėją darbdaviams, gal susigundys vardan progreso? Juk kuo būsime protingesni ir civilizuotesni, tuo mažesnį pavojų kelsime visatai?

Gintaras - vėl tame tame taške, prie “Žaliojo” tilto, laukia “2” autobuso, spoksodamas į tekantį vandens srautą.
- Ir kodėl čia iki šiol esu? Seniausiai galėjau įšokti į mikroautobusą ir būti namuose, tas mano amžinas šykštumas! Vis gaila pinigų, taupau gigantiškiems projektams, tikriausia nuo žmonos užsikrėčiau. Jeigu romanas patiko konservatyviems lietuvaičiams, gal patiks ir rusų skaitytojams. Reikės pasiūlyti žmonai išversti, kad neužmirštų gimtosios kalbos rašybos, o pačiam gal pabandyti versti į prancūzų kalbą. Juolab, prancūzų kalbos egzaminą po trijų mėnesių laikyti, o dar vadovėlio į rankas nepaėmiau. Ir išvis mažai ką atsimenu, bet būtų geras akstinas kalbos tobulinimui. Brangioji, aišku, nesupras, bet netikiu, kad Milošas, kuris rašė prancūzų kalba, būdamas lenku, labai gerai ją mokėjo, gal todėl ir pakerėjo prancūzus, kad žinomus žodžius pavartojo naujai. Žmona gyvena su manimi trejus metus, o lietuvių kalbą temoka trejetui pagal penkių balų sistemą, o jeigu vertintų specialistas, būtų vienetas. Netikiu genijais, visi - lygūs, tiesiog, kai kurie pasitiki savimi, o kai kurie - ne! Amen!... Mikroautobusas!
- Stok! Stok, kvaily, kur tu leki, duosiu tau pusantro lito! - pamišusio klyksmas? - Nesustojo, niekšas!

Sapnas nutrūko. Žmona veidą atsuko.
Sureaguoti, parodyti, kad pastebi, priešingu atveju, lyg kirminas lįs į sielą, ego pasaulį, bandydama suvokti svetimas mintis.
Daugybė užpakaliukų ir papukų kratosi rusiško disko ritmu. Kodėl vyrai nešoka? Nemėgsta šokio? Jei ir šoka tik iš mandagumo, kad mylimoji neįsižeistų.
Pasiunčiu oro bučinuką. Žmona atsako tuo pačiu. Norėčiau tikėti, jog jos nekankina paranojiškos mano neištikimybės idėjos, nors ką aš žinau, gal atitraukiau ją nuo lesbietiškų fantazijų.
- Nenori šokti? - klausiu.
- Ne, o tu?
- Tada, kol kas ne! - apsikeitimas frazėmis nutrūksta, vėl panyru į save.
Kur aš gyvenu? Čia tarp šitų žmonių ar pilkojoje masėje, kuri slepiasi už kaukolės? Tarp vieno ir kito?
Turiu rašyti romanus pagal sapnus, o ne tikrovę, nes jie - realesni už ją.
Užgroja mylima nesąmonė: “berniukas iš Tambovo”.
- Žmon, a, žmon, einam šokt! - timpteliu ją už rankos, atsistoju ir nusitempiu paskui save.
Drovisi, na ir kas, sulaužysime! Kaip Šaolinio dzen meistrai mokė: iš pradžių sukuri tokį didžiulį kompleksą, o po to jį įveiki, įgydamas dvigubai daugiau tvirtybės.
Sau šio metodo netaikau, nes bijau, kad neįveiksiu ir liksiu amžinai toje dėžutėje, kurią sukūriau, o ištempti iš jos nebus kam. O ant žmonos galima, jei kas, už plaukų ištempsime.
Vienas šokis, antras šokis, trečias... Karšta, o jei dar ir pleiskanos? galima nusišauti!
šok, brangioji, šok! Lašinius kratyk! Jie degs, tirps, degs, tirps ir išnyks!
Tikriausiai, atrodau, žiauriu. Ji norėtų mane matyti švelnesniu, nuolankesniu, humaniškesniu! Neišdegs, vis tiek pyks už aikido, už elgesį svečiuose ir už šituos šokius. O aš, viso labo, bijau dėl jos! Jos motina jau numirė nuo vėžio. Jei egzistuoja vėžio genas, tai ji seka motinos keliu, leisdama jam pasireikšti, ir jei nepakeis gyvenimo būdo, tai prarasiu ją anksčiau, negu ji galvoja.
Moterys nepasitiki vyrais: vis vaidenasi jų antenos ieškančios naujos skylutės; vyro atspindžiui savyje nesuteikia jausmų, manydamos, jog tik jos vienos kažką jaučia. Eilinės egoistės egoistų minioje?
Kvaišos, visi, nepriklausomai nuo pajamų, daugiau ar mažiau slepia tikrąjį “aš”. Feministės, aukštesnės psichinės formos būtybės, geriau suvokia vyrus, negu jie patys!?
-, Jie gyvuliai! - tuo ir baigiasi daugumos moterų supratimas. Ak, tos moterys!
Pažįstamas veidas? Vienas iš daugelio Judų, išdavusių mane? Būti išdidžiam ar pabendrauti su juo? Aš - naivus lyg namo kampas: man visada atrodo, jog žmogų galima atversti į savo religiją, kadangi jo, mano manymu, - klaidinga.
Eina pro šalį, nepastebi manęs. Rankoje raciją laiko.
- Pabūsim užpuolikais? - timpt už radijo antenos.
- Kas toks drąsus? Tuoj muštis teks! - Modesto žvilgsnis, bet atpažino mane, nustebo ir stvėrė į glėbį, gerai, kad nepabučiavo.
Netikėtas pasisveikinimo būdas kaip ir netikėtas susitikimas, taip primena Judą, parodantį ir išduodantį mokytoją vilkams. O gal atvirkščiai, parodo vilkams, jog jis šiame miške - ne vienas, ir turi draugų įstengiančių praleisti naktį “Indigo” klube?
Pokalbis nei į tvorą, nei į mietą. Apsikeitimas telefonais, pažadais, susitikti ir pasitreniruoti kartu.

Jubiliatės svečiai tai matė ir buvo apakę:
- Tokie arkliai sveikinasi su juo pagarbiai! Gal jis ne - toks idiotas kaip atrodo? Gal tik apsimeta? - pagarbi tyla prie stalo. Dalis svečių nubėgo šokti, man atsisėdus. Žvelgiu į televizorių, galvoju. Dalis svečių sugrįžo: jie jau keliauja namo, siūlo ir mus parvežti namo: metas vėlus, o taksi paslaugos - brangios. Aš - šykštus, todėl sutinku; žmona kaip ir aš, todėl palaiko mane.
Laiptais žemyn - į rūbinę. Oriai!
Lauke šalta. šlykštu! Ir ko tie lietuviai į šį kraštą atsitrenkė? Kad taptų lietuviais? O gal pronegroidų žmogbeždžionės išvarė iš ekvatoriaus kaip silpnus ir niekam tikusius?
Kodėl jos atėjo į Europą? Nes buvo silpnos, bet norėjo gyventi. Gal todėl baltoji rasė taip neapkenčia grynos fizinės jėgos? Atšiauri aplinka vysto protą! šis šaltas oras irgi tobulina? Geriau būčiau beždžionė, gyvenanti ant palmės.
2010-09-02 20:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-04 09:51
Passchendaele
Perskaičiau visą. Labai gražu. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-05 12:13
kondensofkė
pz ir šitas kūrinys vertinamas kuolu??? on what fakin grounds???
nesuprantu aš kartais rašyko diferenciacijos, nes nu negaliu nesikeikt todėl nieko daugiau nesakysiu :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-07 09:34
pilkė_
Niuz nebūna taip, kad tik po dviejų mėnesių klaustų, ar nori išsaugoti. Kiekvieną dieną pabaigus darbą, turėjo klausti, o jei nuspaudė "ne", tai tik tos dienos darbas dingo...
Galėjo gi jis tiesiog atmintinę pamesti, na, ar HD kažkas atsitikti...
Sunku atsekti, kur kas lenkiama, visa ko neskaičius, bet visai įdomus kūrinukas, regis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą