Keistas dalykas ta meilė

Keistas dalykas ta meilė

Žvilgtelėjau į laikrodį. Neoninės rodyklės rodė lygiai dvyliktą nakties. Tik dabar prisiverčiau atsigulti į lovą. Galvoje siautė begalė minčių. Vilius jau visą mėnesį su manim nesišneka lyg būčiau nematoma, Ugnė supyko, kad nenuėjau su ja į dar vieną elito vakarėlį...
Milijonai mažyčių žvaigždžių žibėjo beribėje tamsumoje. Jei sujungtum tuos taškelius, gautum simetriškus pavidalus, panašius tai į vieną tai į kitą dalyką. Priklauso nuo to, ką nori pamatyti.

-Kelkis, Urte, vėluojam- pabeldė į duris sesuo.
Išsiropščiau iš lovos. Greit paklojau lovą, įšokau į džinsus, paskubomis susišukavau ir perbraukiau tušu blakstienas. Atrodau kaip sumušta, bet nieko. Kai pasirodžiau virtuvėje norėdama ko nors užkąsti, Simona pribėgo prie manęs ir į delną įspraudė dešimties litų banknotą.
-Čia kas? Išmalda? -pasišaipiau.
-Kišenpinigiai. Mama prašė perduoti. Pati tau niekad neduočiau, -supurkštė sesuo.
Stebėjau ją koridoriuje vargstant su batų raišteliais.
-Būdama penkiolikos nemoki net batų raištelių susirišt? -tyčia įgėliau ir sukirtau varškės sūrelį užsigerdama apelsinų sultimis. –O mama? Jau darbe? -suraukiau antakius.
Simona linktelėjo. Užsimetė plonutę striukelę ir išdrožė pro duris net manęs nelaukdama. Tik papurčiau galvą. Apsiaviau savo jau nemažai išgyvenusius sportbačius, užsimečiau striukę ir permečiau kuprinę per petį.

Dar dešimt minučių. Teks paskubėti. Greitais žingsniais ėjau į mokyklą. Kartais užmesdavau akį į vieną ar kitą praeivį. Panelės su akį rėžiančiais ir kūną vos pridengiančiais drabužėliais, viena kita močiutė su didžiuliais maišais. Kai buvau prie pat mokyklos, išgirdau nuaidint skambutį.
-Šūdas, - nusikeikiau ir paspartinau žingsnius.
Įlėkiau pro paradines duris kaip viesulas. Nulėkiau prie spintelės. Sukišau striukę ir pasiėmiau matematikos vadovėlį bei sąsiuvinį. Koridoriai buvo jau pustuščiai. Prilėkiau prie matematikos kabineto ir luktelėjau, kol širdis nustos daužytis. Kai jau galėjau normaliai kvėpuoti, atidariau klasės duris. Visų žvilgsniai nukrypo į mane. Mokytojas taip pat atkreipė į mane dėmesį.
-Ir vėl vėluoji, Urte, -jau kelintą kartą priminė man jis ir nusivalė kreiduotas rankas.
-Išgraužk, -mečiau jam ir atsisėdau į savo vietą prie lango.
Visi suošė ir pradėjo šnabždėtis.
-Urte, pasiliksi po pamokos kelioms minutėms, -ramiai pasakė mokytojas.
Pamėgdžiojau jį tyliai ir atsiverčiau vadovėlį.
-Kas tau darosi? -sušnabždėjo man Ugnė.
-Nieko, -po minutės atsakiau.
Ugnė pavartė akis. Tai galėjo reikšti tik viena – aš jai nusibodau.

Nuaidėjus skambučiui į pertrauką susidėjau knygas į kuprinę. Visi išėjo iš klasės. Likau aš, Ugnė ir mokytojas.
-Ugne, išeik, -paliepė mokytojas.
-Lauksiu tavęs koridoriuj, -kreipėsi draugė į mane ir išėjo iš klasės uždarydama paskui save duris.
Kurį laiką į mane skverbėsi tyla. Dainius mokėjo žudyti žvilgsniu. Jam nereikėjo nieko griežto sakyti ar bartis. Užtekdavo tik pažvelgti tuo žvilgsniu į akis ir galūnės tiesiog nutirpdavo. Kai Dainius pakankamai prisismagindavo, išleisdavo. Bet šįkart jis prabilo.
-Kas tau darosi, Urte? -paklausė jis.
Balse galėjau pajusti netgi švelnumo užuomazgą.
-Nieko, -gūžtelėjau pečiais.
-Tą patį girdžiu jau nežinia kelintą kartą. Kokia tikroji priežastis? -sukryžiavo ant krūtinės rankas Dainius.
-Galbūt eiliniai košmarai, ar netgi pusfabrikačiai, nuo kurių jau turiu priklausomybę, galbūt kitų žmonių įtaka, galbūt kitoks pasaulio supratimas ir netgi suvokimas, kad niekada nepasieksi, ko nori, -išbėriau ir nukreipiau žvilgsnį į savo sportbačius.
Dainius kurį laiką tylėjo.
-Gali eiti, -po kurio laiko pasakė jis ir atsisėdo prie stalo.
Neatsisukdama išėjau iš klasės. Ant palangės sėdėjo Ugnė ir nekantraudama vyniojo plaukų sruogą apie pirštą.
-Na? Ką sakė Dainius? -paklausė ji.
-Paklausė, kas man yra. Pasakiau jam tai, kas šovė į galvą ir tai jam padarė įspūdį. Bent jau man taip pasirodė, -pasakiau ir šyptelėjau.
Ugnė nieko nebeklausinėjo.
Tai, ką pasakiau Dainiui buvo beveik tiesa.

-Dabar laisva? -paklausė Ugnė po anglų literatūros pamokos.
Linktelėjau.
Kaip visada laisvas pamokas leisdavom valgykloje. Mūsų stalas nebuvo užimtas. Ugnė nušveitė savo kuprinę ant kėdės ir nuėjo nusipirkti ko nors užkąsti. O aš buvau visiškai nealkana. Atrodė, kad visas pusryčių turinys tuoj atsidurs ant valgyklos grindų.
-Ei, -išgirdau balsą.
Vilius klestelėjo šalia manęs.
-Maniau, kad dabar tau chemija, -nežiūrėdama į jį pasakiau.
-Nėra. Mokytoja išvažiavus, -trumpai tarė jis.
Grįžo Ugnė. Pamačiusi Vilių džiaugsmingai pasisveikino su juo ir pakštelėjo jam į skruostą.
-Kaip sekasi? -kreipėsi Ugnė į jį.
Vilius gūžtelėjo pečiais.
-Šiaip neturėčiau čia būti. Turiu temperatūros ir šiek tiek kliedžiu, -nusijuokė jis.
-Tai ko atėjai? -nesuprato Ugnė ir atsikando traškios bandelės su cinamonu.
-Dėl Urtės.
Ugnė tik kilstelėjo antakius.
-Matosi, kad kliedi, -nusijuokė ji.
-Dėl manęs? -prabilau aš.
Stengiausi, kad nuskambėtų atšiauriai, bet neišėjo. Su Vilium taip niekad neišeina.
-Taigi. Keliu baltą vėliavą, - pasakė jis.
Pavarčiau akis.
-Kam tie banalumai... -tyliai pasakiau.
-Pakalbėsim akis į akį paskui, -pasakė Vilius ir nuėjo prie vaikinų kompanijos.
Nusekiau jį akimis.

Kai vilkausi striukę, Vilius pribėgo prie manęs ir nusitempė į biblioteką. Pakeliui paaiškino, kad ten ramu ir galėsim viską iškelti į dienos šviesą.
Pasisveikinom su bibliotekininke ir klestelėjom prie nuošalesnio staliuko.
Abu tylėjom. Buvo neaišku, nuo ko pradėt.
-Pasiilgau tavęs, -pagaliau prabilau.
Visos uždarumo sienos subyrėjo. Viliui meluoti negaliu.
-Tu mane ignoravai, nekalbėjai. Šiandien staiga apsigalvojai, -dėsčiau.
Vilius linktelėjo.
-Turėjau tam pagrindą, -pasakė jis, kai nesulaukė, kad dar ką pridurčiau. –Mano mamai vėžys.
Prikandau lūpą.
-Žinau, ką tai reiškia.
Kai mano tėtis mirė nuo vėžio, jis manęs neguodė. Tik buvo šalia. Taigi aš jo dabar irgi neguosiu. Abu puikiai supratom, kad tai niekuo nepadeda.
Jis užsikniaubė ant stalo ir pravirko. Mačiau krūpčiojant tik jo pečius. Pakėliau ranką ir paglosčiau jo švelnius tamsius plaukus.
-Suprantu tave, - tik tiek tesugebėjau pasakyti.

Po geros valandos išėjom iš bibliotekos. Mums išeinant bibliotekininkė įtariai mus nužvelgė.
Paėmiau Viliaus ranką į savąją ir pabučiavau į skruostą. Vilius kreivai šyptelėjo.
-Palydėsi mane namo? -paklausiau.
Vilius linktelėjo. Visą kelią iki mano namų ėjom tylėdami. Viliaus ranka buvo šalta. Taip norėjau ką nors pasakyti, kad jam palengvėtų, bet liežuvis buvo tarsi surištas. Kai priėjom penkiaaukštį, Vilius paleido mano ranką ir susikišo rankas į striukės kišenes. Nerangiai mindžikavo. Paskui prisivertė nusišypsoti. Matyt, norėjo mane įtikinti, kad jaučiasi puikiai ir mano draugija jam padėjo, bet tai nebuvo tiesa. Po kelių akimirkų priėjo arčiau ir apkabinęs mane pabučiavo. Kurį laiką stovėjom prie laiptinės ir glamonėjomės. Jei ne ta senutė pastoviai mane sekanti, būčiau Vilių ir namus nusivedusi. Akies karšteliu žvilgtelėjau į trečio aukšto langą. Močiutė sėdėjo ir nepatikliai gręžė mane žvilgsniu.
Vilius pasitraukė.
-Na, man jau turbūt reiktų eiti, -nedrąsiai pasakiau.
Vilius linktelėjo.
-Tada iki rytojaus, -pasakė jis ir mirktelėjęs nuėjo.
Atsidusau ir įėjau į laiptinę. Tingiai užlipau į antrą aukštą ir atrakinau duris. Įžengusi greit jas užrakinau.
Pietums teko ką nors prasimanyti. Šaldiklyje radau šaldytų daržovių. Teko luktelėt, kol šios atšilo. Sukroviau visą maišelio turinį į keptuvę ir įdėjusi sviesto pamaišiau. Atrodė neblogai.
Po penkiolikos minučių jau ploviau lėkštę. Ką Simona valgys, jos reikalas.
Užsidariau kambaryje ir atsiguliau ant lovos. Ak, taip. Namų darbai. Ir rytoj istorijos kontrolinis. Teks pasiruošti. Nors vien pagalvojus apie sėdėjimą prie knygų pasidarė bloga.
Po valandos prisiruošiau prisėsti prie knygų. Bandžiau sukoncentruoti mintis į skaitymą, bet nė velnio nesisekė. Mintys grįždavo prie Viliaus ir tai, ką jis pasakė man apie mamą... Žinojimas, kad vienas iš tavo mylimų žmonių tuoj išeis, tiesiog žudo...

Atsitokėjau jau sutemus. Pakėliau galvą nuo knygų. Buvau užsnūdusi. Patryniau akis ir pažvelgiau į laikrodį. Jau dešimta vakaro. Perbraukiau ranka plaukus ir nuėjau į virtuvę naktipiečių. Šaldytuve radau konservuotų persikų. Dievinau juos. Prisiminiau, kad ieškojusi, ką valgyti pietums, persikų nemačiau. Vadinasi mama nupirko. Ji žinojo, kaip juos dievinu.
Vargais negalais atidariau skardinę ir su šakute žvejojau persikų skilteles. Atsikandau sultingo vaisiaus. 
-Ei, -išgirdau šalia.
Simona vienais naktiniais stovėjo tarpdury. Mirktelėjau jai.
-Nesimiega? -paklausiau.
Ji linktelėjo. Abi prisėdom prie stalo. Pasiūlau persikų ir sesei, bet ji papurtė galvą.
-Ko tokia surūgusi? -suraukiau antakius.
Simona tik gūžtelėjo pečiais.
-Matyt, įsimylėjau.
-O, kažkas naujo, -nusijuokiau.
-Nejuokinga, -pasipiktino Simona ir nuraudo. –Turi šokios tokios patirties. Galėtum man patarti, kaip sužinoti ar aš patinku tam vaikinui.
Linktelėjau ir nulaižiau šakutę.
-Kai sutiksi jo akis, stebėk ar jis jas nuleidžia. Jei taip – valio. Tu jo simpatija. Jei jis stengiasi būti arčiau tavęs ar šiaip dažnai vaikštinėja ten kur ir tu, puiku. Tu jam patinki.
Simona tylėjo.
-Na, pasakyk ką nors. Ar jau žadą praradai? -pasišaipiau.
-Ačiū, -mestelėjo ji ir grįžo į kambarį.
Ji miegos. O man dar reiks pasiruošti kontroliniam.

Ryte vėl pabudau prie knygų. Ilgokai mokiausi. Bet tik maža dalis liko smegeninėje.
Susiruošiau į mokyklą. Šįkart nereikėjo skubėti.
Nuslinkau į virtuvę. Mama ruošė pusryčius.
-O, sveika, -pasisveikinau. –Kada grįžai vakar?
-Apie aštuntą, -pavargusiu balsu atsakė mama. –Omleto valgysi?
-Aha.
Simona iš lovos išsirangė gerokai vėliau. Dabar jau jai teko skubėti.

Pirmoji pamoka – anglų kalba.
Klestelėjau ant palangės ir numečiau kuprinę šalia.
Netrukus pasirodė ir Ugnė.
-Šįryt jau geriau atrodai, -pagyrė ji. –Išsiaiškinot santykius su Vilium?
-Aha, -linktelėjau.
-Žinai, drauguže, aš tau pavydžiu. Vilius ir protingas ir gražus. Aš su kiek bernų draugaučiau nei vienas man neįtinka, -pasiskundė Ugnė.
-Mažiau maivykis ir turėsi draugą, -pasišaipiau.
Ugnė kumštelėjo man į pašonę.
Vilius mokykloje nepasirodė. Galbūt dėl mamos, arba dėl savijautos.

Susėdom į savo vietas nedidukėje klasėje. Mūsų grupėje buvo tik dešimt žmonių. Penkios merginos ir penki vaikinai. Taigi mokytojai nereikėjo mūsų tramdyti. Na, vienuoliktokų paprastai nereikėdavo.
-Padarykit penkis pirmus pratimus iš naujo skyriaus. Aš tuoj grįšiu, -trumpai tarė mokytoja ir paliko klasę.
Vos tik durys už jos užsidarė visi pradėjo kalbėtis. Už manęs ir Ugnės sėdėjo Karolis ir Valentinas. Pastarasis man nebuvo abejingas. O Karolis savo ruožtu bergždžiai bandė suvilioti Ugnę.
-Ei, Ugne, einam kur nors šiandien vakare, -eilinį kartą prašė jis. –Penktadienis...
Puikiai žinojau, kad Ugnei patinka Karolis. Ir visai kitaip nei daugelis buvusių jos draugužių. Ir dabar draugė sėdėjo visa nuraudusi ir veidą paslėpusi delnuose. Atsisukau į Valentiną.
-Na, kaip sekasi? -paklausiau.
Šis gūžtelėjo pečiais ir toliau kažką paišė sąsiuvinio paraštėje. Po akimirkos jis pakėlė į mane akis.
-Vakar gerai pavarei, -pasakė.
Kai mano veide jis pamatė nesupratimą, pridūrė:
-Pasakei Dainiui „išgraužk“. Net ir aš nebūčiau taip išdrįsęs pasakyti.
-A, tai, -tesugebėjau ištarti.
-Juk žinai, kad už tai gali lėkt iš mokyklos, -po trumpos pauzės pasakė jis. –Dainius nemėgsta, kai jam prieštarauja.
-Jis niekam nepasakys.
-Tu tikra?
-Visiškai.
Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.

Pamokai pasibaigus susikroviau daiktus į kuprinę ir išlėkiau iš klasės. Spėriai nuėjau į tualetą. Užsidariau vienoje iš kabinų ir atsisėdau ant uždaryto unitazo. Atlošiau galvą. Į patalpą įėjo dar kelios merginos. O aš taip norėjau apbūti tyloje. Jos aptarinėjo ką tik pasibaigusį biologijos kontrolinį.
-Neatsakiau į penktą...
-Eik tu, tas lengvas buvo...
-Aš išvis dviejų neatsakiau...
Užsikimšau ausis.
-Ei, Urte, tu ten? -išgirdau Ugnės balsą.
-Taip, -silpnai atsakiau.
Ji paklebeno rankeną.
-Ar tau viskas gerai?
-Ne. Vemiu, -pasakiau ir vos nesusijuokiau.
Ji turbūt išgirdo mano prunkštimą ir dar kartą pabeldė.
-Nejuokinga, -pasipiktino ji.
Girdėjau, kaip kažkuri iš biologijos-kontrolinis-buvo-sunkus merginų paklausė, ar ten kas nors vemia.
Dabar jau nebegalėjau laikyti juoko. Nusijuokiau ir atidariau duris. Išėjau ir permečiau kuprinę per petį.
-Kas tau darosi? Elgiesi kaip nesava, -pasakė Ugnė.
Tiesiog papurčiau galvą.

Kai rašiau istorijos kontrolinį, negalėjau susikaupti. Mintys šokinėjo, negalėjau gerai mąstyti. Šiaip ne taip parašiau atsakymus ir padaviau mokytojai lapus. Ši pastebėjo, kad man kažkas ne taip.
-Ar gerai jautiesi? -ir vėl tas pats klausimas.
Linktelėjau ir grįžau į vietą. Pasiėmiau kuprinę ir išėjau.
Visada parašydavau kontrolinius anksčiau laiko.
Pajutau, kad telefonas džinsų kišenėje suvibravo. Gavau žinutę iš Viliaus.
„Sveika. Gal galėtum po pamokų pas mane užeiti? “. Atrašiau, kad būtinai ateisiu.
Nužingsniavau į valgyklą. Klestelėjau prie to paties stalo ir numečiau kuprinę ant gretimos kėdės. Prie manęs prisijungė Viltė iš kitos klasės. Pasisveikinom ir pakštelėjom viena kitai į skruostą. Net nepastebėjau, kaip šis pasisveikinimo būdas atėjo ir į mano rutiną.
-Kaip reikalai? -paklausė Viltė.
-Kaip visada. Nieko naujo.
-Pas mane taip pat. Laukiu nesulaukiu kada baigsis mokslo metai, -atsiduso Viltė.
-Gali nesakyti. Mokykla kažkoks košmaras iš kurio negali pabusti.
Nuskambėjus skambučiui į pertrauką, Viltė atsisveikino ir nulėkė nepasakiusi kur. Tiesą pasakius, man ir nebuvo labai įdomu.
Vis dažniau pagaunu save šitaip galvojant – man neberūpi kiti žmonės. Tiesiog pastaruoju metu pradėjau jų nebepastebėti. Atrodė, kad gyvenu viena ir man to visai pakanka...
-Ei, kaip taip greit parašei? -nutraukė mano apmąstymus Ugnė pasirodžiusi šalia.
Net nemačiau, kaip ji atėjo.
-Gerai mokėjau ir tiek, -atsidusau.
-Kokia dabar?
-Lietuvių.
Mano ir Ugnės tvarkaraščiai buvo identiški. Tik mokytojai ne visi buvo tie patys. Skyrėsi tik lietuvių modulio ir kūno kultūros mokytojos.
Nuėjom į lietuvių kabinetą. Atsisėdom į savo vietą prie lango. Mokytojos klasėje nebuvo.
-Kol mes vienos, gal gali pasakyti, kas tau darosi? Visada buvai keistuolė, bet dabar tu dar keistesnė. -Ar čia meilė ką padaro su žmonėmis, nesuprantu, -dėstė Ugnė.
Nenorėjau jai nieko aiškinti. Ji nesupranta net ir nagrinėjamų kūrinių veikėjų vidinio pasaulio. Ką ir kalbėti apie manąjį.
-Urte, -kreipėsi ji vėl į mane.
-Aš ir pati nelabai žinau. Gal po tėčio mirties pasaulis atrodo kitoks.
-Nedramatizuok.
-Nedramatizuoju. Tai tiesa. Jam mirus aš nebegaliu ramiai gyventi. Atrodo, kad ką nors įvertinti tik tada, kai netenki.
Po paskutinio mano sakinio Ugnė nutilo. Ji įsivaizdavo, kad šio mūsų pokalbio išvis nebuvo ir išsitraukė knygas iš kuprinės.
-Padarei namų darbus? -po kurio laiko paklausė ji.
Linktelėjau. Už mūsų atsisėdo Benas ir Saulius. Benas pakuteno mane. Atsisukau ir trenkiau jam per pirštus. Tokios reakcijos jis ir laukė. Pergalingai nusišypsojo ir mirktelėjo. Nekenčiau tokio vaikiško jų elgesio. Vaikinai visada liks vaikinais.
Suskambo skambutis į pamoką. Mokytoja niekuomet nevėluodavo. Stengdavosi būti tokia tobula kaip ir jos kuodas ant pakaušio.
Jai įžengus į klasę visi  nutilo.
-Laba diena, visiems. Sėskitės, -kaip visada geros nuotaikos mokytoja.
-Man galas, -sušnabždėjo Ugnė man.
Suraukiau antakius.
-Tik nesakyk, kad ir vėl namų darbų nepadarei, -atsidusau.
Ugnė linktelėjo. Šįkart negaus skaityti iš mano sąsiuvinio.
-Na, tikiuosi, kad atsakėte į klausimus, -pradėjo mokytoja.
Visi atsivertė užrašus. Sušnarėjo lapai. Nei vienas nesišnekėjo.
-Gal kas norėtų paskaityti atsakymą į pirmąjį klausimą? -paklausė mokytoja.
Jaučiau įtampą klasėje. Galėjai net girdėti, kaip plaka kieno nors širdis.
-Galbūt tu, Sauliau?
Saulius visuomet buvo pasiruošęs pamokai. Perskaitė atsakymą. Mokytoja liko patenkinta.

Atsisėdau ant palangės mergaičių tualete. Patryniau paskaudusias akis. Lyg būtų smėlio pribyrėję. Patalpa buvo tuščia. Nieko nuostabaus – pamoka. Nusprendžiau į dailę neiti. Pastaruoju metu dažnai neinu į šią pamoką. Žvelgiau pro langą į mokyklos kiemą. Tas pats įkyrus vaizdas. Iki skausmo žalia žolė, nusėdėti suoliukai... Išgirdau kaip prasivėrė durys. Dabar jau buvau nebe viena.
Atsisukau. Įėjo Helena. Ji atrodė nekaip. Išbalusi, susitaršiusiais plaukais. Ji priėjo prie palangės ir klestelėjo priešais mane.
-Sveika, -šyptelėjo ji.
-Labas, -linktelėjau. –Prastai atrodai.
-Taip ir jaučiuosi.
Linktelėjau. Žvilgsnis užstrigo už jos ryškaus šalikėlio. Turbūt tikro šilko. Kitokių Helena ir nenešiotų.
-Kokia pamoka? -paklausė ji.
-Tualeto, -nusijuokiau.
Helena tik krestelėjo galvą atgal ir šyptelėjo.
-Šiaip dailė.
-Man tai teatras, -pasakė Helena ir iš rankinės išsitraukė telefoną.
Sumaigė kelis mygtukus ir vėl pradangino rankinės gilumoje.
-Bet turbūt varysiu namo, -atsiduso ji.
Kažkodėl Helena tą akimirką man labai panėšėjo į mano mamą. Tokia išvargusi ir išbalusi. Bet graži. Pavydėjau Helenai grožio. Net būdama pavargusi ji sugebėjo būti graži. Galbūt jos kilmė turėjo įtakos.
-Na, iki, meilute, pasimatysim ryt, -mirktelėjo Helena ir nuslinko prie veidrodžio.
Pirštais pašukavo plaukus, perbraukė lūpas vazelinu ir išėjo.

Pasibaigus pamokoms kaip galėdama greičiau nuėjau pas Vilių.
Paskambinau į duris. Išgirdau žingsnius iš anos pusės. Duris atidarė pats Vilius.
-Sveika, užeik, -pakvietė jis.
-Vienas? -paklausiau nusivilkdama striukę.
-Aha, -linktelėjo jis.
Nusiaviau sportbačius ir numečiau kurpinę prie sienos.
-Eime į virtuvę. Gal nori ko užkąsti? -pasiūlė jis.
-Ko turi? -paklausiau.
Vilius gūžtelėjo pečiais ir paėmęs mane už rankos nusivedė į erdvią virtuvę. Man ji visuomet labai patiko. Klestelėjau ant kėdės. Vilius iš šaldytuvo ištraukė konservuotų persikų.
-Tavo mėgstamiausi, -pasakė jis pamatęs mano godžias akis.
Jis meistriškai atidarė skardinę ir sudėjo persikus ant lėkštės.
-Supjaustyt?
-Ne.
Jis atsisėdo priešais mane ir padavė šakutę. Sukirtau porą persikų.
-Kaip jautiesi? - po trumpos pauzės paklausiau.
-Normaliai. Jau beveik nebėra temperatūros. Ryte buvo nekas, tai nėjau į mokyklą.
Linktelėjau.
Kai lėkštė ištuštėjo, Vilius paėmė ją ir padėjo į kriauklę.
-Atleisk, tau nepalikau.
-Niekis. Aš vis vien jų nemėgstu, -numojo ranka jis.
Nuėjom į jo kambarį. Atsigulėm ant lovos vienas priešais kitą.
-Žinai, ko norėčiau dabar? -paklausė jis.
Papurčiau galvą. Tada Vilius pasislinko arčiau ir pabučiavo mane. Iškart suveikė savisaugos instinktas.
-Viliau, baik, -sušnabždėjau.
Jo rankos viešėjo po mano palaidine, kai tai ištariau. Tada jis pabučiavo mane dar kartą ir atsitraukė.
-Atleisk, -pasakiau.
-Neturiu už ką, -pasakė jis.
Prisiglaudžiau prie jo krūtinės ir pabučiavau į kaklą.
Kurį laiką pagulėjome kartu.
Vėliau jis paruošė skanių salotų su tunu ir abu papietavome.
-Kur tavo mama? -pasiteiravau, kai abu plovėme lėkštes.
Vilius tylėjo. Greičiausiai paliečiau jautrią temą.
-Ligoninėje. Dabar gyvenu vienas, -pasakė jis kempinėle šveisdamas lėkštę. –Žinoma, norėčiau kokios kompanijos.
-Suprantu.
Kai baigėm plauti lėkštes, nuėjom į svetainę. Vilius įjungė džiazo plokštelę. Kambaryje pasklido rami muzika. Atlošiau galvą ir prisitraukiau kelius prie krūtinės. Vilius prisėdo šalia ir pakedeno mano plaukus. Pajutau, kad daugiau nebegaliu kęsti. Jo prisilietimai mane žudo.
Apkabinau jį ir įsisiurbiau jam į lūpas. Vilius atsakė į mano bučinius. .

-Galbūt man jau reiktų eit? -pasakiau apsivilkusi palaidinę.
Vilius susiraukė.
-Juk vėlu. Mama nerimauja, -nusijuokiau.
Vilius šyptelėjo.
-Ačiū, -pasakė jis man jau velkantis striukę.
Apsiaviau sportbačius ir persimečiau kurpinę per petį.
-Iki, -trumpai pasakiau ir išėjau.
Atsidūrusi kieme įkvėpiau tyro vakaro oro. Tą pačią akimirką suskambo telefonas.
Skambino mama, žinoma.
-Klausau?
-Kur esi, Urte? 
-Buvau pas Vilių. Jau einu namo.
-Ar žinai, kiek valandų dabar?
-Apie aštuonias.
-Ne. Dešimta vakaro.
-O.
-Eik namo, -metė mama ir padėjo ragelį.
Įsidėjau telefoną į kišenę.
Eidama namo iš naujo išgyvenau akimirkas praleistas Viliaus glėbyje. Turiu pripažinti, man skaudėjo ir Vilius buvo šiek tiek nerangus, bet nepaisant to, viskas vyko sklandžiai.
Tai buvo mano maža paslaptis.

Atrakinau namų duris ir įėjau į vidų. Ant manęs vos neužgriuvo mama.
-Atsargiau, -sumurmėjau ir nusiaviau batus.
Mama nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį.
-Iš Simonos neišklausiau, kur esi, -pasakė ji ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.
-O aš jai ir nesakiau, -atsikirtau ir nusivilkau striukę.
Ruošiausi eiti į kambarį, bet mama mane sulaikė.
-Pažiūrėk man į akis, -pasakė ji.
Pakėliau akis. Mūsų žvilgsniai susidūrė.
-Kas yra, mama? -sumurmėjau ir išsisukau nuo jos žvilgsnio.
-Kažką nuo manęs slepi. Negali žiūrėti į akis.
Palengva nuėjau į savo kambarį. Numečiau kurpinę prie stalo ir atsiguliau ant lovos.
-Ką konkrečiai galėčiau slėpti tavo manymu? -bandžiau juokauti.
Mamai nebuvo juokinga. Priešingai – ji buvo įsiutusi, kad grįžtu taip vėlai. Jai dar neteko susidurti su tokiu mano elgesiu.
-Urte, pasakyk, kas darosi.
-Tikrai nori žinoti? -paklausiau tyliai ir atsisėdau.
Mama linktelėjo.
-Aš permiegojau su Viliumi. Patenkinta? -pasakiau.
Štai ir nebėra mano paslapties.
Kurį laiką mama nieko nesakė. Buvo praradusi žadą. Jos lūpa sutrūkčiojo. Ji užsimerkė. Nieko nesakė. Tik išėjo iš mano kambario.

Pabudusi pamačiau, kad užmigau nenusirengusi. Priėjau prie lango ir atidariau jį. Įkvėpiau pavasario oro.
Nusipraususi ir persirengusi nuėjau į virtuvę. Prie stalo sėdėjo mama. Ji skaitė rytinį laikraštį ir gėrė kavą. Ji nereagavo į mane. Elgėsi taip lyg manęs nebūtų.
Priėjau prie šaldytuvo.
Pasidariau sumuštinių su ikrais ir žalios arbatos. Atsirėmiau į spintelę ir valgiau.
-Ar bent suvoki, ką padarei? -po trumpos pauzės ištarė mama man.
Bet vis dar nežvelgė man į akis.
-Puikiai. Supratau, kad myliu Vilių.
-Jis tave mes.
-Ne, nemes.
-Kai būsi nėščia, mes.
-Nebūsiu.
Mama užvertė laikraštį. Ji buvo taikiai nusiteikusi. Bent jau man taip pasirodė.

PO DVIEJŲ MĖNESIŲ.

Sėdėjau ant laiptų ir stebėjau išeinančius mokinius. Visi linkėjo vieni kitiems smagios vasaros.
-Ką veiki? -paklausė Ugnė atsisėsdama šalia.
-Galvoju.
-Tai baik galvojusi. Noriu pasakyt tau kai ką.
-Rėžk.
-Šiandien Valento gimtadienio vakarėlis. Jis prašė, kad ateitum.
-Ką, pats negalėjo pakviest?
-Matyt, ne. Todėl ir prašė manęs. Nueik.
-Gal ir eičiau, bet mama neišleis.
Ugnė suraukė antakius;
-Kodėl ne?
-Ji jau galutinai prarado pasitikėjimą manimi.
-Vis dar pyksta? Tai gal jau atsileido?
-Kažin.
-Paprašyk.
-O kada tas vakarėlis?
-Pradžia šeštą vakaro.
-O tave kvietė?
-Taip.
-Eisi?
-Būtinai. Juk reikia aplaistyt mokslo metų galą.
Linktelėjau. O ką daugiau galėjau sakyti.

Žingsniavau namo ir mąsčiau apie tikrai viliojantį pasiūlymą nueiti į vakarėlį. Bet nežinojau, ar mama leis.
Atrakinau namų duris. Simona jau namie; jos basutės gulėjo prie komodos. Nusiaviau sportbačius, numečiau kuprinę kambary po lova.
-Sveika, -išgirdau iš nugaros.
Atsisukau. Simona šukavosi plaukus. Buvo apsirengusi šortais ir aptrinta palaidine.
-Labas.
-Pagaliau atostogos. Maniau niekada nesulauksiu, -pasakė ji.
Pritariamai linktelėjau. Nuėjau į virtuvę. Reikėjo kažką paruošti pietums.
-Norėčiau spageti, - pasakė Simona atsisėsdama prie stalo su dilde rankose.
-Puiku. Pasidaryk, -nusijuokiau.
Simona paniekinamai prunkštelėjo ir sutelkė dėmesį į nagus. Užsirišau prijuostę ir ištraukiau spageti makaronus iš spintelės.
-Kaip tavo simpatija? -ruošdama padažą paklausiau.
Simona pabudo iš transo išgirdusi mano klausimą.
-Mano simpatija?
-Taip, -nusijuokiau.
-Išsiaiškinau, kad jam patinku. Dabar telieka pasitelkti visą savo žavesį... -svajingai nutęsė Simona.
Turiu pripažinti, kad mano sesuo tikra romantikė. 
-Paragauk, -pasakiau ir su šaukštu padaviau Simonai padažo.
-Druskos daugiau reikia, -žinovės balsu pasakė Simona ir išėjo į savo kambarį.
Laukdama kol išvirs makaronai, žiūrėjau pro langą į gatvę. Vakarėlis. Ką daryti? O Vilius ten bus?

-Ateik valgyti, -pakviečiau Simoną.
Ji nelaukdama atėjo į virtuvę ir klestelėjo prie stalo. Padaviau jai lėkštę su makaronais.
-Gardžiai atrodo, -pagyrė mane ji, nors puikiai žinojo, kad mano kulinariniai sugebėjimai tikrai ne tokie, kokie norėčiau, kad būtų.
Pavalgiusios kartu išplovėme lėkštes. Po to Simona užsidarė savo kambary, aš savajame.
Žinojau, kad šiandien mama ilgai dirbs. Penktadieniais paprastai ji užsibūna darbe. Kartais tai būna visai ne darbas, o pasibuvimas po darbo. Ji su kolegomis išgerdavo ko nors. Grįždavo ne anksčiau vidurnakčio. Nutariau jai pačiai paskambinti ir paklausti, ar leidžia man eiti į Valentino vakarėlį.
Surinkau numerį ir paspaudžiau „Skambinti“. Netrukus išgirdau „Alio“.
-Sveika, mama.
-Labas, Urte.
-Kur esi?
-Su kolegomis. Dar darbe. Baik, Nojau...
-Kas ten?
-Nieko. Sakyk, kas nutiko.
-Aš norėčiau eiti į Valentino vakarėlį. Na, jo gimtadienis.
Kurį laiką kitame laido gale buvo tylu. Girdėjau tik kažkokį šnarėjimą ir šnabždesį.
-Mama?
Turėjau numatyti. Paskambinau visai netinkamu metu.
-Gerai, Urte, eik. Aš tavimi pasitikiu, -pasakė mama ir padėjo ragelį.
Gerai, kad ji manimi pasitiki. Tik aš savimi nelabai.

-Kur susiruošei? -paklausė Simona, kai pamatė, kad maunuosi aukštakulnes basutes.
-Į Valento gimtadienį.
-A. kada grįši?
-Nežinau. Neturėčiau ilgai būti.
-Neturėtum, bet būsi, -suraukė antakius Simona.
-Ką turi omeny?
-Girdėjau, kaip sakei mamai, kad permiegojai su Vilium.. Nesistebėsiu, jei permiegosi ir su geriausiu jo draugu.
Šie žodžiai mane pribloškė. Priėjau ir trenkiau Simonai antausį. Ši tik nusišypsojo savo demoniška šypsenėle ir dingo kambario tarpdury. Atsidusau ir išėjau užrakindama buto duris.

Valentino namai.
Paskambinau į duris. Neteko ilgai laukti. Duris atidarė jis pats.
-Nemaniau, kad ateisi. Užeik, -pakvietė jis.
-Su gimtadieniu, -pasveikinau ir įteikiau jam mažą dėžutę.
Ten buvo įpakuotas sėkmę nešantis gyvačiukas-raktų pkabutis.
-Ačiū, -padėkojo Valentas ir apkabino mane.
Linktelėjau.
-Eime į svetainę, -pasakė jis padėjęs mano dėžutę prie kitų ant komodos.
Tokioje svetainėje galėjo tilpti visas tuzinas žmonių ir dar stalai su užkandžiais. Taip ir buvo. Dauguma stoviniavo poromis, kiti grupelėmis po tris ar keturis. Prie užkandžių stalo stovėjo keli vaikinai ir pilstė gėrimus į stiklines. Prie manęs priėjo Ugnė.
-O, sveika. Visgi išdrįsai ateiti, -pasakė.
Linktelėjau.
-Imk, -ji man įdavė stiklinę su kažkokiu balzganu gėrimu.
-Kas tai? -paklausiau.
-Nesijaudink. Tik punšas.
Gurkštelėjau. Skonis neblogas.

Vakarėliui įpusėjus visi įsidrąsino. Prasidėjo šokiai, aktyvesnės šnekos. Sėdėjau ant sofos ir laikiau jau kaži kelintą stiklinę punšo
Jau senokai dairiausi, bet Viliaus nemačiau.
-Kur Vilius? -paklausiau Valentino prisėdusio šalia manęs.
-Skambinau jam, bet jis nekelia, -gūžtelėjo jis pečiais.
-Bet gi mokykloj buvo.
-Tas ir yra. Pakviečiau, bet kai jis čia nepasirodė... Na, gal kas rimto.
Pajutau, kad Valentinas kėsinasi mane pabučiuoti.
-Valentai, baik, -pasakiau.
Jis pasitraukė ir baigė gerti gėrimą.
-Atsipalaiduok, -mirktelėjo man jis ir nuėjo prie kitų šokančių.
Nuėjau prie užkandžių stalo. Maisto ten buvo apstu. Suvalgiau kelias vynuoges ir paragavau gabalėlio suši. Greitai  pajutau skaudant galvą. Vis dėl to punšas buvo alkoholinis. Šiek tiek apsvaigau; juk niekad nieko negėriau.
Prišlitiniavau prie sofos ir klestelėjau. Pajutau, kad sofa šalimais įdubo. Dar tiek sugebėjau jausti. Pajutau lūpas ant kaklo. Bandžiau nustumti tą netikėlį.
-Valentinai, nelįsk, -sušnabždėjau, bet per garsią muziką jis manęs negirdėjo.
Vėliau pajutau, kad pakilau ir kažkas mane nusitempė tolyn.

Praplėšiau akis. Už lango šviesu. Sustiprėjęs galvos skausmas privertė mane galutinai atsibusti. Gulėjau lovoje. Nieko nesupratau, kas čia dedasi. Pažvelgiau į šoną. VALENTINAS GULĖJO ŠALIA MANĘS!!!  Šėriau jam per ranką, kad pabustų.
-Kelkis, Valentai, -sušnabždėjau.
Šis pramerkė akis ir patrynė veidą. Pamatęs mane pašoko kaip įgeltas.
-Ką tu čia darai? -suriko jis.
-Man irgi įdomu, -pasakiau.
Valentinas nusijuokė.
-Man nejuokinga, -pasakiau ir užsidengiau delnais akis. -Dabar aš tikra kekšė, -pasakiau ir nusisukau nuo Valentino.
Vos neapsiverkiau.
-A... Štai kas.. -prisiminė Valentinas.
-Nieko tokio. Tu man jau nebe pirmas. Aš jau mylėjausi su Viliumi.
Man pasirodė, kad Valentinas nustebo.

Grįžau namo.
Atidariau duris. Kaip ir buvau numačiusi, mane pasitiko mama. Ji buvo su chalatu, ant krūtinės sukryžiavusi rankas. Pasiruošiau jos žodžių atakai.
-Na, vakarėlių liūte? -kreipėsi ji į mane. –Simona man sakė, kad...
-Grįšiu anksčiau. Taip. Bet neišėjo. Nakvojau Valento namuose. Tai kas? Aš nebe mažas vaikas, mama. -Tau teks prie to priprasti, -pridūriau ir nusiaviau basutes.
Atrodė, kad galva perplyš per pusę.
-Puiku. Elkis kaip tinkama, -gūžtelėjo pečiais mama ir dingo miegamojo tarpdury.
Nuslinkau į savo kambarį ir griuvau ant lovos. Tarpdury pasirodė Simona.
-Ko nori? -paklausiau ir nusisukau nuo jos.
-Nieko. Prastai atrodai, -bandė guosti mane.
Šyptelėjau.
-Ačiū už rūpestį.
Girdėjau, kaip Simona nuėjo į savo kambarį. Aš pasiėmiau švarius drabužius ir nuėjau į vonią.

Nusipraususi pasijutau šiek tiek geriau.
Valgyti nieko nenorėjau.
Suskambo telefonas. Skambino Vilius.
-Klausau, Viliau, -atsiliepiau.
-Sveika. Buvai vakar Valento vakarėly?
-Taip, buvau. Tu irgi buvai pakviestas.
-Taip. Žinau. Neatėjau dėl mamos.
-Suprantu.
Abu tylėjom. Nenorėjau su juo šnekėtis. Buvo baisiai gėda dėl to, kas buvo tarp manęs ir Valentino.
-Tai tada iki. Paskambinsiu paskui.
-Iki, -atsisveikinau ir padėjau ragelį.

Netrukus sulaukiau ir dar vieno skambučio. Ugnės. Ji buvo nerami ir labai susijaudinusi.
-Urte, padėk, -buvo pirmas jos sakinys man pakėlus ragelį.
-Kas atsitiko?
-Atsitiko. Telefonu negaliu aptarinėti. Geriau ateik pas mane.
-Bet...
-Gerai. Atsiųsiu vairuotoją tavęs paimti. Už penkiolikos minučių, - mestelėjo Ugnė ir padėjo ragelį.
Puiku. Kas šįkart?

-Kur eini? -paklausė mama iškišusi galvą iš virtuvės.
-Pas Ugnę. Tiksliau mane ten nuveš jos vairuotojas.
-Būtų gerai, kad pietų grįžtum.
-Grįšiu, -pasakiau uždarydama paskui save duris.
Nusileidau laiptais žemyn. Anglies juodumo limuzinas stovėjo mano aptriušusio penkiaaukščio kieme. Šis automobilis visai netiko prie šios aplinkos.
Vairuotojas Frenkas pasisveikino ir paslaugiai atidarė dureles. Klestelėjau ant oda aptrauktos sėdynės ir atlošiau galvą.
-Gal ko pageidausit? -paklausė manęs Frenkas per petį.
-Ačiū, Frenkai, man nieko nereikia.
Vyrukas linktelėjo ir užvedė variklį.

Netrukus Frenkas įvairavo į Ugnės namų kiemą.
Paslaugiai atidarė man dureles ir netgi palydėjo iki durų.
-Ačiū, Frenkai, kelią rasiu pati, -įgėliau jam.
Tada jis linktelėjo ir pasišalino.
Hole mane pasitiko Ugnė ir nusivedė į savo kambarį. Užtrenkė paskui save duris. Nesupratau jos tokio elgesio. Elgėsi taip, lyg būtų padariusi kažką neatleistino.
Ji pasisodino mane ant lovos. Nervingai sukiojo apyrankės burbuliukus.
-Kas yra? -paklausiau. –Gal paaiškinsi pagaliau?
-Aš permiegojau su Helenos draugu.
-Benu? -patikslinau.
-Būtent.
Papurčiau galvą netikėdama.
-Kada judu spėjot? -paklausiau.
-Apie antrą nakties, na, kai tu ir Valentas dingot jo kambary... Benas pasisiūlė mane palydėti į namus. Pasakiau, kad manęs laukia Frenkas. Benas tik numojo į tai ranka. Abu nuėjom į limuziną. Na, o toliau pati žinai.
Nežinojau, ką pasakyti.
-Ką man daryt? -po kurio laiko prabilo Ugnė.
-O ką gali? Nieko. Nebent tikėtis, kad Helena nesužinos.
-Iš manęs ji tikrai nesužinos. Iš Beno irgi.
-Po galais. Jis tikrai nesakys.
-Tikiuosi.. Beje, tu likai Valento kambary per naktį?
-Buvau girta. Tai permiegojau ir su geriausiu Viliaus draugu. Puiku ar ne?
Ugnė išpūtė akis.
-Daraisi populiari, drauguže, -įgėlė man ji.
Deja, juokai čia visai netiko.

Grįžau namo po poros valandų.
Simona jau pietavo su mama.
-Sveikos, -mestelėjau ir prisėdau prie jų.
-Alkana? -paklausė mama.
-Tiesą sakant, nelabai, -numykiau.
Simona padėjo suplauti mamai lėkštes.
-Simona, pasilik, -kreipėsi mama į seserį, kai ji ruošėsi eiti į savo kambarį.
Suraukiau antakius. Gresia rimtas pokalbis. Tikiuosi ne apie mano blogą elgesį.
-Turiu jums abiem šį tą pasakyti, -pradėjo mama.
-Na? -paraginau.
Simona klausiamai žiūrėjo į mamą.
-Aš turiu naują draugą, -pasakė mama po trumputės pauzės, kuri man prailgo iki amžinybės.
Mes abi su Simona tylėjom. Taip, sutinku. Mama turi teisę į meilę ir draugystę, bet kad taip greit...
-Ne per greit? -tarsi perskaitė mano mintis Simona.
Mama gūžtelėjo pečiais.
-Viso labo mes tik draugai. Kolegos. Jis man labai malonus, švelnus, -gynė naująjį draugužį mama.
-Toks draugas, kad judu prašnekat po dvi valandas kasdien? -įgėlė Simona. –Nesistebėk, girdžiu judviejų pokalbius. Net jei ir būni užsidariusi miegamajame.
Mama neatrodė pernelyg nustebusi. Simona pakilo nuo stalo ir nuėjo į savo kambarį. Išgirdau užsitrenkiant duris.
-Tai koks to laimingojo vardas? -paklausiau pirmą kartą gyvenime stengdamasi būti mandagi.
-Nojus. Jis turi sūnų Beną.
BENAS???  Ar gerai išgirdau?
-Koks vardas? Benas?
-Taip. Ar kas negerai?
-Aš jį pažįstu. Ir jei judu susituoksit, jis bus mano brolis.
-Ar čia kažkas blogo? -nusistebėjo mama.
-Taip, blogo, -pasakiau kuo galėdama ramiau ir išėjau iš virtuvės.
Užsidariau savo kambary. Reikėjo išnarplioti minčių voratinklius. Helena Beno draugė. Benas permiegojo su Ugne. Aš permiegojau su Viliumi ir jo geriausiu draugu Valentinu. Netrukus Benas bus mano brolis. O, Dieve. Ką aš padariau, kad taip manęs nekenti?

Visą likusią dienos dalį prasėdėjau kambary skaitydama. Laikas prabėgo neįtikėtinai greitai. Skaitymą nutraukė beldimas į duris.
-Prašau, -pasakiau ir užverčiau knygą.
Simona įėjo į kambarį ir uždarė duris. Klestelėjo ant mano lovos.
-Mama vėl šnekasi su tuo savo draugu.
-Jo vardas Nojus.
-Koks skirtumas.
-Jis turi sūnų Beną, kurį aš puikiai pažįstu ir jis bus mano ir tavo, beje, brolis.
Simona išpūtė akis.
-Ji neįtikėtina. Ne tik, kad draugą susirado, bet jis dar ir sūnų turi. Košmaras, -piktinosi Simona ir skėstelėjo rankomis.
Suskambo mano telefonas. Skambino Vilius. Atsiliepiau nedelsdama.
-Labas. Gal galim susitikti?
-Labas. Ar kas nutiko?
-Nutiko. Lauksiu įprastoje vietoje, -mestelėjo jis ir padėjo ragelį.
Suraukiau antakius.
-Vilius? -paklausė Simona krapštydama panages.
-Aha. Nori kažką svarbaus man pasakyti.
Apsiaviau basutes ir išlėkiau.
Mūsų įprastinė vieta buvo parkas miesto centre. Konkreti vieta – suolelis po liepa. Skubėjau, kaip galėdama.
Jis jau sėdėjo ant suoliuko. Žvelgė prieš save.
-Sveikas, -pasisveikinau priėjusi.
Vilius pakėlė į mane akis.
-Aš viską žinau, -trumpai tarė jis.
Atsisėdau šalia jo.
-Ką žinai? -nesupratau.
-Neapsimesk. Man Valentas pasakė apie judu.
Pasakė. Nesuprantu. Kodėl? Juk Vilius jo geriausias draugas.
-Aš tavimi pasitikėjau. O ką tu padarei?
Perbraukiau ranka plaukus ir nusisukau.
-Ką konkrečiai jis sakė? -sušnabždėjau.
-Kad tu jo paprašei.
-Neprašiau. Jis tau melavo, -nepakėlusi į Vilių akių sumurmėjau.
-Ar turėčiau tavimi tikėti?
-O Valentu tiki?
Jis tylėjo. Neverkiau. Nors paprastai tokiais momentais būtų verkiama.
-Tu pasikeitei, Urte. Anksčiau nebuvai tokia. Buvai kukli ir keista. Tuo mane patraukei. O dabar...
-Aš nenoriu skirtis, -išlemenau.
-Galbūt aš noriu? -retoriškai paklausė Vilius. –Galbūt man skauda.
Daugiau jis nieko nebesakė. Pakėliau galvą ir pamačiau jį nueinant. Taip meilė nesibaigia. Turėčiau eiti ir jį sulaikyti, bet kojos tiesiog prisiklijavo prie grindinio.
-Labas, -išgirdau to šikniaus balsą.
Dabar jo nekenčiau.
Valentinas priėjo ir atsisėdo šalia.
-Girdėjau judviejų pokalbį.
-Kodėl jam viską pasakei? -paklausiau po pauzės.
-Norėjau.
-Ir viskas? -susiraukiau.
Jaučiau kartumą gerklėje, kai žvelgiau į Valentiną. O paskui tiesiog nuėjau.

Grįžau namo.
Namie buvo tik Simona.
-Kur mama? -paklausiau, kai ji pasitiko mane koridoriuje.
-Kur gi daugiau? Pas Nojų išlėkė, -paniekinamai sumurmėjo Simona ir nuėjo į savo kambarį.
Turėjau pripažinti, kad mano ir Simonos santykiai nebuvo patys geriausi. Tačiau dabar turėjome suvienyti jėgas prieš mamos draugužį.

Kai jau buvau kietai įmigusi, prabudau nuo mamos juoko ir šnabždesio su kažkuo. Supratau, kad ji ne viena. Išlipau iš lovos ir nuslinkau prie durų. Žvilgtelėjau į koridorių. Šviesa nedegė, bet tamsoje mačiau du siluetus beveik sulindusius į vieną. Užsidengiau ranka burną. Mama ir Nojus. Prikandau lūpą ir stebėjau juos.
-Einam į lovą, -išgirdau Nojų sakant.
Uždariau savo kambario duris. Galiu galvą dėti, kad jie net nepastebėjo. Taip buvo užsiėmę vienas kitu. Grįžau į lovą ir stengiausi užmigti, bet bergždžiai.
O Benas žino, kas vyksta?

Pabudau ankstokai. Dešimtą. Paprastai atsibundu apie dvyliktą ar net vėliau. Apsivilkau chalatą ir ant pirštų galų nuslinkau į virtuvę. Ten jau pusryčiavo Simona.
-Labas rytas, -pasisveikino, man nieko nespėjus ištarti.
-Labas.
Ji valgė varškę su jogurtu. Atrodė tikrai gardžiai.
-Mama parsivedė Nojų čia, -pasakiau po pauzės vis dar stovėdama tarpdury.
-Žinau. Girdėjau jų dejones ir juoką mamos kambary, -piktai pasakė Simona net nežiūrėdama į mane.
Linktelėjau. Priėjau prie šaldytuvo. Ant batono užsitepiau „Nuttelos“ ir suvalgiau keliais kąsniais.
-Reikia ką nors daryti, -pratarė Simona ištuštinusi savo lėkštę.
Nejučia pažvelgiau į praviras virtuvės duris. O jei kuris nors iš jų dabar įžengtų čia...
-Reikia. Tačiau ką? Mes nieko negalim padaryti.
-Galim, -demoniškai šypsodamasi tyliai pasakė Simona.
Kilstelėjau antakius.
-Reikia, kad Nojus taip mumis pasibjaurėtų, kad nenorėtų net gyventi čia.
Netikusi mintis.
-Nežinau, ar tai gera mintis, -abejodama pasakiau ir atsisėdau priešais seserį.
-Bus labai paprasta. Tereikės su juo nemandagiai elgtis. Tai nebus kliūtis. Ypač tau.
-Puiku. O jei jis išlaikys mudviejų išbandymą? -kilstelėjau antakį.
Simona susimąstė.
-Tada reikės plano B, -gūžtelėjo pečiais ji.
Nejučia šyptelėjau.
Nukreipėme temą kita tema, nes girdėjome, kaip atsidarė mamos kambario durys. Tuomet staiga nutilome ir laukėme, kas bus.
-Sveikos, -pasisveikino mama kaip visada smagi ir užkaitė arbatinį.
-Kur Nojus? -pradėjo ataką Simona.
Mama atsisuko ir pažvelgė į mano seserį nieko nesuprasdama.
-Jis vakare buvo... Bet išėjo, -suraukė antakius ji ir nusišypsojo. –O kas?
Simona nuraudo ir atsisuko į mane.
-Koks kitas planas? -sušnabždėjo.
Gūžtelėjau pečiais.

Apsivilkau palaidinę su užrašu „Good girl. Do you believe in that? “. Įšokau į džinsus, susišukavau ir šiek padažiau blakstienas. Suskambo telefonas. Skambino Benas. Nenorėjau atsiliepti, bet telefonas įkyriai skambėjo.
-Taip? -atsiliepiau.
-Labas, U. Mums reiktų susitikti. Turiu aptarti su tavimi labai rimtą dalyką.
-Tikrai? Aš taip pat.
-Tada, matyt, mes apie tą patį. Susitinkam Laisvės aikštėj prie fontanų po pusvalandžio. Tinka?
-Puiku. Tuoj būsiu, -pasakiau ir padėjau ragelį.
Apsiaviau basutes ir dar žvilgtelėjau į save prieškambario veidrodyje.
-Kur susirengei? -paklausė mama. –Nejau ir tu kažkur išeini?
-Į miestą. Susitiksiu su Benu, -nieko neslėpiau. –O ką, Simonos irgi nėra?
-Ne. Po pusryčių kažkur išlėkė.
Linktelėjau ir nieko daugiau nepasakiusi išėjau.
Po dvidešimties minučių jau stoviniavau prie vieno iš fontanų. Oras buvo puikus. Danguje nė debesėlio. Atsisėdau ant krašto ir su ranka paliečiau vandenį. Vėsus.
-Sveika, -išgirdau šalia.
Pakėliau galvą. Benas. Kaip visada žavus.
Atsakydama jam nusišypsojau. Jis prisėdo šalia manęs.
-Na? Tai būsim brolis ir sesuo, -pradėjo jis.
-Neišvengiamai.
-Nebent sugadintume vestuves.
-Kiek žinau, tokių jie kol kas neplanuoja.
-O tu jau seniai žinai?
-Ne. Dar tik kelias dienas. O tu?
-Sužinojau tik vakar.
Linktelėjau.
-Turbūt nelabai smagu tą sužinoti. Ypač iš tėvo lūpų.
-Ypač iš tėvo. Mama mirė prieš kelis mėnesius, o jis sugebėjo dar ir kitą susirasti. Atleisk, kad apie tavo mamą taip šneku.
-Nesijaudink. Aš su Simona dar ne tiek apie tavo tėtį prišnekėjom, -bandžiau juokauti.
Benas tik šyptelėjo.
-Tai ką darom? -paklausiau.
-O ką galim? -gūžtelėjo pečiais jis.
Tylėjom. Klausėmės miesto garsų. Suskambo mano telefonas.
-Kas nori tavęs? -nusišaipė Benas.
Kumštelėjau jam į pašonę ir išsitraukiau telefoną.
Valentinas. Neturėjau jokio noro su juo kalbėtis. Ypač po to, kas buvo tarp manęs ir jo.
-Valentas.
-Atsiliepk, -paragino Benas.
-Aš nenoriu su juo kalbėtis, -susiraukiau.
-Tai duok man. Aš pakalbėsiu, -didvyrio balsu kalbėjo jis. –Netgi pamėginčiau tave pamėgdžiot, -įgėlė jis.
Atmečiau Valentino skambutį. Buvo beviltiška ką nors aptarinėti. Nelabai ir buvo ką.
-Tai kur mes baigėm? -paklausė Benas.
-Keiskim temą.

Gerą valandą mudu juokėmės, apkalbėjome tėvus, kol galų gale atsidūrėme kavinėje su gaivaus kokteilio taurėmis rankose. Staiga Benas lyg kažką prisiminęs pakėlė antakius.
-Gi tuoj tavo aštuonioliktas.
Taip. Ačiū, kad priminei. Būčiau visai pamiršus.
-Ačiū. Nereikia visam pasauliui skelbti, -sumurmėjau ir atsigėriau porą gurkšnių vėsaus gėrimo.
Benas tik gūžtelėjo pečiais.
-Tiesiog prisiminiau. Ir dabar reiks pagalvoti, ką padovanojus tau.
-Nebus jokio vakarėlio.
-Netikiu. Mamytė ką nors tikrai suruoš. Pakvies visus tavo draugus.
-Nėra tokių. Jau nebėra.
Benas suraukė antakius.
-Ką tik buvai puikios nuotaikos. Kas nutiko?
Papurčiau galvą ir baigiau gerti kokteilį.

Benas palydėjo mane namo.
Visuomet buvome puikūs draugai. O dabar būsime netgi brolis ir sesuo.
-Mano tėčio mašina... -sumurmėjo Benas.
Pažvelgiau ten, kur jis stebeilijo.
-Vadinasi, jis pas mus namie, -pasakiau aš.
Tai nėmaž nepaguodė Beno. Jo veidas tik dar labiau apsiniaukė.
-Aš einu namo, -atsidusdamas pasakė Benas. –Iki, -atsisveikino jis ir pabučiavęs mane į skruostą nuėjo šaligatviu.

Kaip galėdama tyliau atrakinau namų duris ir įėjau. Prie komodos gulėjo vyriški sportbačiai, ant komodos gulėjo telefonas sensoriniu ekranu ir nemažas raktų ryšulys. Supratau, kad tai Nojaus daiktai. Taip panorėjau išmesti jo mantą pro langą... Išgirdau mamos juoką iš miegamojo. Ji akivaizdžiai mėgavosi Nojaus draugija. Man tai nebuvo priimtina. Lūkuriavau koridoriuje. Netrukus atsidarė miegamojo durys ir iš ten išėjo Nojus maudamasis džinsus. Pamatęs mane sustingo.
-Urte? -po kelių akimirkų kreipėsi į mane. –Ilgai tu čia?
-Išgirdau pakankamai, - šaltai atrėžiau.
Nojus kaltu žvilgsniu nužvelgė mane.
-Kas ten, mielasis... -išgirdau mamos balsą iš kambario.
-Urtė grįžo, -pasakė jis atsisukdamas.
Papurčiau galvą netikėdama. Man buvo labai sunku. Stengdamasi nežiūrėti į Nojų nuėjau į savo kambarį ir užsirakinau. Atsigulusi ant lovos apsikabinau pagalvę. Žvelgiau į ant naktinio staliuko padėtos knygos viršelį. Tai buvo dar vienas meilės romanas, kurį įnirtingai skaičiau. Kodėl realybėje meilė taip skaudina? Kodėl ji negali būti tokia kaip knygose? Amžina. Ir neskausminga.

Pramerkiau akis. Buvau užsnūdusi. Nežinau, kiek laiko miegojau.
Mane pažadino įnirtingas beldimas į kambario duris. Pakilau ir atrakinau duris. Ten stovėjo mama. Susivėlusi, su chalatu.
-Taip? -kilstelėjau antakius.
-Mums reikia pasikalbėti, -trumpai tarė ji ir nuėjo į virtuvę.
Toji patalpa greitu lako tapo mūsų pasitarimų ir pokalbių vieta.
Klestelėjau prie stalo ir pasirėmiau ranka galvą. Mama atsisėdo priešais.
-Na? -paraginau ją.
-Noriu atsiprašyti, kad tau teko išgirsti...
-Nesvarbu, mama. Jau nebe. Vis tiek mano gyvenimas sudužęs į šipulius, -nutraukiau ją.
-Manasis nebe. Suradau kitą širdies draugą, -dėstė mama. –Jis rūpestingas, švelnus...
-Žinau, mama. Girdžiu tai jau nebe pirmą kartą. Gerai. Galbūt tu jį myli, bet man tai visai nepatinka.
-Suprask, Urte. Aš irgi noriu būti laiminga.
-Tai mane skaudina, -pasakiau ir išėjau iš virtuvės.
Koridoriuje apsiaviau sportbačius.
-Kur eini? -paklausė mama.
-Kur nors, -mestelėjau. – Kad tik nereiktų čia būti, -pridūriau tyliai.
Tikėjausi, kad ji tai išgirdo.
Išėjau pro duris.

Vaikščiojau gatvėmis visą popietę ir visą vakarą. Kol sutemo. Gerokai atvėso. Neturėjau nieko šiltesnio apsivilkti. Prisėdau ant suoliuko autobusų stotelėje. Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir apkabinau juos.
Buvo šalta ne tik kūnui, bet ir sielai. Jaučiausi tikrai prastai. Tyla tiesiog spengė ausyse. Nei viena mašina nevažiavo pro čia. Pakėliau akis į naktinį dangų. Beribėje tamsumoje švietė vienas kitas žiburėlis. Mintyse suskaičiavau juos. Kaip kadaise darydavau su Vilium. Suskaičiavau trylika. Staiga išgirdau mašinos variklio burzgimą. Pažvelgiau į kelią. Viena mašina sustojo prie stotelės. Durelės atsidarė. Išlipo jaunas, gal kokių devyniolikos metų vaikinas. Užtrenkęs dureles palengva ėjo prie manęs. Pirma mintis buvo – iškrypėlis. Tarsi pajutęs mano nerimą jis sustojo. Atsirėmė į mašiną. Iš kišenės išsitraukė cigaretę ir žiebtuvėlį. Prisidegė ir rūkė. Stebėjau kiekvieną jo judesį.
-Kaip laikaisi? -netikėtai paklausė jis.
Paprastas, nieko nežadantis klausimas.
-Šaltoka, -tesugebėjau ištarti.
Jis linktelėjo. Baigęs rūkyti cigaretę, užgesino ir išmetė ją į šalia buvusią šiukšliadėžę. Priėjo prie manęs. Dabar galėjau jį atidžiau apžiūrėti. Juodi džinsai, balti marškinukai su rankovėmis iki alkūnių, balti sportbačiai. Vešlūs, juodi sprandą dengiantys plaukai. Širdis pradėjo daužytis. Priėjęs jis pritūpė ir pažvelgė man į akis.
-Gal galėčiau kai ką pasiūlyti? -mandagiai paklausė jis.
Tylėjau. Nesulaukęs atsakymo prabilo pats:
-Važiuojam pas mane į namus. Tau reikia sušilti, -pridūrė, kad pasiūlymas nepasirodytų vulgarus.
Palengva atsistojau. Nuo ilgo sėdėjimo surietus kojas jos nutirpo. Žengiau prie jo prabangaus automobilio. Vaikinas paslaugiai atidarė dureles. Įsėdau į odą aptrauktą saloną.

Kai jis pastatė mašiną prie naujai statyto daugiaaukščio, atsitokėjau.
-Mes jau čia? -paklausiau silpnai.
Mačiau, kaip jis linktelėjo.
Kai jis vedė mane į savo butą, ėjau lyg apimta transo. Mechaniškai kilnojau kojas laiptais.
-Štai čia, -lyg per miglą girdėjau.
Vokai buvo lyg pripilti švino.
-Eime, -pakvietė nepažįstamasis.
Pajutau, kad jis paėmė mane už rankos ir nusivedė į namus. Pajutau šilumą. Jis pasodino mane ant sofos. Atlošiau galvą ir užsimerkiau. 

Pramerkiau akis. Apsidairiau. Šalimais sėdėjo tas juodaplaukis. Supratau, kad buvome svetainėje. Erdvi, apstatyta prabangiais baldais.
-Sveika, miego karaliene, -pasisveikino jis.
Šyptelėjau.
-Paruošiau tau žalios arbatos. Dar turiu vakarykščio pyrago. Jei norėtum.
Linktelėjau. Jis pakilo ir nuėjo į virtuvę. Kol jis buvo ten, atidžiau apžiūrėjau kambarį. Plokščiaekranis televizorius, nemaža knygų lentyna, ant stiklinio kavos staliuko gulėjo praėjusio mėnesio žurnalas. Sofa, ant kurios sėdėjau, buvo švelnios smėlinės spalvos ir labai patogi. Iš absoliučios tvarkos galėjau spėti, kad jis čia neužsibūna.
-Štai, -išgirdau.
Vaikinas atnešė padėklą su dviem puodeliais arbatos ir keliais pyrago gabalėliais.
Jis padėjo padėklą ant kavos staliuko.
-Vaišinkis, -mostelėjo jis.
Pats vis žiūrėjo į mane. Paėmė puodelį į rankas ir gurkštelėjo. Įsidrąsinau ir paėmiau kitą puodelį.
Arbata buvo tikrai skani.
-Paragauk pyrago. Sesuo gamino.
Nejučia pagalvojau, ar jo sesuo tokia pat graži kaip ir jis.
Paėmiau vieną gabaliuką ir atsikandau. Skonis buvo puikus.
-Ji moka gaminti, -pagyriau.
-Perduosiu, -šyptelėjo jis.
Taip ir nežinojau jo vardo.
-Kuo vardu būsi? -paklausiau stengdamasi nebūti įžūli.
-Tadas, -prisistatė jis. –O tu?
-Urtė.
Jokių „malonu susipažinti“ kaip reikalauja etiketas.

Gėrėm arbatą. Valgėm pyragėlius. Netrukus lėkštė buvo tuščia, puodeliai irgi.
-Atrodai tokia vieniša, -pastebėjo jis.
Kaip pirštu į akį.
-Ne tik atrodau. Ir jaučiuosi, -atsidusau.
Sėdėjome ant kilimo prie muzikos grotuvo. Taip buvo patogiau perjungti dainą, reguliuoti garsą.
Puikusis džiazas.
-O tu toks...
Jis kilstelėjo antakį.
-Koks?
-Rafinuotas.
Jis nusišypsojo parodydamas dantis. Nuostabi šypsena. Vieną akimirką net pamiršau, kad Vilius vis dar mano vaikinas. Tadas buvo vertas nuodėmės.
-Esu priverstas toks būti. Anksčiau jaučiausi suvaržytas tokio gyvenimo. Dabar jaučiu, kad tai įauga man į kraują. Tėvai mane išauklėjo ir pripratino tokiam gyvenimui. Sesuo gyvena Londone. Ji tiesiog pabėgo ten, nes įsimylėjo viena anglą. Nesmerkiu jos. Ir pats esu ne šventuolis. Esu padaręs tokių dalykų... -nusijuokė jis pasakęs paskutinę repliką.
-Kaip tu pats tokį gyvenimą pavadintum?
Jis mąstė.
-Malonumų ir materialių gėrybių pasaulis, -po trumpos pauzės pasakė jis. –Gaunu viską. Nėra to, ko negaučiau už pinigus, -atviravo jis. –Atleisk, -pažvelgęs į mane pasakė ir parietė kojas po savimi.
Galėčiau klausytis ir klausytis jo. Nuostabus balsas.
Įdomu, kiek dabar valandų?
Telefono kišenėje neturėjau.
-Kiek valandų? -paklausiau Tado.
Jis pažvelgė į mane.
-Koks skirtumas. Dabar visas laikas priklauso mums, -nusišypsojo jis ir pasislinko arčiau.
Jaučiau jo karštą alsavimą prie veido. Jis delnu švelniai palietė mano skruostą ir perbraukė plaukus. Jaučiau, kad neturėčiau to daryti. Tadas lūpom palietė mano kaklo duobutę. Užsimerkiau. Jis lūpomis perbraukė kaklą. Nubėgo šiurpuliukai. Apkabinimas. Apgaubianti šiluma.

Apsivilkau palaidinę. Šukavausi plaukus Tado vonioje. Žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje mačiau ne tik save. Mačiau ir jį. Jo šypseną. Užsimerkiau. Tai kas buvo tarp manęs ir to rafinuoto vaikino buvo nuostabu. Bet negerai.
Įdomu, kiek buvo tokių kaip aš. Tikriausiai daug.
Tadas pabeldė į duris.
-Užeik, -pakviečiau.
Jis pravėrė duris ir demonstratyviai užsidengė ranka akis, nors aš ir buvau apsirengusi.
-Gal parvežti namo? -pasiūlė jis atsiremdamas į durų staktą.
Žvilgtelėjau į jo drabužius. Nepriekaištingi. Nė raukšlelės. Atrodė, kad nieko tarp mūsų ir nebuvo.
-Nelabai noriu ten grįžti, -prisipažinau ir padėjau jo šepetį ant lentynėlės.
Tadas kilstelėjo antakius.
-Kodėl? -po pauzės paklausė.
Atsisėdau ant vonios krašto.
-Po mano tėčio mirties mama labai greitai susirado naują draugą. Suprantu, kad ji nori būti laiminga, bet tai įvyko tikrai per greitai. Na, o tas laimingasis turi sūnų, kuris yra mano draugas.
-Draugas? -pasitikslino Tadas.
-Tiesiog mokomės kartu ir gerai sutariam. Tik tiek. Bet vis tiek. Turėsiu žiūrėti į jį kaip į brolį.
Tado veidas nerodė, ką jis mano iš tikrųjų.

Iki paryčių prasėdėjome svetainėje ant sofos. Šnekėjomės apie mane, apie jį. Sužinojau, kad jam devyniolika. Prisipažinau, kad man dar tik sueis aštuoniolika. Po to jis parvežė mane namo.
Sėdėjau jo mašinoje ir net nenorėjau išlipti.
-Ar dar pamatysiu tave? -paklausė jis, kai atidariau dureles.
Sustingau.
-Galbūt, -sušnabždėjau ir išlipau.
-Aš tave susirasiu, -šūktelėjo jis man nueinant.
Lipau laiptais. Laiptinėje kaip visada tvyrojo keistokas kvapas. Priėjau savo buto duris. Raktų neturėjau. Buvo tik septynios ryto. Išdrįsau paskambinti. Labai greitai išgirdau žingsnius anapus durų.
Netrukus jos atsidarė ir pasirodė mama. Visa išbalusi, juodais paakiais. Matyti, kad nemiegojo visą naktį.
-Atleisk, mama, -iš karto sumurmėjau.
Mama praleido mane į priekį. Įėjau į namus. Ji lėtai uždarė duris.
Stovėjau priešais mamą nuleista galva.
Po to ji man trenkė. To ir galėjau tikėtis. Juk visą naktį nebuvau namie.
Tvirtais gniaužtais suspaudė mano rankas. Suinkščiau.
-Kur buvai visą naktį? -tyliai paklausė ji.
Nešaukė.
-Nesijaudink. Gerose rankose, -sumurmėjau.
Stengiausi išsilaisvinti. Tačiau po akimirkos ji pati mane paleido.
-Juk ne pas Vilių. Aš jam skambinau.
Pakėliau į mamą akis.
-Skambinai?
-O ką galėjau daugiau daryti? Jaudinausi. Judu susipykę?
-Taip. Dėl mano kaltės.
Daugiau mama nieko neklausė.

Gulėjau kambary ant lovos. Mama jau buvo darbe. Simona dar miegojo.
Šią vasarą turbūt niekur nevažiuosim.
Rytoj mano gimtadienis.
Krausčiausi iš proto dėl Tado.

Atsiverčiau knygą. Stengiausi sutelkti dėmesį į veiksmą, tačiau pastebėjau, kad jau kelis kartus skaitau tą pačią eilutę. Užverčiau knygą ir grąžinau ant naktinio staliuko. Mano kambario tarpdury pasirodė Simona. Pižama išmarginta meškučiais ir susivėlę plaukai mano sesę padarė panašią į penkiametę.
-Labas rytas, -pasisveikino ji.
Žvilgtelėjau į laikrodį.
-Tai kad jau ne visai rytas, -nusijuokiau.
Simona tik gūžtelėjo pečiais ir nusliūkino į vonią.
Nuėjau į virtuvę. Paėmiau ant stalo gulėjusį „Apple“ kompiuterį ir grįžau į kambarį. Atsiguliau ant lovos.
Patikrinau elektroninį paštą. Dėžutė buvo tuščia.
Prisijungiau prie savo internetinio dienoraščio ir brūkštelėjau kelias eilutes:
Šiandien norėčiau pamiršti savo vardą. Bet norėčiau, kad kiti jį prisimintų.
Jis man neskamba kaip norėčiau. Vieną dieną primena pyragėlį su karamele, o kitą rūgščią citriną.
Gal kas turi obuolių pyrago?

Beveik po kiekvienu įrašu rasdavau vieną kitą komentarą. Vieni būdavo sudominti, kiti šokiruoti, treti nusivylę. Nelygu kaip pažiūrėjo į tai, ką parašiau.
Po to prisijungiau prie rašytojų klubo puslapio. Patikrinau, ar yra komentarų po mano nauja novele.
Šis kaip ir daugelis kitų buvo įvertintas penkiomis žvaigždutėmis, t. y. „puikus kūrinys“.
Viena mergina rašė, kad tai įkvepia. Kita – kad privertė nubraukti ašarą.
Galbūt būsiu rašytoja...
-Ką veiki? -paklausė Simona išdygusi prie pat manęs.
-Nieko, -pasakiau ir uždariau kompiuterį.
Simona įtariai mane nužvelgė ir paėmusi kompiuterį nuėjo į savo kambarį.
Nesakiau, kad man jo nebereiks.

Persirengusi (baltu sijonu ir raudona palaidine su petnešėlėmis) išėjau pasivaikščioti.
Prisėdau ant suoliuko po liepa laisvės aikštėje.
Ne ant mano ir Viliaus suoliuko. Tokio jau nebėra. Jį pasisavino juodaplaukių porelė.
Žvelgiau į fontano purslus ir mąsčiau.
Viena mergaitė įmerkė ranką į vėsų vandenį. Priėjusi moteris ją sudrausmino ir nusitempė tolyn.
-Sveika, miego karaliene, -išgirdau balsą šalimais.
Net nereikėjo pakelti akių, kad sužinočiau, kas mane kalbino.
Tadas klestelėjo šalia manęs.
-Labas, -pasisveikinau.
-Sakiau, kad susirasiu tave, -pasakė jis.
Šyptelėjau. Sėdėjom abu tylėdami. Net nesugalvojau, ką pasakyti.
-Ką mama sakė, kai grįžai paryčiais? -nekaltai paklausė jis ir atsilošė.
-Trenkė man. Bet nešaukė.
-Stipri moteris, -linksėdamas galva pasakė Tadas.
Staiga prie tolimesnio fontano išvydau Vilių. Jis stovėjo ten ir stebėjo mane su Tadu. Paskui žengė artyn. Labiausiai bijojau dėl to, ką įsiutęs jis gali padaryti.
-Smaginiesi? -priėjęs pakankamai arti pasakė Vilius.
Tadas suraukė antakius.
-Kokią teisę turi su ja taip kalbėti? -nustebo jis.
Pasakojau Tadui apie Vilių. Ir apie Valentiną. Jis nepyko.
-Tu vis dar mano panelė, gal pamiršai? -nekreipdamas dėmesio į Tadą atakavo mane Vilius.
-Viliau, prašau... -suaimanavau ir užsidengiau veidą rankomis.
Tadas grakščiai pakilo nuo suoliuko.
-Gal eik iš čia, gerai? -kreipėsi jis į Vilių.
Pakėliau akis į Vilių. Jis nebežiūrėjo į mane. Dabar jo dėmesys buvo sutelktas į Tadą.
-Tikrai? Kaip baisu. Ką tu man padarysi? -pasišaipė Vilius.
Neatpažinau jo. Tai Viliui nebūdinga.
Galbūt aš pati kalta.
Mačiau, kad keli žmonės su susidomėjimu žvelgia į šitą teatrą.
Vilius norėjo trenkti Tadui, bet šis žaibiškai sureagavo ir pagriebė Viliaus ranką. Šis sucypė. Tadas nusišypsojo. Paskui paleido Viliaus ranką.
-Dink, -veik švelniai pasakė.
Vilius metė pagiežingą žvilgsnį į mane ir nukulniavo gatve. Kaip pralaimėjęs.

-Nereikėjo tau taip, -vėliau pasakiau Tadui, kai sėdėjome vėsioje kavinėje ir gėrėme vaisių kokteilį.
-Aš tiesiog gyniau tave, -teisinosi Tadas.
Papurčiau galvą.
-O daug tokių buvo? -po pauzės paklausiau ir pakėliau akis į Tadą.
Jis puikiai suprato, ką turiu omeny. Būdamas tok neįtikimai gražus ir turtingas turėjo neatsiginti panelių dėmesiu. Net ir dabar viena jauna mergina, sėdėjusi prie lango, varstė Tadą žvilgsniu.
-Nesvarbu, -numykė Tadas.
-Man svarbu.
-Daug. Kas antra mane pažįsta.
Taip ir maniau. Aš jam tebuvau viena iš daugelio.
-Tačiau nei vienos man dar neteko ginti, -tyliai pridūrė jis, laukdamas mano reakcijos.
Net nežinojau, kaip turėčiau reaguoti.
-Nei su viena nebuvau toks nuoširdus ir atviras. Tu pirmoji, -tyliai dėstė jis tarsi nenorėdamas, kad kas girdėtų.
Ir taip niekas negalėjo girdėti, nes sėdėjome prie nuošalaus staliuko.
Gurkštelėjau kokteilio. Pasidarė kartu burnoje.
Apie pusvalandį sėdėjom tylėdami. Net nežiūrėjom vienas į kitą. Suskambo mano telefonas. Kol suradau jį rankinėje, praėjo visa amžinybė.
-Taip, Ugne? -atsiliepiau.
-Sveika. Ką veiki, kad neatsiliepi? -sarkastiškai paklausė ji.
-Kavinėj.
-Kažkas naujo. Spėju – ne viena.
-Atspėjai.
-Su kuo?
-Ateik ir pamatysi.
-Oho. Visai viliojantis pasiūlymas, bet nelabai turiu laiko. Klausyk, mums reiktų susitikti. Turiu tau šį tą papasakot.
-Aš taip pat.
-Puiku. Susitinkam prie fontanų po valandos.
-Gerai, -pasakiau ir padėjau ragelį.
Tadas pakėlė akis į mane. Žvelgdama į jo tamsias akis mačiau, kad kažkas atsitiko. Kai pirmą kartą susitikome, jis atrodė man toks tolimas. O dabar.. Jis pasikeitė. Tiksliau aš jį pakeičiau.
-Susitiksiu su drauge po valandos.
Jis linktelėjo ir nusišypsojo. Grįžo senasis Tadas. Drovumo kaip nebūta.
-Puiku. Aš per tą laiką šį tą nuveiksiu. Juk rytoj tavo gimtadienis, -mirktelėjo jis ir pakilęs nuo kėdės nuėjo prie baro.
Apmokėjo sąskaitą ir šyptelėjęs man išėjo iš kavinės.

Apžiūrinėjau basutes sudėliotas „Žygio batų“ parduotuvės vitrinoje.
-Ei, -išgirdau.
Šito balso šiandien nenorėjau girdėti.
Valentas paėmė mane už rankos, bet aš ištraukiau ją.
-Ko nori? -sušnypščiau.
Visai neturėjau noro su juo aiškintis santykių.
-Nebūk tokia. Jau išsiskyrei su Vilium?
-Neoficialiai – taip. Oficialiai – kol kas ne.
Valentas supratingai linktelėjo.
-Maniau, jis pasiduos be kovos.
-Kaip gali būti toks egoistas? -pasipiktinau ir paspartindama žingsnį nukulniavau prie fontanų.
Valentinas sugriebė mane už alkūnės ir prisitraukė arčiau.
-Paleisk, -kuo rimčiausiai pasakiau, bet balsas drebėjo.
Valentas nusišypsojo ir pabučiavo mane. Kelias akimirkas mėgavausi jo bučiniu, po to greit atstūmiau jį ir nuėjau. Jis nesekė man iš paskos.

Ugnė manęs jau laukė. Nekantriai mindžikavo prie vieno iš fontanų. Jau iš tolo pamačiusi mane pamojo.
-Sveika, -pasisveikinau priėjusi.
-Labas. Gal einam ko nors atsigerti? Vaišinu, -pasiūlė Ugnė.
Linktelėjau. Šiandien Ugnė atrodė nepaprastai. Plaukai buvo lengvai pasklidę ant pečių, pėdas puošė aukštakulnės basutės, juoda paladinė paryškino jos dailią taliją, o baltas sijonas lengvai plaikstėsi vėjyje. Visą garderobą dar papildė juodi akiniai nuo saulės.
Atėjusios į pieno barą ilgai negalvoję atsisėdom prie baro. Viduje buvo gera ir vėsu. Ugnė nusiėmė akinius ir nerūpestingai užsidėjo juos ant galvos.
-Ko gersim? -kreipėsi ji į mane.
-Tu užsakyk, -atsainiai pasakiau.
Ji užsakė mums po ledų kokteilį ir po pyragėlį su braškėmis.
-Na? Tai ką norėjai man pasakyti? -pradėjau.
-Buvau susitikusi su Helena. Ji mane visaip išvadino, sakė, kad tarp jos ir Beno viskas baigta.
Kilstelėjau antakius.
-Kaip ji galėjo sužinoti, kad judu miegojot kartu?
-Nežinau. Matyt, Benas nutraukė su ja santykius pasakydamas apie mudu. Tiesiog gavau jo žinutę, kad tarp jo ir Helenos viskas baigta. Daugiau jokio detalesnio paaiškinimo.
-Tai ką, judu būsit pora? -smalsavau.
Turėjau pripažinti, kad Ugnė ir Benas būtų geresnė pora nei Helena ir Benas.
-Nežinau, -nuraudo Ugnė. –Visko gali būti, -gūžtelėjo pečiais ji.
Barmenė padavė mums kokteilius ir lėkštutes su pyragėliais.
-Skanaus, -palinkėjo ir nuėjo prie kito kliento.
Atsigėriau koktelio. Jau antro šiandien. Skanus. Pyragėlis taip pat buvo puikus.
-O kaip judu su Vilium? -po akimirkos paklausė Ugnė ir įsidėjo pyragėlio kąsnį į burną.
Nurijau kąsnį.
-Kaip ir išsiskyrėm. Nors tiesiogiai jis to nesakė, -pasakiau ir atsigėriau koktelio.
-O su kuo sėdėjai kavinėj, kai tau paskambinau? Tik nesakyk, kad su Valentu.
-Ne. Su kitu vaikinu. Su juo susipažinau ganėtinai keistomis aplinkybėmis, -pradėjau.
Luktelėjau, kol Ugnė suvirškins, ką pasakiau.
-Na? Pasakok, drauguže, -spindinčiomis akimis ragino ji mane.
-Vakar vakare sėdėjau ant suoliuko autobusų stotelėj. Tiesiog buvau susipykus su mama ir tiek. Tai va. Buvo jau ganėtinai vėlu. Prie stotelės sustojo graži mašina ir iš jos išlipo tas laimingasis, su kurio ir sėdėjau kavinėje. Jo vardas Tadas. Jis baisiai gražus, turtingas ir turėjęs daug merginų. Net norėjo duoti Viliui į kaulus, kai jis pamatė mudu kartu.
Ugnė klausėsi akis išpūtusi. Jos rankoje stirksojo šakutė su gabalėliu pyragėlio.
-Na tu ir šaunuolė, -pagyrė ji mane ir sukirto pyragėlį.
-Tą patį vakarą jis nusivežė mane į savo butą. Pavaišino arbata ir jo sesers keptu pyragu. Po to mudu.. Na pati supranti.
Ugnė vos nepaspringo, nes tuo metu įnirtingai gėrė kokteilį.
-O, Dieve. Ar galvoji, ką darai Urte? -pašnibždom paklausė ji, nes pamatė, kaip kiti žmonės įtariai į mus žvilgčioja.
-Pasidaviau aistrai ir tiek. Imu iš gyvenimo viską, ką jis man duoda. Atsibodo paklusti nusistovėjusioms taisyklėms, -šyptelėjau.
Ugnė papurtė galvą ir nusijuokė. Aš iš paskos.

Dar kokią valandą sėdėjom pieno bare kikendamos kaip mažos mergaitės. Po to Ugnė parvažiavo namo savo limuzinu. Frenkas norėjo ir mane pavežti, bet aš atsisakiau, nes žinojau, kad turiu susitikti su Tadu.
Atsisėdau ant suoliuko po liepa. Žvalgiausi aplink. Tikėjausi pamatyti Tadą ateinant. Netrukus pamačiau ji išeinant iš už vaistinės kampo. Pamatęs mane paspartino žingsnį.
-Na, kaip susitikimas su drauge? -pasidomėjo jis ir prisėdo šalia.
-Pašnekėjom ir tiek. Ji pavaišino mane kokteiliu ir pyragėliu su braškėmis.
Tylėjom. Jis žvelgė į mane ir šypsojosi.
-Gal parvežti namo? -kilstelėjo antakį.
-Galbūt, -nutęsiau.

Tadas mane pabučiavo ir aš išlipau iš jo mašinos. Nupėdinau iki penkiaaukščio.
Atidariau buto duris. Tada man jos pasirodė labai sunkios. Simona mane pasitiko.
-Pietums užsakiau mums po picą, -išdidžiai pranešė ji.
-O. Šis tas naujo, -įgėliau jai ir nusiaviau basutes.
Simona nuėjo į virtuvę, aš iš paskos. Ant stalo garavo dvi puikios picos.
-Su daug sūrio, -tarė Simona. –Kaip tau patinka, -pridūrė ir įniko valgyti savąją picą.
Šyptelėjau.

Papietavę užsidarėm savo kambariuose. Atsiguliau ant lovos. Kągi. Rytoj mano gimtadienis. Taip nelaukiau jo. Visas dėmesys bus nukreiptas į mane. To aš norėjau mažiausiai. Išgirdau beldžiant į duris.
-Užeik, Sima, -pasakiau ir atsisėdusi ant lovos pariečiau kojas po savimi.
Simona įėjo į kambarį ir prisėdo šalia manęs.
-Kas yra? -prabilau, kai sesuo nesiteikė pasakyti nė žodelio.
Sėdėjo kaip vandens į burną prisisėmusi. Pirštais maigė palaidinės kraštą.
-Susipykau su draugu, -pagaliau ištarė sesuo.
Draugu?
-Ir? -kilstelėjau antakius.
Simona tik užsidengė delnais akis. Jos pečiai sukrūpčiojo. Pasigirdo tyli rauda. Uždėjau sesei ant paties ranką ir pagosčiau.
-Na, kas gi buvo? -švelniai paklausiau ir apkabinau ją per pečius.
-Grįžau namo iš Gedo namų. Jis pakvietė mane pas save išgerti šaltos arbatos. Nieko blogo neįtariau. Kai išgėrėm arbatą, jis aprodė man namus ir pervertė ant lovos. Maniau, kad paprastai pasiglamonėsim ir viskas, bet jis norėjo daugiau. Aš sakiau, kad nenoriu. Po to jis bandė paimti mane jėga. Pradėjau šaukti ir spyrusi jam pabėgau, -dėstė Simona.
Klausiausi nejudėdama. Vargšė mano sesė. Ji įsikniaubė man į krūtinę ir giliai atsiduso.
-Viskas gerai, -šnabždėjau ir glosčiau jai plaukus.
-Bijau tik vieno. Kad jis nebandytų to padaryti vėl. O jei bus ne vienas... -sumurmėjo Simona, bet jai nebaigus minties, aš ją nutildžiau.


Kai išėjau iš dušo, mane pasitiko mama ir puolė man ant kaklo.
-Iš kur tokia gera nuotaika? -nustebau ir išsilaisvinau iš mamos glėbio.
Mama tik pasitaisė drabužius ir išpyškino:
-Aš išteku.
Ši žinia mane pritrenkė. Kaip žaibas iš giedro dangaus. Išpūčiau akis.
-Taip greit? -tesugebėjau išspausti.
Mama susiraukė nepatenkinta mano reakcija.
-Tu nesidžiaugi, -sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nuėjo į virtuvę.
Papurčiau šlapius plaukus ir nuėjau pas mamą į virtuvę.
Ji sėdėjo prie stalo ir žvelgė priešais save.
-Mama, tai yra tavo gyvenimas. Aš kištis negaliu. Tik suprask, man nebus lengva prisitaikyti prie kito gyvenimo. Su dar kažkuo šalia.
Mama linktelėjo.
-Suprantu, kad tau sunku, bet aš noriu susitvarkyti gyvenimą. Nebenoriu kasdien galvoti, kas manęs laukia rytoj ar poryt. Noriu būti tikra, dėl savo ateities. Ją man užtikrins Nojus.
Prikandau lūpą, kad nepasakyčiau ko blogo prieš Beno tėvą.
-Puiku. Sveikinu, -nusišypsojau. –Kada vestuvės?
-Už mėnesio.

Visada miegodavau jautriai. Pabudau nuo sugirgždėjusios grindų lentos. Lėtai pramerkiau akis ir pažvelgiau į svečius.
-Su gimtadieniu! -sušuko Simona.
Mama pritariamai suplojo. Užsiklojau galvą ir stengiausi užmigti, bet toji kvailė neleido man. Plėšte nuplėšė mano antklodę. Atsikėliau ir sumurmėjau, kad baigtų.
Mama laikė rankose didelę rožių puokštę, o Simona nedidelę dėžutę su raudonu kaspinėliu. Ji įteikė man dovaną ir dar kartą pasveikino.
-Ačiū, -stengiausi būti nuoširdi.
Mama irgi mane pasveikino ir iš karto pamerkė gėles į vazą.
-Atidaryk, -paragino mane Simona.
Negrabiais pirštais atidariau dėžutę. Išėmiau nedidelį buteliuką.
-Ačiū. Visada jų norėjau, -nusišypsojau.
Mama atrodė laiminga. Simona tik pasivaipė.
-Kaip tu dėkoji. Turėtum iš laimės šokinėt. Kiek tavo manymu sumokėjom už tuos kvepalus? -įgėlė ji.
Nejučia nusijuokiau.

Pusryčiams mama buvo paruošusi skrebučių su braškių uogiene ir mielinių blynų. Klestelėjau ant kėdės ir užuodžiau šviežios kavos kvapą. Simona ir mama prisidėjo prie manęs. Gurkštelėjau kavos. Skonis puikus. Suvalgiau porą blynų ir kelis skrebučius.
-Ačiū, -dar kartą padėkojau, bet šįkart nuoširdžiai.
Simona nusišypsojo ir su pirštu pakabinusi uogienės ištepė mano skruostą.