Mūsų pakelės

- Neišeiki,
pasiliki
ir pratęskim
mūsų meilės tęsinį,
Polėkis -
už riešutą,
už titnagą kietesnis,
mūsų meilei
užsitęsusiai.

- Jaučiu -
paširdžiuos
kažkas duria,
ar tik nebus
atsibeldus -
ankstyvoji,
jaunoji -
Senatvė.
Iš sapnų, dingsta
mergaitės,
užsidaro
meilės durys.
Miršta paukščių
ir poetų vardais -
pavadintos gatvės.

O meilės jausmas -
tikras, neužgesęs -
kalbina namus ir žolę.
Loja šuo
ir katinas
kaip tigras -
mane pamatęs
urzgia
ligi šiolei.

- Mūsų akys
išbadėję,
net lengvų sapnų
nepakelia.
Ilgesį, kaip juodą rašalą
įsiurbia parkeris.

Gęsta, bręsta
mūsų ryžtas.
Obuoliai, be garso krinta.
Vaisių, paukščių -
obelis pilna
į mūsų širdis sminga.
Nuo mūsų veidų -
prakaitas,
kaip šviežias pienas,
kaip upeliai...

- Krinta
saulės spinduliai -
bandau išgirsti...
Ir vaivorykštėm
nušvinta -
po obelų,
po debesų vainikais -
pilnos vaisių, uogų -
pakelės.