Paryžiuje

Michailo Žvaneckio motyvais

- Paklauskite mane
Buvau Paryžiuje ar ne?
Aš atsakysiu, nebuvau...
Nors jau dešimtmetis ketvirtas,
greit penktas bus
(ir šeštas, ir septintas...)
Tai tiek, maždaug,
aš ten ir nebuvau...

- Na, nėr jau taip labai seniai...

- Palyginus tai neseniai ir polinkis yra,
jis traukia po truputį...

- Bet dar kentėti galite,
ar ne?

- Kentėti aš galiu.
Tai įprastą, deją...

- Jus pakentėkit,
viskas bus gerai,
susitvarkys (gal būt, tikrai)...

Kur pageidaujate kentėti?

- Nieku kitur,
tik čia...

- Tai nuostabų.
Štai jums kėdė.

Ir siūlau jums keliauti
ne išilgai, kiaurai, skersai,
bet...
i materijos gelmes.
Dabar prie mikroskopo prisiglauskit:
keliaujat jus
i atomo erdves.
Nieks jus nesulaikys
nesustabdys.
Tai, kas anapus mikroskopo
lieka ten...
ir graužatis, nenaudėlė,
ir abejonės...
Pirmyn.
Išvykot jus.

- Dabar prieš jus
nėra erdvybes banalios,
a ne?
Ir horizonto liniją
žmogaus nesudarkytą,
dar...

I aukštumas nepatariu,
neverta...
Geriau mes čia...
Geriau pati pradžia.
Tik kupina pradžia ir
neregėtas gylis.

Paryžius,
jis ištryptas, iškankintas...
Molekule gi ne - gyva,
gaivi pradžia.
Atsargiai eikim į ląstelę.
Ieškokim Ją,
Jos būvį
atome šiame...

Ten genas toks yra
lemtingas.
Jis kaltininkas,
traukia po pamažu...

- Kur traukia...
kur?

- Jis traukia i Paryžių,
gal jau ne!?

- Na... ką jus,
polinkis nedingo...
jis čia...

- Tai gi,
sugrįžkime...
Draugužis atomas
mus pasiilgo...
Ten matote –
dvi išdrožos-vagelės,
Atsuktuvėliu nikstelkit, truputį,
lengvai pajudinkit,
prasukit...
Puiku!
Subalansavot geną savo...

Ir norai susitraukia,
susispaudžia,
blunka,
nyksta...
Laimingas kūnas.
Laisvė jis atgavo...