Pakrantėje
tarp medžių, krūmų -
dairos miesto žmonės,
susirinkę
iš visų pasviečių.
Pro dūmus,
debesis,
pro saulės šviesą,
pavasarinį lietų -
kaimiečiai - miestiečius
į laukus, miškus
išeiti kviečia.
Nuo stogų, šakų
lyg po žiedų sprogimo
į mūsų atmintis, akis -
varvekliai
lyg žvakigaliai.
Po langais, sargais, žibintais -
debesys aukšti, žemi,
tarsi žiedai aviečių.
- Dienos šviesoje,
nakties tamsoje,
mėnesienoje,
moterys lyg statulos,
jų laukia, nesulaukia,
pavasaris kaip svečias.
Ateis sekmadienis,
pirmadienis
ir netekusias - vilties, meilės
mūsų širdis -
lietus pakrapins
lyg švęstu vandeniu.
Mūsų, visus takus, kelius,
spalių, lapkričių darganas,
lengvus,
sunkius gyvenimo vingius,
minčių, vilčių -
baltus, juodus
išraitimus -
nusineš pavasaris,
kaip besiraitančias
gyvates
vanagas.