Nutirpę pirštai apmirusiu skausmu dar kvepia,
Dėlioja žodį meilė iš Lego kaladėlių.
Šaukštas medaus apsaldina likimui gerklę
Ir tenka vegetavimas kažkur tarp nebūties.
Kažkas viršui tuksena į duris,
Tikriausiai vėjas, jis raktą vis pamiršta,
Bet įniršis neleidžia įsiterpt ir išdaužia palėpės langą.
Nusijuokia dangus iš vienišos lemties,
Leidžia tavam delne numirt plaštakei.
Ties beprotybės slenksčiu protas pasilieka,
O man juk reikia kelią rinktis.
Skausmingai prasilenkdama su likimu,
Paspaudžiu stop,
Raudonas šviesoforas rodo kelią.
Vis dar girdžiu balsus, jaučiu tave,
Bet tik tyla ir išplėštas iš knygos lapas,
Šlepetės šaltos tarpdury.