Taip sunkiai slegia vienatvės luitas,
toli raibuliuoja peizažas.
Kur norėjau nuvykt, praeity mačiau,
tą svaigią žibintų simfoniją.
Kaip garsiai groja bekraštė tamsa,
širdis pasiklydus Šarlotės voratinklyje.
Nėra šilumos užkurtam židiny,
šviečiančioi saulėi šviesos.
Akmuo guli vienas, kol jį kas paspirs,
su koja likimo vingin.
Užmerkė akis, bet ne givybė,
o taip, svajonės gyvos.