Svilėsis Nr 2 (tyla apgaubia tamsą)

Per pilnatį, vidury miškų,
aš jaučiu aplinkui begalę Dievų
Tik dievai mane supranta, vidury nakties tylos
per šią nepaprastą tylą, jaučiu kaip mano širdis dyla..
Dyla, vis dyla, bet tyla nenutyla
visgi tyla nutilo, ir tą pačią akimirką mano siela prabilo..
Tą pačią pilnatį, pajutęs tą tylą, aš veržiuosi namo, aš veržiuosi namo,
Lyg kažkas nematyto, graužią mano veidą sudarkytą, Lyg kažkas nematyto..
Atsisukęs, į tamsą aš jaučiu artejantį garsą
Kuris neleidžia užmigti, ir pabundu is to nelemto sapno...