Tiesa

Žmogaus balsas buvo duslus. Atrodė, kad neviltis buvo įsitaisiusi kažkur greta ant suoliuko. Nors akys kažko instinktyviai dar ieškojo horizonte, tačiau jų kampučiuose nebyliai tvenkėsi ašaros. Žodžiai. Jie byloja patys už save. Ir kartais net daugiau. Jų neatkartosi. Paprasčiausiai todėl, kad į praeitį jie nukris lygiai taip pat, kaip pašauto katinėlio Biliūno apsakyme ilgesingas žvilgsnis.
O prieš pora metų šis žmogus džiaugėsi laime. Ją rieškučiom dalijo kitiems: kam gerą žodį, kam darbščių rankų šilumą, kam sidabrinio Dievulio abrozdėlio maldą. Šiandien sutikau jį vieną. Ant suoliuko. Besišnekučiuojantį su Dievuliu. Tuo pačiu sidabriniu, nešiotu švarko kišenėje, dalytu, atlaužtu ir ... guodžiančiu.
Kadaise šis žmogus buvo gerbiamas ir mylimas. Kol neprasidėjo kova už būvį. Galbūt matydami geros širdies žmogų, kuris  nepratęs protestuoti, kolegos juo pasinaudojo. Juk ir jiems rūpėjo dar tada šiltai atrodžiusi jo pareigų bei darbo vieta. Pamažu ant kolektyvo vadovo stalo atgulė kaltinamasis raportas Netrukus, nė neįsigilinus į jį, buvo priimtas pats lengviausias sprendimas: kaltas. Kaltas, kad nepadarei. Kaltas, kad buvai sąžiningas, mokėjai šypsotis.
Ir kai lieki nuogas prieš faktą, pats nejučia tampi faktu. Faktu su atkišta ranka. O kažkas tuo tarpu paprasčiausiai nusiplovė rankas. Taip, kaip ir Dievuliui anuo metu. Ir turbūt todėl sidabrinio abrozdėlio akys tap nuoširdžiai glaudėsi prie žmogaus širdies...
Tąkart supratau, jog vanduo daug ką nusineša su savimi. Tačiau etiketę palieka žmonės, ieškodami pigiausių sprendimų kitų sąskaita. Svarsčiau, jog ko gero tol, kol širdys ne taps iš tiesų švarios, tol ieškosime tiesos, klausime kas ji yra, tačiau nematysime jos.
O tąkart, manau, ji sėdėjo ant suoliuko. Ten, kur buvo žmogus ir Dievulis...