Sena relikvija

Draugai,
kaimynai renkasi
ir saulė sukasi
į kitą pusę.
Mėnulis šaltas,
savarankiškas
viršum šalpusnių.

Linkčioja
saulėgrąžos
iš kito šono.
Rasas, vaisius
ruduo
į žemę svaido.
Neturi niekas
tokio panašumo,
susijusio
su Praeitim -
kiečiausiais saitais.

Praeitis
nublanko
ir atšipo Laiko
ir mėnulio dantys.
Eilėraščiai, vaikai
ir tuščios blankos,
ir tavo pirštai,
mano laiškus
tarsi plaukus -
taršantys.

Lyg pakulos,
tos mintys veliasi.
Keliu kas rytas -
visą savo šeimą -
toks sėdintis,
vienišas narvelyje -
dirbu, gyvenu
ir keiktis
neišeina.

Galėsiu
dar sugroti -
tą naują,
seną žodį - Myliu.
Galėsiu išversti -
tą nublukusią
ir pilką krosnį,
ir tavo vardą
išvedžioti
rašaluotu smilium.

Norėsiu seną Tiesą,
Praeitį prakeikti
ir supelėjusias,
senas šeimos relikvijas.
Laikas - nesustoja
ir vargsta, ir gyvena,
ir jį lyg seną vorą -
daržinėj palikime.