kitoks šalia 16

Gajus Enkoviazas privažiavo prie kavinės su blizgančiu “Mersedesu”.
- Laba diena, gerbiamieji, sveikinkite, pakartotinas leidimas ką tik sėkmingai realizuotas. Jei knygas pas mus nominuotų kaip muzikos albumus, ji, tikriausiai, taptų auksine, bet užteks ir perkamiausios metų knygos titulo, - šypsojosi, įeidamas į kavinę, kur vyko pakartotino leidimo reprezentacija. Atidirbinėjo leidyklos pinigus, kuriuos pats sau pagal marketingo planą skyrė reklamai.
Lengviau rašyti nei maivytis, bet iš kitos pusės nauja patirtis, kuri praskaidrina gyvenimą. Gerai, jei aplanko įkvėpimas ir blizgi lyg auksas saulės spinduliuos, o jeigu ne?
Devintą valandą vakaro Gajus virto Gintaru. Reprezentacija baigėsi, tiksliau, transformavosi į eilines išgertuves. Sau tokios prabangos neleido: rytoj anksti į darbą. Nesiryžo mesti darbo vardan rašytojo karjeros, juo labiau, darbas sandelyje ir gyvenimo stebėjimas pro rūsio langus, teikė daugybę siužetų kūrybai.
“Mersedesą” gražino nuomos kontorai: jis pasidžiaugė mašinos teikiamu komfortu, firma - sumokėtais pinigais. Beliko nueiti šimtą metrų iki autobusų stotelės, kai šalia sustojo juodas neplautas “BMW” su užtamsintais langais. Atsidarė durelės, iššoko skusta galva su pistoletu:
- Sėsk į mašiną, žąsine! - komanda.
Kulka - ne kumštis, jos nesugausi ir neužlauši. Vamzdis, slepiantis kulką, žvelgė į krūtinę.
Gintaras, nesusiformavęs kovos menų genijus, nebuvo herojus ir paklusniai įsėdo į mašiną.
- Dar vienos geros mašinos teikiamas komfortas! Jie mane pagrobė kaip rašytoją? Nesvarbu, svarbu, kad visa Lietuva sužinotų! Nuostabi reklama! Procentai pelno į mano kišenę! - apie žmoną ir pavojų tą akimirką negalvojo.

Jei žmona būtų telepatė ir girdėtų tas mintis: prarastų vertę jos akyse; ji ir taip, paskutiniu metu, tankiai kaltino, jog per daug galvoja apie pinigus, o ne žmogiškas vertybes.
Jo amžinas argumentas, jog iš pradžių reikia užsidirbti kelnėms, o tik po to šnekėti apie amžinas vertybes, buvo nesuprantamas. Aišku, tai netrukdė verkti dėl Gintaro motinos prakeikimo šeimai:
- Jūs visada būsite vargšais!

Mašina sustojo. Skustos galvos ištempė bandymų triušį už ilgų plaukų ir nuvilko pas Tomą.
Aukos veidas bosui priminė kažką iš tolimos jaunystės.
- šitą daiktą mėčiau per krūtinę, bet nesipykome? Kovojome ant imtynių kilimo, ne Kaune, ne Lietuvoje! Tarybinės armijos kareivių uniforma! Debiliukas, kliedintis apie rytų kovų menus, bet nieko nemokantis, nors ėmėsi visai neblogai! Kiek tokių dalinyje buvo? Vienas! Vardas? Gintaras! Iš pirmo žvilgsnio buvo panašus į “čiurką”! šis irgi panašus!
Pasaulis mažas, Lietuva - dar mažesnė.
- Ko nors kito nebuvo? - paklausė skustų galvų.
- Ne, - atsakymas vienareikšmis.
- Gaila, - pagalvojo Tomas, - geras žmogus buvo, tik kvailas! O gal todėl ir geras, kad - kvailas? O kvailių pasaulyje - per daug! Bandymui, aš jo nepažįstu!
- Vykdykite, - paliepė skustoms galvoms.
Gintaras pažino Tomą pagal tą pačią schemą, sunku pamiršti tokią jėgą; ant kaklo nepuolė, nes išdidumas neleido:
- Nenori pažinti ir nereikia!
Ūžesys, susiformavo akis, kažkas stumtelėjo ir Gintaras atsidūrė sūkurio viduryje, kažkur prasmego ir vėl atsidūrė tame pačiame kambaryje, toje pačioje vietoje.
Tomas žvilgtelėjo į laikrodį, patenkintas burbtelėjo:
- Laukėme valandą! - kreipdamasis į “triušį”, - Kaip savijauta?
- Gera!
- Kas - Lietuvos prezidentas?
- Adamkus.
- Kiek bus du kart du?
- Keturi.
- Pakelk kairę ranką ir dešinę koją?
Įsakymas įvykdytas.
- Refleksai, atmintis nepakito, - konstatacija.
- Kur buvai? - pasidomėjo.
- Kada?
- Ką tik?
- Prasmegau ir vėl atsidūriau čia.
- Aišku! - dar vienas spėjamų išvadų patvirtinimas.

Gintaras bandė suvokti, kas vyksta.
Ant rašomojo stalo - kažkoks aparatas. Tomas nuspaudė kelis klavišus, vėl susiformavo akies formos sūkurys. Viena skusta galva atsistojo prie aparato. Tomas nusišypsojo:
- Pas dinozaurus!
Teliko pasiryžti nespėliojant, kol idiotas kapstosi prie mašinos.
- Po to išsiaiškinsiu kas prie ko! - apsisprendė, žengdamas į priekį, spirdamas žemiau kelio skustai galvai, tuo pat metu užbėgdamas už nugaros ir smogdamas du smūgius: į tarpumentę, kvėpavimo sutrikdymui, ir į inkstus, laikinam išvedimui iš rikiuotės.
Tomas pašoko nuo kėdės, bet kol apibėgo stalą, Gintaras užšoko ant to paties stalo ir spyrė į veidą kitai beatsitiesiančiai skustai galvai nuo mašinos.
- Bliat! - regint kaip maištininkas, nusileidžia ant gulinčio vykdytojo, stveria aparatą ir, išsisukęs nuo Tomo glėbio, krenta į sūkurį.
- Prakeikta diena! - pyktis šokant paskui.
Kritimas lyg orgazmas: nežinai, ištiks infarktas, insultas ar skrydis baigsis laimingai.
Pasiekė tvirtą žemę sėkmingai: iš antro aukšto - į kažkokią balą, sušvelninusią nusileidimą.
Krante rupšnojo žolę ilgakakliai madingi ir be galo dideli ropliai.
Bėglys išbrido pirmas, atsargiai padėdamas aparatą ant žemės:
- Tai - mano raktas atgal! - atsigręždamas atgal.
Persekiotojas sekė jo brydėmis.
- Pats ponas vejasi, - nusišypsojo. šypsena veide užleido vietą šaltai ir piktai kaukei, - pabendrausiu, kai duosiu į snukį!
Nebėgo pasitikti, nes žinojo: Tomas - stipresnis, jis - silpnesnis, bet judresnis, o vandenyje judrumas sumažės.
Blogis pasiekė krantą, artėja link aparato.
- Namo įsigeidė, galvijas! - pastojo kelią. Tomas sustojo, apsižvalgė, ar pterodaktilis nekrenta iš dangaus ir puolė į kojas. Gintaras pakėlė kelią, smūgis pasiekė tikslą, bet agresorius net praradęs orientaciją, nustvėrė už kojų ir švystelėjo per save, tik rankos paleido, skausmas, tikriausiai, išjungė automatą, ir krintantysis švelniai nusirito ant žemės, išsyk atsistodamas.
Tomas atsisuko, čiupinėdamas kruviną nosį, nusikeikė, pamatęs, jog metimas nepasisekė, nes danga - per minkšta. Prakeiktas nelaimės šaltinis, nusitempęs laimę į šituos žalius laikus, tik pakilo nuo žemės ir atsuko kilnų, todėl nešvankų veidą. Spyris koja į kiaušius, nes Gintaras žengė atgal, tikslo nepasiekė, bet koja buvo sugauta, patraukta į priekį ir į šoną: lygsvaros praradimas ir kritimas. Bėglys nežaidė: trenkė kumščiu į kelią, keliu į mėsingą blauzdą, suteikdamas skausmą ir atimdamas galimybę judėti, palikęs tysantį agresorių, nubėgo prie didžiulės šakos, panašios į rąstą, gulinčios netoliese, įsirėžęs pakėlė, pribėgo ir paleido į gulintįjį. Vargšelis bandė nušliaužti, bet nepavyko, rąstas užkrito ir lūžo per pusę, nes buvo supuvęs. Tomas bandė pakilti, bet pribėgo Gintaras ir porą sykių spyrė: pasaulis užtemo, aptemo.