“Dievas pašaukė mus ne susitepimui, bet šventėjimui“( 1 Tes 4, 7).

Prakalbina ne vien tik žodis. Svyrantis gėlės žiedas; du pelėdžiukai ant seno kaimo kryžiaus, smalsiai nužiūrėdami kiekvieną prašalietį; dienos kaitros naštą nešanti bitė; krintantis vasaros vakaro meteoras. Pati būtis. Ir skersgatvių žmonės. Tokie dulkini ir bijantys, tačiau lig skausmo didingi bei orūs.
Būties kalba lyg gilumos tėviškė. Stebuklinga ji, nes kviečia nesustoti- eiti pirmyn. Galbūt kažkas čia atpažins tiesiog apkvaitusį laiko ratą. Tačiau tai ir yra pačios būties gyvas pajautimas.
Kartais savęs paklausiu, kas lengviau, ar basomis braidyt po ryto žolę, ar lipti per galvas. Keista, tačiau susidūręs su šia dilema, dažniausiai nejaukiai nutylu. Galbūt nejučia pripažįstu sau, kad stoviu vietoje, nematydamas ir negirdėdamas nieko aplinkui. Gal jaučiu tamsią sielos naktį, negirdom praleisdamas Žodžio šviesą, užmindamas ant kojos gyvenimo skruzdei, ir kas be ko, gelbėdamasis nuo šapo, bet kaskart užkliūdamas už rąsto Matyti daug ką, bet nematyti nieko savyje, aplink save- klaikus stovėjimas, drungnai siaubinga būties naktis. Išbandymas lig siekiamybės. Tereikia norėti būti šviesos vaiku, dienos vaiku.
Ir norint atsakyti į pavadinime slypintį uždavinį- nesustoti dvasinės stagnacijos žemėje. Išdrįsti matyti ir atsišaukti, nemindžiojant galvų, per pasaulį pereinant su gėrio ugnimi rankose. Poetas Bernardas Brazdžionis yra sakęs: „Iš atogrąžų girių žaliųjų, kaip vienuoliai suklaupę maldos, kaip atodūsis mirt pasmerktųjų, amžiais amžinas balsas giedos: ‚Miršta tautos, vergai, viešpatijos, imperatoriai miršta seni, miršta žiedas balčiausios lelijos, tik tu vienas per amžius eini‘“...